Verslas

2019.10.06 07:00

Kaip padaryti valstybę turtingą: investuotojo teigimu, statydami stadionus, to niekada nepasieksime

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.10.06 07:00

Nacionalinio stadiono griaučiai mokesčių mokėtojams kainavo per 30 mln. eurų, tačiau Latvija turi dar geresnį pavyzdį. Už 800 mln. eurų pasistatė kone brangiausią tiltą pasaulyje. Neapgalvotos valdžios investicijos padaro daug žalos, už kurias mes susimokame iš savo kišenių. To išvengus bei pritaikius dar kelias taisykles, galime sukurti turtingą valstybę, teigia investuotojas Audrius Balaišis.

„Norėčiau jums papasakoti vieną istoriją. Indijoje gyveno karalius, kuris labai mėgo žaisti šachmatais. Jis niekada nepralaimėdavo. Norėdamas susirasti savęs vertą oponentą, paskelbė, kad tą, kuris jį nugalės, apdovanos bet kuo. Po keletos dienų pro šalį keliavo jaunuolis išminčius. Jis priėmė karaliaus iššūkį ir jį nugalėjo.

Jaunuolis už pergalę paprašė tik vieno dalyko – ryžių. Karalius tik nusijuokė ir patikino, kad ryžių pas juos karalystėje yra užtektinai. Tačiau išminčius paprašė, kad ryžiai būtų sumokėti pagal formulę, kad ant pirmojo šachmatų langelio būtų vienas ryžio grudelis, ant antrojo dvigubai daugiau, o ant trečio langelio dvigubai daugiau nei ant antrojo ir taip toliau.

Karalius sutiko, tačiau jam nuotaika sugedo jau ties 21 langeliu, kada ant jo turėjo būti padėtas 1 mln. ryžių grudelių. 31 langelyje turėjo gulėti jau milijardas ryžių grudelių, o 64 langelyje 276 mlrd. tonų ryžių krūva“, – savo pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“ pradėjo investuotojas Andrius Balaišis.

Jis teigia, kad ši istorija yra puikus geometrinės progresijos pavyzdys, kuris gali arba padaryti valstybę labai turtingą, arba labai skurdžią.

Žinomas JAV investuotojas Charlis Mungeris tai yra pavadinęs sudėtinėmis palūkanomis ir aštuntuoju pasaulio stebuklu. „Jis teigė, kad tie, kurie perpranta geometrinę progresiją, gauna tas palūkanas. Tie, kas neperpranta – moka sudėtines palūkanas“, – teigia A. Balaišis.

Šiuo 8 pasaulio stebuklu pasinaudojo ir žymiausias pasaulio investuotojas Varrenas Buffetas. 1964 metais jis investavo į įmonę „Berkshire Hathaway“, kurios viena akcija kainavo 19 JAV dolerių. Šiandien ši akcija yra verta apie 315 tūkst. JAV dolerių. „Jeigu kartu su V. Buffetu 1964 metais būtumėte įdėję 1 dolerį į įmonės akcijas, šiuo metu turėtumėte apie 25 tūkst. JAV dolerių. Jei 1 mln. – atitinkamai 25 mlrd. JAV dolerių. Ši istorija rodo, kad žmogų turtingą padaro laikas, kapitalo grąža ir sudėtinių palūkanų fenomenas“, – investavimo sėkmės pavyzdį rodo A. Balaišis.

Anot jo, tokią strategiją turėtų taikyti ir mūsų valstybė, bet prieš tai – reikia išspręsti kelias problemas, tam, kad investicijos Lietuvoje neštų grąžą.

Drožiam šaukštus ar gaminam batus?

A. Balaišis vardija, kad kapitalo augimas nėra įmanomas be produktyvumo didėjimo. Investuotojas čia prisimena kitą istoriją, kada amerikiečių verslininkas atvažiavo į Kiniją ir pamatė, kaip keli šimtai žmonių su kastuvais stato kelią.

Amerikietis nusistebėjo, kad tiek daug žmonių dirba su kastuvais ir jiems niekas neduoda sunkiosios technikos. Tuomet jo draugas kinas jam atsakė, kad jie ne tik tiesia kelią, bet ir dalyvauja darbo vietų kūrimo programoje. Amerikietis tik nusijuokė ir atkirto, kad tuomet jiems reikia duoti po šaukštą. Tuomet užimtumo programa bus dar sėkmingesnė.

Investuotojas pastebi, kad panaši situacija vyrauja ir Lietuvoje, kad eksportuojame daug žaliavos, bet nieko iš jos negaminame, o tai yra labai neproduktyvu.

„Turime Lietuvoje atsakyti į klausimą, kuo norime būti. Eksportuojame apie 1,5–2 mln. tonų neapdirbtos medienos per metus. Vaizdžiai tariant – drožiame šaukštus. Tačiau tą medieną galime paversti baldais ir parduoti keliasdešimt kartų brangiau su daug kartų didesne pridėtine verte. Tačiau tam reikia didelio kapitalo“, – pastebi A. Balaišis.

Tačiau kita problema, kad Lietuva nesugeba pritraukti kapitalo. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) šalyje siekia vos 33 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau yra šalių, kur šis santykis yra daug geresnis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje TUI ir BVP santykis siekia net 147 proc. Belgijoje – 114 proc. Estijoje – 82 proc. ES vidurkis – 55 proc., o Graikijoje – 16 proc.

„Pagalvokite, kur geresni atlyginimai. Šalys, kuriose TUI yra didesnės, atlyginimai yra didesni, ten daugiau turto“, – sako A. Balaišis bei priduria, kad ten, kur yra daug kapitalo, yra daugiau šansų sukurti ir turtingesnę valstybę.

Minėdamas kapitalo svarbą šalies gerovei investuotojas duoda pavyzdį, kurį išgirdo iš žinomo JAV verslininko Marco Benioffo. Kartą jo paklausė, kodėl vienaragiai (milijardinių investicijų sukaukę startuoliai – LRT.lt) dažniausiai gimsta Silicio slėnyje. Verslininkas atsakė, kad labai paprasta: idėjų turi visi, žmonių turi visi, tačiau tokį didelį kapitalą turi tik Silicio slėnis. Todėl atėjus su gera idėja galima skirti tiek pinigų, kad aplenktum kitus ir įgytum konkurencinį pranašumą.

Turime investuoti į savo saugumą

Investuotojas siūlo atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje mėgstame savo biudžeto pinigus išvaistyti neapgalvotai. Pavyzdžiui, iš savo kišenės skyrėme 105 mln. eurų Valdovų rūmams atstatyti.

„Kodėl juos atstatinėjome? Nes buvo sugriauti. O kodėl jie buvo sugriauti? Apgriauti karo su Rusija metu, o sugriauti kai mus okupavo Carinė Rusija. Mums tai kainavo 106 mln. eurų.

Kita istorija yra susijusi su Kėdainių dvaru. 1944 m. Liepos 30 dieną Kėdainių dvaras buvo susprogdintas besitraukiančių vokiečių karių. Turime karinio saugumo problemą. Kai šalis neturi galimybių apsiginti, pas ją ateina kaimynai ir pasiima, ko nori. Šalis, kuri neturi stuburo, atiduoda pinigus savo noru.

Turime gerą pavyzdį Ukrainoje. Paskutinius keliolika metų „Gazprom“ labai brangiai Ukrainai pardavinėjo dujas. Ukraina subsidijavo per biudžetą dujų vartojimą. Vietiniai vartotojai galvojo, kad gauna labai pigiai dujas, tačiau dideli pinigai iš pačių ukrainiečių kišenių tekėjo į Rusiją ir kelių Ukrainos politikų kišenes“, – pasakoja investuotojas.

Jis teigia, kad vienu metu ir Lietuvoje už rusiškas dujas buvo mokama kone didžiausia kaina Europoje ir visiems viskas buvo gerai. Tačiau kai vieną dieną pasakai, kad išlaikyti kitą šalį iš savų pinigų tau nebepatinka, istoriškai įvyksta taip, kad kaimynas tau tiesiog pasiūlo duoti į nosį. Puikiausia to iliustracija galėtų būti 2016 metų įvykiai Ukrainoje, kada iš Luhansko ir Donecko regionų į Rusiją iškeliavo 20 Ukrainos gamyklų.

Todėl turime investuoti į savo saugumą, o ne tik į pastatus, kurios vėliau išsineš arba sugriaus įsibrovėlis. Tik saugumas gali padėti užtikrinti investicijų pritraukimą ir jų grąžą“, – įsitikinęs A. Balaišis.

Teisinis ir mokestinis saugumas

Dar vienas aspektas norint, kad Lietuva klestėtų, – užtikrinti teisinį ir mokestinį saugumą. Jei šių dviejų aspektų nebus, niekas Lietuvoje neinvestuos.

A. Balaišis prisimena atvejį, kada Rumunijoje finansų ministras viešumoje pradėjo kalbėti, kad netrukus bus įvesti nauji mokesčiai bankams, energetikos bei telekomunikacijos įmonėms. Kitą dieną Bukarešto akcijų rinka krito žemyn net 12 proc.

Kilo didžiulis skandalas. Visi siūlymai buvo atšaukti, tačiau tai neapsiėjo be pasekmių. „Įsivaizduokite, kaip dabar yra sunku pritraukti kapitalą į tokią šalį. Įsivaizduokite, kiek dėl šalies rizikos padidėjimo pabrangs paskolos verslams. Taip pat įmonė, kuri bus sukurta šioje šalyje, nepaisant jos potencialo, niekada nekainuos tiek brangiai, kiek galėtų kainuoti JAV“, – politikų nelogiškų sprendimų pasekmes vardija investuotojas.

Jis pastebi, kad toks neatsakingas švaistymasis mokestiniais pažadais būdingas ir Lietuvos politikams, o vien kapitalo prieaugio mokestis per pastaruosius 10 metų buvo pakeistas 3 kartus.

Neproduktyvus turtas naikina vertę

A. Balaišis pastebi, kad prieš statant kokį nors objektą ir išleidžiant jam milijonus eurų, labai svarbu paskaičiuoti, ar tas objektas gali būti produktyvus.

Kaip netinkamą pavyzdį investuotojas pateikia pietinio Rygos tilto, kuris eina per Dauguvos upę, statybas. Jos mokesčių mokėtojams atsiėjo 811 mln. eurų. „Jis turėjo kainuoti 100 mln. eurų, o ne 800 mln. Tai yra kaina, kurią sumokame pinigus investavę ir neproduktyvius ir nekokybiškus dalykus“, – teigia A. Balaišis.

Jis pažymi, kad tokių statinių yra ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, nacionalinio stadiono statybos, kur vien tik pamatai kainavo per 30 mln. eurų. Tačiau pamatai pinigų nesukuria, paskolų negrąžina ir palūkanų nesukuria. Pinigus grąžina žmonės per mokesčius, kuriuos surenka valstybė.

Siekiant to išvengti, turime į viešojo sektoriaus pinigus žiūrėti, kaip į tuos, kurie guli mūsų kišenėse ir tik tada sugebėsime apsisaugoti nuo kvailo išlaidavimo.

A. Balaišis pataria, jeigu norime užauginti kapitalą Lietuvoje, privalome užtikrinti aukštą saugumo lygį, kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, o ne eksportuoti žaliavą, užtikrinti teisinį ir mokestinį saugumą bei išvengti neproduktyvių nekilnojamojo turto investicijų.