Verslas

2019.09.28 07:00

Milijonus atnešė vaikų auginimas: verslo imperiją sukūrė pamatęs, kaip sunku rankomis plauti vystyklus

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.09.28 07:00

Aurelijus Rusteika, sukūręs buitinės technikos ir elektronikos prekybos tinklą „Topo centras“, pripažįsta, kad verslo pradžia nebuvo lengva. Vos su 100 eurų kišenėje A. Rusteika nusprendė iš Vokietijos į Lietuvą vežti ant gatvės gulinčias išmestas skalbimo mašinas.

Tačiau neretai jų sutaisyti nebūdavo įmanoma, todėl teko griebtis kito plano. Verslo konferencijoje „Lūžio taškas“ interviu portalui LRT.lt A. Rusteika pasakojo, kaip uždirbti milijoną, išgyventi krizę ir kodėl verslininkai stato bažnyčias.

– Pone Aurelijau, pagal išsilavinimą esate miškininkas. Baigėte A. Stulginskio universitetą, kur įgijote miškų inžinieriaus specialybę. Kaip taip atsitiko, kad atsidūrėte versle?

– Reikia suprasti, kad miškų ūkio inžinieriumi tapau ne iš didelio noro. Sovietmečiu nebuvo labai daug galimybių pasirinkti universitetą, iš kurio neimtų į armiją. Dėl to ir įstojau į A. Stulginskio universitetą.

Tačiau visada labai gerai sekėsi matematika, taip pat patiko miškai bei gamta, todėl ir pasirinkau miškų inžinieriaus specialybę. Pagal šią specialybę po studijų baigimo dirbau net ketverius metus. Po tų ketverių metų atidariau pirmąją kavinę Kaune, kuri buvo Miškų tyrimo institute. Nuo tos kavinės ir prasidėjo verslo pradžia.

– Esate vadinamas Lietuvos verslo istorijos mohikanu. Girdėjau, kad įmonės „Topo grupė“ istorija prasidėjo tada, kai iš Vokietijos pradėjote importuoti skalbimo mašinas. Ar tai ir buvo įmonės verslo pradžia?

– Kai pradėjome pardavinėti naudotas skalbimo mašinas, apie „Topo grupę“ nebuvo dar jokių minčių. Tuo metu buvau jaunas, auginau vaikus ir mačiau, kaip mamos vargsta skalbdamos vystyklus. Tuo metu sauskelnių dar nebuvo. Kartą nuvažiavęs į Vokietiją pamačiau, kad ten visuose namuose žmonės turėjo skalbimo mašinas. Kas buvo dar keisčiau, kad žmonės nereikalingas skalbimo mašinas ar šaldytuvus tiesiog palikdavo gatvėje. Pamačiau, kad yra galimybė, tas skalbimo mašinas paimti ir atvežti į Lietuvą.

Žinoma, dauguma tų mašinų būdavo sugedusios. Supratau, kad čia nebus pats geriausias verslo modelis, nes dažnai tų mašinų nebūdavo galima net pataisyti. Tada supratau, kad reikia jas ne iš gatvių surinkinėti, o pirkti naudotas iš parduotuvių. Vokietijoje buvo toks įstatymas, kad jei perki naują skalbimo mašiną, senąją išsiveždavo pardavėjas. Aš iš jų ir pirkdavau tas skalbimo mašinas. Jos buvo veikiančios, kai kurios gal truputį sugedusios. Mes jas sutvarkydavome ir parduodavome gimtinėje.

Tuo metu Lietuvoje žmonės tikrai nebuvo turtingi. Negalėdavo sau leisti įsigyti naujų daiktų, todėl naudotos skalbimo mašinos būdavo labai patrauklios.

– Kaip suprantu, kalbame apie 1992–1993 metus. Kiek tuo metu kainuodavo naudota skalbimo mašina?

– Jeigu gerai atsimenu, skalbimo mašina kainuodavo nuo 50 iki 100 eurų. Nauja galėdavo kainuoti apie 400–500 eurų. Tuo metu būdavo tik itališkų skalbimo mašinų, kurios nepasižymėdavo kokybe. O mes į Lietuvą atveždavome tokius prekės ženklus, kaip „Miele“, „AEG“. Šios skalbimo mašinos turėdavo vertę, jos buvo patikimos, gerai skalbdavo.

– Viskas prasidėjo nuo naudotų skalbimo mašinų, tačiau per 15 metų sugebėjote užauginti verslą iki stambiausio buitinių ir elektroninių prekių parduotuvių tinklo Baltijos šalyse. Kaip jums taip pavyko?

– 1995 metais atidarėme pirmąją buitinių prekių parduotuvę. Tai buvo šiluminiame mazge Kaune, Savanorių prospekte. Išpjaustėme vamzdžius ir atidarėme pirmąją parduotuvę pusrūsyje. Tai ir buvo „Topo centro“ pradžia. Tačiau tuo metu parduotuvė vadinosi kiek kitaip. Ji buvo individuali ir vadinosi „Skalbimo mašinos“. Tačiau po vienerių metų veiklos pakeitėme pavadinimą į „Topo centras“ ir ėmėme plėstis.

Plėtra buvo labai sparti. Naudotomis skalbimo mašinomis prekiavome keturiuose miestuose: Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Tačiau supratome, kad žmonės pradėjo gyventi geriau, jie uždirbdavo daugiau, todėl nusprendėme pradėti prekiauti nauja buitine technika.

Pirmasis prekės ženklas, kurį pradėjome vežtis, buvo itališki „Ardo“ gaminiai, tada „Gorenje“. Ta transformacija po truputį vyko ir jau 2000 metais pradėjome prekiauti televizoriais. Atidarėme pirmąją didelę parduotuvę Kaune, kuri iki šiol yra Savanorių prospekte. Tada prekyba plėtėsi, atsirado kompiuterių, televizorių ir kitų buitinių prekių.

Tuo metu tai buvo labai sėkmingas verslo modelis, kadangi Lietuvoje nebuvo didelio elektronikos ir buitinių prekių pasirinkimo. Mūsų plėtra buvo labai sparti, o per metus pavykdavo atidaryti apie 15 naujų parduotuvių.

– O kaip kilo idėja įmonę pavadinti „Topo centru“?

– Pavadinimas „Topo centras“ kilo iš noro būti geriausiam. Žodis „TOP“ reiškia „būti geriausiam, būti viršuje“. Tuo metu įstatymas draudė rašyti pavadinimus kitokia kalba, nei lietuvių, todėl teko naudoti žodį ne „TOP“, o „TOPO“. Pridėjome dar žodį „centras“ ir gavome naująjį pavadinimą. Tada kalbos komisijai dar reikėjo paaiškinti pavadinimo kilmę, tai mes jiems pasakojome, kad toks pavadinimas kilo nuo žodžio „topinti“, kuris turėtų reikšti eiti neįprastu būdu.

– Daugelis Lietuvos turtingųjų pradinį kapitalą sukaupė po nepriklausomybės pradėję privatizuoti valstybines įmones. Politologai tą laikotarpį vadina „laukinio kapitalizmo“ terminu. Ar ir jums teko ką nors privatizuoti?

– Ne, verslą užauginome sunkiu darbu. Kai pradėjome, kišenėje turėjau apie 100 eurų. Niekada gyvenime neteko dalyvauti privatizacijoje, to niekada ir nenorėjau. Neprekiavau metalais, nors tai būdavo populiaru, ir spekuliacijomis neužsiiminėjau. Manau, kad tai ir išgelbėjo verslą.

– Kaip suprantu, aktyviame versle jau nebedalyvaujate?

– Šiuo metu samdau direktorių komandą, kurie ir vadovauja įmonei. Aš pats šiuo metu esu valdybos pirmininkas, kuris numato strateginę įmonės plėtros kryptį. Tačiau mano pagrindinė veikla šiuo metu yra investavimas į įvarius startuolius, į naujai augantį verslą. Taip pat savo tolimesnę ateitį sieju su kitų žmonių ugdymu.

– Daugelis pradedančiųjų verslininkų svajoja, kad vieną dieną užaugins verslą iki tokios stadijos, kada jį galės perleisti samdomiems vadovams, o patys po palme gers kokteilius. Kaip ir minėjote, iš aktyvaus verslo valdymo esate pasitraukęs, žaidžiate golfą, dalyvaujate automobilių lenktynėse. Ar galite visa tai daryti ramia širdimi? Ar įmonės vairas yra patikimose rankose?

– Galiu pasakyti, kad naktimis miegu labai ramiai. Įmonės vairas patikimose rankose. Direktorius samdau jau daugiau nei 10 metų. Nesu pats protingiausias žmogus, kuris galėtų priimti pačius tinkamiausius sprendimus. Manau, kad įmonė yra užaugusi iki tokio dydžio, kada reikia labai protingų vadovų, tačiau savo komanda skųstis negaliu. Samdomi vadovai vadovauja geriau, nei aš tai galėčiau daryti.

– Šiuo metu pasaulis susiduria su ekonomikos sulėtėjimu. Jūsų valdoma įmonė išgyveno labai didelę 2008 metų finansų krizę. Jos metu LRT TELEVIZIJOJE vedėte laidą „Lietuva gali“, kurioje mokėte, kaip išgyventi verslo sunkumus. Kaip jūsų įmonei pavyko išgyventi krizę?

– Esu suskaičiavęs, kad įmonė galėjo bankrutuoti bent 7 kartus. Tai yra kasdieninė verslininko būsena, kadangi niekada nežinai, kas bus rytoj. Tačiau tai yra natūralu, nes verslas yra neatsiejamas nuo rizikos.

O krizę išties buvo labai sunku išgyventi dėl 2008 metais Vyriausybės priimtų nepopuliarių sprendimų didinti PVM ir mažinti senatvės pensijas. Pirkėjai prarado perkamąją galią, o mūsų apyvarta krito daugiau nei 50 proc. Kada apie tai papasakoji užsienio šalyse, tai niekas nesupranta, kaip buvo įmanoma iš viso išgyventi.

Išgyvenome tik todėl, kad ėmėmės radikalių sprendimų. Mes uždarėme parduotuves, kurios buvo nepelningos. Žmonės sutiko, kad jiems sumažintume atlyginimus apie 40–50 proc. Už tai esame jiems labai dėkingi, nes jei jie būtų nesutikę to daryti, įmonė tikrai nebūtų išgyvenusi. Buvo daug tokių kompleksinių sprendimų. Buvo labai gaila, kada turėjo uždaryti Latvijoje buvusius padalinius ir pasitraukti iš ten, kadangi buvo investuota labai daug laiko ir pinigų. Tačiau šie sprendimai išgelbėjo įmonę.

– Kiek parduotuvių teko uždaryti krizės laikotarpiu?

– Uždarėme daugiau nei 30 proc. parduotuvių. Turėjome 54 parduotuves, o jų skaičius susitraukė iki 30.

– Portale „Alfa“ paskelbtuose turtingiausių Lietuvos žmonių reitinguose užimate 89 vietą, o jūsų turtas vertinamas 41 mln. eurų. Galbūt esate suskaičiavęs, kelerių metų tapote milijonieriumi?

– Tikrai nežinau ir niekada neskaičiavau. Iki dabar nesijaučiu milijonieriumi. Kas yra milijonierius? Tas, kuris turi milijoną skolų ar milijoną grynųjų pinigų? Niekada neturėjau milijono grynųjų pinigų. O turtas yra toks neapibrėžtas dalykas. Turiu turto, bet turiu ir skolų, tačiau čia toks neapibrėžtas dalykas, reikia skaičiuoti.

– Minėjote, kad verslo pradžioje konkurencijos beveik nebuvo. Tačiau matome, kad dabar elektroninių ir buitinių prekių rinka yra labai konkurencinga. Net tokie dideli žaidėjai, kaip „Mediashop“, valdanti prekybos tinklus „Elektromarket“, kreipėsi į teismą dėl restruktūrizacijos. Kaip jūs vertinate elektroninių prekių rinką, ar joje ankšta?

– Šiame versle konkurencija yra labai didelė. Per pastaruosius 10 metų prekių antkainiai nukrito apie 2 kartus. Tai įvyko dėl to, kad atsirado internetas. Internete labai lengva tikrinti prekių kainas, vartotojas laisvai gali rinktis pardavėjus. Buitinėmis prekėmis dabar prekiauja tie, kas netingi: namų apyvokos parduotuvės, maisto prekių tinklai. O dar kiekvienas studentas gali atsidaryti internetinę parduotuvę.

Išsilaikyti antram ar trečiam žaidėjui rinkoje yra tikrai sunku. Yra labai daug stiprių internetinių parduotuvių. Nepamirškite ir pasaulinių gigantų. Konkurencija yra pasaulinė.

Šie veiksniai labai sumažino prekių kainas, o mus išmokė dirbti kitaip. Atsidarėme internetinę parduotuvę, ji pasiteisino. Turėjome persikvalifikuoti, keisti santykį su tiekėjais. Tačiau tai mus išugdė.

– Anksčiau esate minėjęs, kad prekyba internetu sudaro 8 proc. visos apyvartos. O kiek dabar?

– Šiuo metu prekyba internetu sudaro 25 proc. visos „Topo centro“ apyvartos.

– Minėjote, kad yra labai daug konkurentų elektroninės prekybos srityje. Vieni iš jų – internetinės prekybos platformos „Ebay“, „Aliexpress“, „Alibaba“. Ar jie taip pat pasiglemžia dalį Lietuvos pirkėjų?

– Tikrai taip. Valstybė dėl to praranda daug pajamų. Su kinais sunku kovoti, nes jie dempinguoja kainas, apmoka siuntimo išlaidas. Nurodo mažesnes prekių kainas, kad nereikėtų mokėti PVM mokesčio. Valstybė dėl to netenka daug mokesčių, tačiau tai labai sunku sukontroliuoti.

– Sakote, kad per pastaruosius 10 metų elektronikos ir buitinių prekių maržos sumažėjo dvigubai. Kokie antkainiai prekybos tinkluose vyrauja šiuo metu?

– Labai įvairiai, tačiau, pavyzdžiui, televizorių marža šiuo metu vidutiniškai siekia apie 3 proc. Jei parduodame televizorių už 1 tūkst. eurų, mums lieka 30 eurų pelno. Tačiau mums už tuos 30 eurų dar reikia sumokėti darbuotojui atlyginimą, nuomą, komunalinius mokesčius ir dar garantinį aptarnavimą suteikti.

– O kokioms prekėms taikomi didžiausi antkainiai?

– Įvairiems laidams ar telefonų dėkliukams. Jiems galima taikyti didesnius antkainius, nes šie daiktai ir taip nebrangiai kainuoja.

– Norėčiau pasiteirauti apie verslo plėtrą. Lietuvos rinka nėra didelė, vidaus vartojimas sparčiai neaugs dėl mūsų demografinės padėties. Ar galvojate apie verslo plėtrą ir, jei taip, kur žadate plėstis?

– Be abejo, galvojame. Lietuvos rinka vis dar yra auganti, o elektronikos prekių vartojimas kasmet auga apie 8 proc. Visada galvojame apie plėtrą ateityje, apie elektroninės parduotuvės atidarymą užsienio šalyje, tačiau tai nėra lengvas sprendimas, nes reikalauja daug lėšų.

– Tie, kas buvo JAV, sutiks, kad ten elektronikos prekės yra pigesnės. Kodėl taip yra?

– Visų pirma, ten prekių lentynose kainos yra nurodytos be pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Taip pat verta pažymėti, kad kai kuriose valstijose PVM yra labai mažas, o įprastai siekia 11–12proc. Pas mus – 21 proc. Dėl to kainos skirtumas akivaizdus.

– Verslininkai neretai tampa mecenatais. Vieni aukoja gyvūnų prieglaudoms, vaikų namams, remia socialinius projektus. Kiti – stato bažnyčias. Jūs esate vienas iš jų. Molėtų rajone prisidėjote prie Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios statybos darbų. Kodėl sugalvojote paremti bažnyčios statybą? Galbūt taip tikitės nusipirkti bilietą į rojų?

– Man atrodo, kad tarp verslininkų nėra labai populiaru prisidėti prie bažnyčių statybos. Mano žiniomis, yra pastatytos 7 bažnyčios. Tai nėra masinis reiškinys.

O dėl bilieto į rojų, tai jo taip lengvai, deja, čia nenusipirksi. Tačiau padaryti gera žmonėms, už ką jie tau dėkotų, yra didelis džiaugsmas.

– Lietuvoje labai populiaru iš verslo pasaulio pereiti į politiką. Ar niekada negalvojote savęs išbandyti politikos srityje?

– Tikrai galvojau, tačiau labai džiaugiuosi nepadaręs tokios klaidos. Matome, kad žmonės iš verslo nuėję į politiką susigadina sau gyvenimą. Mano supratimu, politika yra labai nešvarus žaidimas, o aš mėgstu sąžiningą verslą.

– Jeigu turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte Lietuvoje pakeisti vieną dalyką, ką pakeistumėte?

– Nežinau, kokiomis priemonėmis, bet norėčiau, kad būtų daugiau investuojama į švietimą. Tai yra sritis, kuri gali pakeisti Lietuvą. Taip pat reikėtų švietimo ir gydymo įstaigas padaryti privačias. Tai, ką valstybė moka mokykloms ir ligoninėms, geriau mokėtų privatiems verslininkams.