Verslas

2019.10.05 07:00

Lietuviai, įkūrę milijoninę įmonę JAV: neturėjome gimtinėje turtingų dėdžių, todėl lenkėme nugarą svetur

Jonas Deveikis, LRT.lt 2019.10.05 07:00

Prieš 16 metų į JAV emigravusi ir ten verslą sukūrusi pora dabar mėgaujasi sunkaus darbo vaisiais. Tačiau pradžia nebuvo tokia lengva. Vyras prisimena, kad prieš išvažiuodamas Lietuvoje dėstė teisę, bet vos tik nuvykus į JAV teko pamiršti intelektualią veiklą ir nugarą lenkti statybose.

2003 metais sutuoktiniai Laima ir Ramūnas Liutikai laimės išvyko ieškoti į Ameriką. Laima atvira, tai padarė neapsikentusi to, kad gimtinėje daryti karjerą be giminaičių užnugario nebuvo įmanoma. O jos vyras Ramūnas juokaudamas sako, kad „išvyko paskui žmoną“, bet tokio sprendimo ir nesigaili. Per 16 metų pavyko įkurti pelningą verslą.

„Galime kalbėti apie išvykimo motyvus, tačiau pirmasis laiptelis buvo žengtas tada, kai žmona laimėjo žaliąją kortą. Tada iškilo klausimas, važiuoti ar nevažiuoti, na ir nusprendėme pabandyti laimės ieškoti už Atlanto“, – prisimena jau 16 metus JAV gyvenantis vyras.

Tačiau Laima pateikia savo įvykių versiją ir teigia, kad iš Lietuvos ji išvyko apimta nevilties jausmo.

„Buvome jauni. Kartu su vyru bandėme kopti karjeros laipteliais. Tačiau supratome, kad ne viskas taip paprasta. Tuo metu reikėjo arba turtėti tvirtą užnugarį, arba kažką pažinoti. O mes su vyru norėjome naudodamiesi savo kompetencija ir savo jėgomis kopti karjeros laiptais. Nenorėjome, kad mus užtartų kažkokie dėdės. Nenorėjome ir nešvariais keliais eiti. JAV pamatėme daugiau galimybių įsitvirtinti savo jėgomis ir darbu, todėl ir išvažiavome“, – išvykimo priežastis vardija Laima.

Tiesa, ji prisimena, kad išvažiuoti paskatino ir bandymas po motinystės atostogų susirasti darbą. „Grįžusi iš motinystės atostogų bandžiau ieškotis darbo. Darbdaviai klausdavo, ar turiu vaiką. Aš jiems sakydavau, kad turiu, tačiau turiu auklę ir tėvus, kurie prižiūri vaiką. Bet man atsakydavo, kad nesvarbu. Vaikai sirgs, tavęs nebus darbe, todėl nenorim. Tada meluodavau, sakydavau, kad vaikų neturiu. Bet vėl būdavo blogai, sakydavo, kad greit turėsi ir išeisi iš darbo. Nematėme galimybių iš tokio užburto rato išeiti“, – sunkumus ieškant darbo Lietuvoje prisimena Laima.

Norėjo būti mokslininku

Ramūnas prisimena, kad prieš išvažiuodamas į JAV dėstė penitencinę teisę Mykolo Romerio universitete bei Kalėjimų departamento mokymų centre.

Vyras buvo nusprendęs eiti mokslo keliu bei savo žinias gilinti doktorantūroje. „Todėl prieš vykstant į JAV pirminis planas ir buvo susirinkti medžiagą doktorantūros studijoms. Tačiau pragyventi JAV iš lietuviškų santaupų mes nebūtume galėję, todėl teko dirbti“, – prisimena Ramūnas.

Reikėjo daug dirbti, todėl nebuvo net laiko pagalvoti apie doktorantūros studijas. „Nuo intelektualinio darbo teko pereiti prie fizinio ir iš pradžių sunkiai dirbti statybose“, – pasakoja prieš 16 metų į JAV emigravęs ir ten verslą sukūręs vyras.

Sunkaus darbo vyras nesibodėjo. Lietuvoje jis buvo šalies rinktinės akademinio irklavimo irkluotuoju, todėl fizinis darbas nebuvo naujiena.

Tačiau statybų sektoriuje lietuvis ilgai neužsibuvo. Perėjo dirbti į patalpų aušinimo ir kondicionavimo sistemų paslaugas teikiančią įmonę, o jau po dvejų metų JAV Ramūnas galėjo džiaugtis būdamas atstovaujamos kompanijos viceprezidentu.

Pasiteiravau, kiek Ramūnas uždirbdavo Lietuvoje. Vyras teigia, kad tiksliai jau nebeprisimena, tačiau norint įsigyti buities daiktų, kad ir televizorių, tekdavo labai ilgai dirbti. „Net kokius nors krepšinio batelius įsigyti būdavo sunku. Buvome jauna šeima su dviem vaikais, todėl reikėjo taupyti.

Išvykus į JAV viskas pasikeitė. Nors gyvenome paprastai, neliko tokių buitinių problemų. Jau gavę pirmąjį atlyginimą galėjome daug ką įsigyti. O buitinės bėdos pateko į antrą planą“, – pasakoja Ramūnas.

Skrido į nežinią

Ramūno žmona Laima prisimena, kad skrido beveik į nežinią, nors Amerikoje gyveno jos mama, kuri jaunai šeimai padėjo žengti pirmuosius žingsnius.

Nusileidus lėktuvui jauna šeima žinojo tik tiek, kad jų JAV lauks draugai, pas kuriuos galės apsistoti tris dienas. Tie patys draugai padėjo susirasti ir butą, todėl jau po trijų dienų šeima įsikėlė gyventi savarankiškai.

Tačiau ieškoti darbo sekėsi sunkiau. „Žinojome, kad bus sunku, bet visus principus ir išdidumą pasidėjome į stalčių. Žinojome, kad dirbti reikės ir daug, ir sunkiai. Taip ir buvo. Užsitraukėme šarvą ir nėrėme į nežinią“, – pirmas dienas JAV prisimena Laima.

Ji pasakoja, kad vyras pradėjo dirbti statybose, o ji pati išbandė ir daugiau profesijų. Atvykusi pradėjo nuo darbo benzino kolonėlėje, vėliau dirbo šunų kirpykloje. Po pusmečio Laimai pavyko surasti darbą, kuris jai patiko, – pas grafikos dizainerį įsidarbino administratore.

Moteris teigia, kad abu su vyru turėjo teisinį išsilavinimą, bet teisinio darbo dirbti JAV negalėjo. Šalyje vyrauja precedentinė teisė, todėl, norint dirbti teisinėje srityje, reikėjo pabaigti mokslus JAV, tačiau tam nebuvo nei pinigų, nei laiko. Tiesa, Laima pasakoja, kad gyvendama Amerikoje ji įstojo į tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių magistrantūrą. Tačiau teisinio darbo ji taip ir nepradėjo dirbti, nors, įgytas žinias studijuojant, tekdavo pritaikyti ir darbuose.

Pirmasis uždarbis ir nuosavas verslas

Pirmas lietuvių uždarbis Amerikoje buvo 5 JAV dol. per valandą. Tai nebuvo pats didžiausias atlyginimas, tačiau, lyginant su Lietuva, pinigai buvo fantastiški. 2003 metais 1 JAV dol. prilygo 3,04 lito. Per savaitę dirbant 40 val. būdavo galima uždirbti 200 dolerių, o tai prilygo 600 litų. 2003 metais minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje siekė 450 litų popieriuje, todėl minimalųjį Lietuvos darbo užmokestį sutuoktiniai galėdavo uždirbti vos per kelias dienas.

„Tuo metu tų pinigų užteko normaliai ir oriai pragyventi. Žinoma, pinigais nesitaškėme, tačiau turėjome ir butą, ir mašiną. Nebuvome nei alkani, nei basi“, – sako Laima.

O jos vyras pasakoja, kad uždarbis tenkino ir pirmuoju šeimos pirkiniu tapo kondicionierius. Būtent šis pirmasis pirkinys ir atvedė Ramūną į kondicionavimo ir vėdinimo sistemų verslą. Lietuvis po darbo statybų sektoriuje perėjo dirbti į įmonę, kuri užsiėmė patalpų kondicionavimo ir aušinimo sistemų montavimu bei tvarkymu.

„Po kurio laiko įmonės vadovai pamatė, kad gerai dirbu. Aš pats brėžinius įvairius su kompiuteriu darydavausi, o vadovams tai patiko. Pradėjo kilti atlyginimas. Mane paskyrė būti darbų vadovu. Po dvejų metų tapau įmonės viceprezidentu.

Tačiau verslas buvo šeimos, o vienas iš pagrindinių vadovų – numirė. Tolimesnis darbas su kitais šeimos nariais buvo sudėtingas. Jie paskyrė vadovą, kuris savo žinių lygiu ir reputacija buvo netinkamas. Šeimai pateikiau ultimatumą: arba jie perleidžia kontrolinį akcijų paketą – 51 proc. ir aš vadovauju įmonei, arba aš išeinu. Jie nesutiko, todėl aš išėjau ir įkūriau savo įmonę, kuri iš principo darė tą patį“, – verslo pradžią prisimena Ramūnas.

Įmonę įkūrė per pusę valandos

Vos per trejus metus lietuviai JAV sugebėjo neblogai įsitvirtinti ir įsteigti savo nuosavą įmonę, kuri nuo pat pirmų dienų generavo pelną.

Sutuoktinių teiraujuosi, ar buvo sunku JAV įsteigti įmonę. Ramūnas pasakoja, kad tai užtruko vos pusę valandos, o viską padarė internetu. Tuo metu tai padaryti Lietuvoje būtų buvę daug sunkiau. Tačiau lietuviai džiaugiasi, kad situacija jau yra pasikeitusi ir daug dalykų gimtinėje gali susitvarkyti internetu.

Prieš 13 metų nuosavą verslą pradėję lietuviai šiuo metu jau turi ir 13 darbuotojų. 10 technikų ir 3 administracijos darbuotojus. Laima sako, kad didžioji dalis darbuotojų jų komandoje – slavų kilmės. 1 rusas ir 6 ukrainiečiai. Moteris pasakoja, kad yra ir 3 amerikiečiai, o jų darbo etika yra aukštesnė negu kitų darbuotojų. Nors lietuviai ir turi JAV švietimo sistemai priekaištų. Neretai į darbo pozicijas aplikuoja amerikiečiai, kurie negali atsakyti į paprastus klausimus.

„Pavyzdžiui, pretendentams į darbo poziciją duodi užpildyti anketą. Klausi, kokia yra oro sausintuvo (angl. dehumidifier) paskirtis, o jie nesupranta ir negali atsakyti, nors pačiame žodyje jau slypi atsakymas“, – pasakoja Ramūnas.

Nepaisant gausaus darbuotojų būrio, Ramūnui vis dar tenka ne tik vadovauti įmonei, tačiau ir pačiam vykti į objektus ir spręsti technines užduotis, kurių nesugeba atlikti darbuotojai. Jam antrina ir jo žmona Laima.

„Kai reikia, ir aš nusispiriu aukštakulnius, o Ramūnas atsiraitoja rankoves ir kimbame į darbus. Prisimenu, dar pirmosiomis įmonės įkūrimo dienomis ir aš lipau ant stogo, dirbau. Žinau, kaip atrodo visa įranga ir kaip ja naudotis“, – pirmas dienas nuosavame versle prisimena Laima.

Šiuo metu lietuvių įkurta oro drėkinimo, šaldymo, vėdinimo sistemų montavimo ir priežiūros įmonė per metus sugeneruoja apie 1,2 mln. JAV dol. apyvartą. O bene labiausiai verslui padėjo įsitvirtinti 2008 metų finansinė krizė.

„Mūsų verslas nebijo krizių ar recesijų. Kada sumažėja žmonių pajamos, jie nesistengia pirkti naujos įrangos, bet bando tvarkyti senąją. O mes ją remontuojame. Praėjusi krizė mums buvo visai nebloga pagal užsakymų skaičių, nes žmonės nekeitė įrangos, o stengėsi ją remontuoti. Kadangi mes esame serviso ir remonto įmonė, tai užsakymų turėjome užtektinai“, – krizės įtaką verslui prisimena Ramūnas.

Už 2 dienas ligoninėje 92 tūkst. eurų sąskaita

Kalbėdami apie atlyginimų skirtumus Lietuvoje ir JAV, Laima ir Ramūnas išskiria vieną aspektą: nors amerikiečiai uždirba daugiau nei mūsų kraštiečiai, už Atlanto tenka susidurti su papildomomis išlaidomis. Pavyzdžiui – su sveikatos draudimu.

„Turime keturis vaikus. Jauniausiems vaikams draudimą perkame atskirai, vyresniajai dukrai draudimą perkame per universitetą, o mes su vyru ir dar vienu sūnumi turime įmonės draudimą. Tai mums 3 asmenims mėnesiui sveikatos draudimas kainuoja 1,2 tūkst. JAV dolerių.

Draudimo kainos yra didelės. Lengviau tiems, kas dirba didelėse korporacijose. Ten draudimą suteikia įmonė, kadangi tai yra socialinių garantijų paketo dalis. Daugybė žmonių draudimą JAV apskritai labai sunkiai įperka. Tačiau, net ir apsidraudus, už didžiąją dalį paslaugų ar tyrimų reikia susimokėti papildomai“, – draudimo skirtumus tarp Lietuvos ir JAV vardija Laima.

Jos teiraujuosi, kokio dydžio sąskaitos būna JAV ligoninėse. Lietuvė prisimena, kad už gimdymą JAV buvo pateikta 8 tūkst. JAV dolerių sąskaita. Prisimena ir kitą atvejį, kada jos mamai, kuri taip pat gyvena JAV, už dvi dienas, praleistas ligoninėje, ir kelis tyrimus buvo pateikta 92 tūkst. JAV dol. sąskaita.

Norėtų grįžti į Lietuvą

Nors lietuvių pora per 16 metų įsitvirtino JAV, jie neatmeta galimybės, kad vieną dieną grįš gyventi į gimtinę. Juo labiau kad praėjusiais metais oro kondicionavimo ir patalpų vėdinimo paslaugas teikiančią įmonę įkūrė į Lietuvoje. Tiesa, joje kol kas dirba tik 1 žmogus, o ir pati įmonė yra tik bandymas tyrinėti Lietuvos rinką.

„Buvome Dainų šventėje, kur dalyvavo mūsų dukra, ir ten sutikti pažįstami skundėsi, kad niekas negali sutvarkyti jų šaldymo įrangos. Supratau, kad galime jiems padėti. Lietuvoje yra labai geros įrangos, netgi geresnės nei JAV, bet trūksta specialistų. Tačiau kaip tik iš JAV į Lietuvą buvo grįžęs mano buvęs darbuotojas. Dėl minėtų priežasčių kartu su juo ir nusprendėme įsteigti įmonę“, – įmonės atsiradimo priežastis vardija Ramūnas.

O jo žmona prabyla apie tai, kodėl pasiilgsta Lietuvos ir ko jai taip trūksta JAV. Moteriai susidaro įspūdis, kad tautiečiai sugeba atskirti darbą nuo laisvalaikio, ko kartais taip trūksta JAV. Moteris pastebi, jog Lietuvoje taip pat nereikia jaudintis, kad gali tapti masinio išpuolio auka, o JAV apie tai yra tekę pagalvoti ne kartą.

Pora JAV ilgisi ir kokybiško lietuviško maisto, kurio labai sunku rasti už Atlanto.

„Lietuviškas maistas yra labai kokybiškas, mokame gaminti. Draugai iš JAV giriasi, kad lankėsi Prancūzijoje ir jiems labai patiko maistas. Tačiau aš jiems pasiūliau nuvykti į Lietuvą ir paragauti, kas yra tikras maistas. Pavyzdžiui, mūsų sūriai nenusileidžia prancūziškiems. Galbūt tik yra mažiau žinomi pasaulyje“, – sako Ramūnas.

Teiraujuosi, ar yra tai, ko lietuviai galėtų pavydėti amerikiečiams. Laima ilgai negalvojusi atsako – šiltumo. „Žmonės čia susikaustę. Kada grįžtame į Lietuvą ir žmogui gatvėje pasakome, kad jis gražiai atrodo, jis nustemba ir sutrinka. Žiūri į mus kaip į atvykusius iš kitos planetos. Tačiau JAV tai yra įprasta.

Nors per didelis familiarumas, kuris yra JAV, taip pat erzina. Jei atsisėdi restorane, tai padavėjo darbas yra tave išvesti iš kantrybės, kol tu pavalgysi. O Lietuvoje man patinka santūrus mūsų padavėjų profesionalumas“, – skirtumus tarp JAV ir Lietuvos pasakoja Laima.

Lietuviai grįžti į gimtinę norėtų, tačiau nesinori mesti verslo JAV. „Esame pasaulio lietuviai. Savo šaknis įleidome JAV, tačiau jų Lietuvoje nenukirtome. (...) Turime 4 vaikus. Jie visi kalba ir rašo lietuviškai. Kada įžengiame JAV į namus ir uždarome duris, sakome, kad kalbėsime tik lietuviškai, nes namai yra Lietuva. Jei tik surasime, kas perims verslą JAV, galbūt ir mūsų sūnus, tuomet galvotume apie grįžimą“, – prasitaria moteris.