Verslas

2019.10.25 20:01

Atliekų tvarkymas: nuo lyderių slovėnų iki nelegalių sąvartynų Ukrainoje

Karolina Panto, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2019.10.25 20:01

Slovėnijos sostinė Liubliana yra geriausiai atliekas rūšiuojanti Europos sostinė, o atliekų tvarkymo kaštai išlieka vieni mažiausių visame žemyne. Ukrainai ir Kazachstanui šioje srityje yra dar daug ko nuveikti. O štai Kazlų Rūdos savivaldybė drąsiai galėtų būti atliekų rūšiavimo lyderė Lietuvoje. „Turėti gerą sėkmės atvejį nedidelėje Lietuvos savivaldybėje tikrai galime“, – LRT RADIJUI sako organizacijų valdymo konsultantė, sisteminių pokyčių iniciatorė Irena Blaževičė.

Svarbiausia keisti požiūrį

2016 metais Europos žaliąja sostine paskelbta Liubliana kartu yra ir pirmoji sostinė Europoje, išsikėlusi tikslą per artimiausius 15 metų tapti miestu be atliekų, kuriame produktai ir ištekliai būtų perdirbami ar naudojami pakartotinai, o į sąvartynus nepakliūtų jokių šiukšlių. Regis tokį tikslą pasiekti gali ir pavykti. Skaičiuojama, kad 1 asmuo vidutiniškai išmeta apie pustrečio šimto kilogramų atliekų, o tai yra beveik 40 proc. mažiau, nei vidutiniškai Europoje.

Nuo ko prasidėjo šie pokyčiai? Liublianos komunalinės įmonės „Voka Snaga“ atstovė Nina Sankovič sako, kad viskas prasidėjo nuo požiūrio keitimo. „Mums reikėjo vieną dieną suvokti, kad vežti atliekas į sąvartynus yra tas pats, kas užkasti auksą ir niekada jo nebeatkasti. Svarbiausia buvo pakeisti požiūrį. O tada viskas prasidėjo. Iš pradžių atskiras atliekų rinkimas specialiose aikštelėse. Vėliau sistema „nuo durų iki durų“. Galiausiai – tvari atliekų tvarkymo gamykla“, – pasakoja N. Sankovič.

Kitas žingsnis, pasak jos, buvo gauti valdžios paramą. „Reikėjo, kad politikai norėtų ir galėtų keisti įstatymus ne tik savivaldybių, bet ir visos šalies mastu. Kažkas turi pradėti revoliuciją, o jau tada atsiranda šalininkų ir sekėjų“, – sako pašnekovė.

Sąvartynams vietos tiesiog nėra

N. Sankovič pabrėžia regioninio atliekų tvarkymo centro svarbą. 4 metus veikiančiame centre perdirbama trečdalis šalies atliekų. Organinės medžiagos perdirbamos į biodujas, kuriomis naudojasi gamykla, arba į kompostą žaliosioms miesto erdvėms. Tai sumažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų, metano, kuris išsiskiria sąvartynuose, yrant organinėms medžiagoms, kiekį, ir apsaugo nuo taršos gruntinį vandenį.

„Slovėnijoje vežti atliekas ir tvarkyti sąvartynus buvo labai brangu. Sąvartynams plėstis tiesiog nėra vietos. Įsivaizduokite, jeigu nebūtume turėję tokių didelių pokyčių, sąvartynai dar šiais metais butų visiškai užpildyti. Tačiau dabar į juos keliauja vos 5 proc. visų atliekų, todėl jie tarnaus dar maždaug 40 metų. Tai labai reikšmingas pokytis. Kitu atveju, reikėtų pirkti naujas žemes (sąvartynams įrengti – LRT.lt), o tai tikrai nėra pigu“, – tvirtina atliekų tvarkymo specialistė.

Slovėnai, pasak pašnekovės, ne visus pokyčius priimdavo šiltai. „Mes labai aiškiai pasakėme, kad kalbame apie mus, apie kiekvieno atsakomybę, apie padėtį, kurioje dabar yra visuomenė. Jeigu norime siekti geresnės gyvenimo kokybės, kurti bendruomenę, kuri veltui neišmeta išteklių, turime susitelkti ir dirbti kartu. 2013-aisiais pradėtas taikyti „nuo durų iki durų“ principas, kuomet namų ūkiui buvo skirtos atskiros šiukšliadėžės pakuotėms, popieriui mesti. Tuo pat metu nusprendėme rečiau išvežti šiukšles iš didžiųjų juodųjų konteinerių. Tai buvo kritinis momentas, tačiau parodėme atkaklumą, – prisimena N. Sankovič. – Mus palaikė žiniasklaida. Galėjome aiškiai pasakyti, kad kai kurie pokyčiai yra būtini“.

Kapinių žvakių perteklius

„Jei dirbčiau Lietuvoje, man labiausiai rūpėtų, ką galvoja, tarkime, Jonas. Kokį vaidmenį Jonas atlieka šeimoje ir visuomenėje, kas jam patinka, ir ko jis nemėgsta. Kai supranti, koks yra Jonas, tuomet lengviau jį paskatinti keistis. Bendrauti labai svarbu, kad Jonas suprastų mūsų siunčiamą žinutę. Taip pat svarbu pastatyti Joną ant pjedestalo ir leisti jam išsakyti savo požiūrį“, – darbo Lietuvoje paveikslą piešia Liublianos atliekų tvarkymo specialistė.

Liublianoje veikia ir panaudotų daiktų krautuvėlės, kuriose per dieną yra apsikeičiama bent 100-tu panaudotų daiktų. Dar tiek pat yra parduodama, o likę įvairūs baldai bei rakandai yra taisomi ir parduodami vėliau.

Slovėnų galvos skausmas – kapinių žvakių perteklius. Slovėnija yra trečia pagal kapinių žvakių sunaudojimą šalis visame pasaulyje. Pasak Ninos, slovėnai sielvartą mirusiajam išreiškia uždegdami kuo daugiau žvakių. Pakeisti tokį nusistovėjusį paprotį, jos teigimu, bus labai didelis iššūkis.

Kapinių žvakes su plastikiniais bei stikliniais indais yra pamėgę ir lietuviai. Ypač daug tokių žvakių atliekų susidaro per lapkričio pirmosiomis dienomis vyksiančias Visų šventųjų bei Vėlinių šventes.

Lvovas skęsta šiukšlėse

Ukraina dar tik žengia pirmuosius žingsnius link Europoje jau taikomos atliekų tvarkymo sistemos diegimo ir įstatymų leidimo. Olia Melianzabravna 15 metų vadovauja Ukrainoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Aplinka, žmonės, teisė“ teisės departamentui. Pasak jos, atliekos Ukrainoje tampa vis didesne ir labiau matoma problema.

„Mano manymu, atliekų kiekis jau netgi kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pagrindinė priežastis – nelegalūs sąvartynai, kurie užima vis daugiau Ukrainos teritorijos. Skaičiuojama, kad net 99 proc. buitinių atliekų šalyje patenka į tokius sąvartynus – išmetamos neteisėtai“, – nerimo balse neslepia O. Melianzabravna.

7-tas pagal dydį Ukrainos miestas Lvovas yra labiausiai atliekomis perpildytas miestas šalyje. Kasdien miesto gyventojai sugeneruoja apie 600 tonų šiukšlių. Dalis jų yra tiesiog išmetamos ant šaligatvių ar vaikų žaidimų aikštelėse. Miesto atliekų tvarkymo departamentas gūsčioja pečiais: po tragiškai pasibaigusio gaisro sąvartyne, atliekų tvarkymas tapo dar didesniu galvos skausmu.

„Prieš trejus metus netoli miesto esantį sąvartyną teko gesinti kelis kartus. Ten vis kildavo gaisrų. Vienas toks atvejis baigėsi tragiškai – nuo milžiniškos nuošliaužos žuvo 4 ugniagesiai. Tai buvo didelė tragedija. Nuo to laiko žmonės apie atliekas pradėjo galvoti kitaip“, – tragiškai pasibaigusį gaisrą sąvartyne prisimena pašnekovė.

Meta į upes

Vis tik, pasak jos, aplinkosaugos problemos yra aktualios daugiausiai jaunimui, o kita visuomenės dalis apie šiukšles pamiršta, vos tik jų atsikračiusi. O. Melianzabravna viltingai žiūri į ateitį ir tiki, kad jaunimo kuriamos šviečiamosios organizacijos stiprės ir skatins visuomenę atsakingiau elgtis su atliekomis.

Viena didžiausių Ukrainos problemų – plačiai naudojamas plieno sektorius. Šis pramonės ūkis pagamina labai daug atliekų. Jos šalyje beveik netvarkomos.

„Turime problemų dėl gavybos pramonės. Jų atliekos dažniausiai yra tiesiog sukraunamos į dideles krūvas ir išmetamos į upes. Taip vyksta jau 15 metų. Žinoma, tai gerokai pigiau, nei ieškoti aplinkos neteršiančių išeičių. Reiktų sugriežtinti teisinę atsakomybę, nes dabar ji labai silpna. Menkos baudos neskatina nešiukšlinti, neviršyti greičio ir nedaryti kitų blogų ir pavojingų dalykų“, – sako nevyriausybinės organizacijos Ukrainoje teisės departamento vadovė.

Elektrai naudoja anglis

Kai kuriose šalyse atliekų tvarkymo kultūra dar tik kuriasi. Pavyzdžiui, Kazachstane. Šioje valstybėje didžioji dalis elektros energijos iki šiol pagaminama seno tipo elektrinėse, kurių darbui naudojamos akmens anglys. Pramonės įmonės savo veikloje nenaudoja oro ir vandens valymo sistemų, o didžioji dalis buitinių atliekų keliauja tiesiai į sąvartynus.

„Kazakstanas dabar yra tokioje stadijoje, kokioje mes buvome kažkur prieš 15 metų. Šalyje dar tik dabar bus diegiamos naujos atliekų tvarkymo sistemos“, – sako Andrius Burba, Lietuvos pramoninkų konfederacijos atstovas Kazachstane.

Kazachstane yra per 3,5 tūkst. sąvartynų, iš jų tik 17 proc, atitinka teisės aktus bei sanitarijos reglamentus. „Dalis jų jau yra perpildyti. Per metus Kazakstanas sugeneruoja virš 5 mln. tonų buitinių atliekų. Tik 11 proc. iš jų yra perdirbama. Visa kita keliauja į sąvartynus“, – atliekų (ne)tvarkymo situaciją apibūdina A. Burba.

Čia, pasak pašnekovo, tik nuo 2016 metų pradėta įgyvendinti nemažai aplinkosauginių reikalavimų, atsirado atsakomybė už netinkamai atsikratomas atliekas. Pavyzdžių Kazachstanas semiasi iš Europos šalių. Nepaisant to, keli Kazakstano miestai vis dar pakliūva į labiausiai užterštų pasaulio miestų šimtuką.

Lietuvos pramoninkų konfederacijos atstovas Kazachstane įsitikinęs, kad Lietuvos užmegzti puikūs verslo santykiai su Kazachstanu galėtų atverti platesnius kelius ir aplinkosauginiams projektams. Pasak jo, lietuviai jau konsultuoja kazachus atliekų tvarkymo klausimais, tačiau projektų skaičius galėtų būti ženkliai didesnis, mat veiklos šioje šalyje - atviri klodai.

Svarbiau maistas ir saugumas

Pasak organizacijų valdymo konsultantės, sisteminių pokyčių iniciatorės Irenos Blaževičės, Liublianos sėkmė ar Ukrainos ir Kazachstano istorijos nesiūlo nieko radikalaus – tai gebėjimo susitarti pagrindas. „Jei skirtingoms interesų šalims pavyksta susėsti prie bendro stalo ne tik numalšinti konfliktus, bet ir ieškoti bendrų sprendimų, tuomet prasideda esminiai pokyčiai“, – tikina I. Blaževičė.

Lietuvos ekspertė sako, kad daugumoje trečiųjų šalių, įskaitant ir Ukrainą, aplinkosauga dažnai įvardijama kaip antraeilis, nebūtinas dalykas. „Ten yra tokia nuostata, kad aplinkosauga pradėsime rūpintis tada, kai bus pakankamai maisto, nebus skurdo, bus užtikrintas švietimas ir saugumas“, – sako ekspertė.

Ar Lietuva gali tapti pavyzdžiu kitoms Europos šalims? I. Blaževičė mano, kad taip. „Yra savivaldybių, kaip pavyzdžiui, Kazlų Rūdos, kurioms vadovauja pažangūs merai su atviresnėmis ir pažangesnėmis komandomis. Kažkokia tai savivaldybei būdinga aplinkosauginė problema pradeda telkti visuomenę, ir jei aktyvi ir iniciatyvi valdžia, ji panaudos tiek įtakos, tiek ir finansų resursus sutelkimui spręsti tą problemą. Turėti gerą sėkmės atvejį nedidelėje Lietuvos savivaldybėje tikrai galime“, – neabejoja sisteminių pokyčių iniciatorė.

Jai antrina ir Nina Sankovič. „Tiesiog reikia nuspręsti ir tada daryti. Tai įmanoma. Mes tai įrodėme ir nesame ypatingi. Jeigu mums, slovėnams, pasisekė, tuomet gali pasisekti visiems. Taip pat ir Lietuvai“, – tikina Liublianos komunalinės įmonės atstovė.

Parengė Vismantas Žuklevičius