Verslas

2019.09.19 12:33

Antrai kadencijai paskirta VPT vadove Vilytė neišbuvo nė metų: nemačiau politikų palaikymo ir pokyčių

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.09.19 12:33

2014 metais pradėjusi eiti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės pareigas Diana Vilytė sau pasakė, kad ateina tik vienai kadencijai. Dalios Grybauskaitės paprašyta, sutiko pasilikti antrai kadencijai, tačiau išbuvo tik metus ir nusprendė pasitraukti.

Išskirtiniame interviu LRT.lt ji tvirtina, kad pavargo nuo neigiamų emocijų ir darbo. Per penkerius metus tik visai neseniai turėjo savo pirmąsias atostogas, o kaip vieną iš pasitraukimo priežasčių ji įvardijo ir Seimo bei Vyriausybės nenorą bendradarbiauti.

– Rugpjūčio pradžioje laimėjote atranką į paslaugų valdymo direktorės pareigas Registrų centre. Kada buvote priėmusi sprendimą trauktis iš VPT vadovės pareigų?

– Aš jau nuo pat pradžių galvojau, kad užteks vienos kadencijos. Per ketverius metus yra gana sunku padaryti pokytį, apie kurį svajoji. Pradėdamas kadenciją išsikeli paketą svajonių, ką norėtum padaryti. Paskui jas išsigrynini ir supranti, ką yra realu padaryti ir ko ne.

Galvojau pasitraukti jau po pirmos kadencijos, tačiau pasikalbėjau su prezidente. Ji man pasakė, tu tęsk darbus, labai svarbu, žinau, kad tai sudėtinga pozicija, bet tu tęsk. Ir sutikau, nors prieš tai galvojau, kad ateinu vienai kadencijai.

Grįžtant prie klausimo, galutinai trauktis apsisprendžiau dar 2019 metų vasaros pradžioje.

– Minėjote, kad Dalia Grybauskaitė anksčiau ragino ir toliau eiti pareigas. Galbūt pritrūko prezidento Gitano Nausėdos palaikymo?

– Aš kažkokio išskirtinio dėmesio nenorėjau. Prezidento komandai dar buvo pradžia, ji nebuvo iki galo suformuota. Tik praėjusią savaitę buvo galutinai priimti žmonės į kai kurias pozicijas. Ir užsienio politikos linija, ir vidaus politikos linija, Vyriausybės formavimas yra prioritetai, o VPT nėra kritinė sritis, kur reikia išskirtinio dėmesio. Čia nėra nieko bendro su prezidento dėmesiu ar ne dėmesiu. Čia buvo mano asmeninis sprendimas trauktis.

– O jei nebūtumėte laimėjusi Registrų centro paslaugų valdymo vadovės pareigų, ar vis tiek būtumėte pasitraukusi?

– Būčiau svarsčiusi. Aš planavau išeiti. Mano sprendimas trauktis brendo jau senokai.

– Vis dėlto kokios tos tikrosios pasitraukimo iš užimamų pareigų priežastys? Minėjote, kad dėl spaudimo, streso. Ar tai ir yra toji priežastis?

– Viešieji pirkimai yra sritis, kur norėdama valstybė gali labai daug padaryti, kadangi viešiesiems pirkimams išleidžiama 5,3 mlrd. eurų. Valstybė gali rodyti, kuria kryptimi mes sukame savo laivą ir kas yra svarbu. Tai mes galime padaryti, jei tai įdedame į savo programines nuostatas. Dėl viešųjų pirkimų mes, kaip valstybė, taip pat turime susitarti.

Valstybė galėtų diktuoti madas. Galėtų pasakyti, kad mūsų valstybei yra svarbus smulkusis ir vidutinis verslas ir mes darome viską, kad toks verslas galėtų ateiti į viešuosius pirkimus. Galėtų būti sakoma, kad mūsų valstybei yra svarbi ekologija ir žalieji viešieji pirkimai. Valstybė gali diktuoti madą ir verslas prisitaikys.

– Ką jūs tuo norite pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad šito pas mus nėra. Mes neieškome sprendimų. Politikams rūpi viešieji pirkimai, tačiau tik prieš rinkimus. Jie sako, kaip juos sutvarkys, tačiau viskas nurimsta ir tendencija tampa jau kitokia.

– Ar norite pasakyti, kad dėl politikų neveiksnumo savo tolimesnę veiklą būtumėte mačiusi kaip kovą su vėjo malūnais?

– Aš nemačiau palaikymo ir pokyčių. Mūsų dydžio valstybei susitvarkyti viešuosius pirkimus yra tik noro dalykas. Tereikia politinės valios, o šito nebuvo.

Grįžtant prie mano sprendimo trauktis. Noriu pastebėti, kad šiame darbe yra didelis kiekis neigiamų emocijų. Pranešimai, skundai, pretenzijos, kas ko nepadarė, kas ką apgavo.

Kai kuriais atvejais mūsų įsikišimas gali kai ką pakeisti, tačiau kai kuriais – nieko. Pavyzdžiui, sutarties vykdymo metu, kai mūsų tarnyba neturi įgaliojimų nutraukti jau galiojančią sutartį. Tai mūsų veikimas čia yra bejėgiškas, nors rinkoje yra lūkesčiai, kad mes kažką darytume.

Pakeitus direktyvą, buvo padidintos baudos. Tačiau dabar už viešųjų pirkimų pažeidimus jau 1,5 metų teismų sprendimai yra tokie, kad skiriami vien įspėjimai. Tu pažeidi, kažką padarai, tačiau tu gauni tik įspėjimą. Niekas nebebijo, nėra jokios atgrasymo priemonės ir yra piktnaudžiaujama.

– Ar tai reiškia, kad reikia grįžti prie didelių baudų? Ar tai galėtų pagerinti viešųjų pirkimų situaciją?

– Aš nesu baudų šalininkė ir mums reikia eiti skandinavišku – pasitikėjimo – keliu. Tikrai galima situaciją taisyti vadybiniais metodais.

Taip pat reikia žiūrėti, iš kur kyla pažeidimai. Juos galima skirstyti į dvi grupes. Vieni pažeidimai įvyksta dėl profesionalumo stokos. Lietuvoje yra labai daug perkančių organizacijų: kultūros centrai, darželiai, mokyklos. Kai yra paskiriamas mokytojas ar ūkvedys vykdyti viešuosius pirkimus, jis tikrai gali būti savo srities profesionalas, tačiau būti įsigilinus į viešuosius pirkimus ir įstatymus yra sudėtinga. Tai padaryti be klaidų – iššūkis.

Pavyzdžiui, teatras daro projektą ir nori sutvarkyti savo patalpas už 15 mln. eurų. Ten esantys žmonės turi statyti spektaklius, o ne viešuosius pirkimus vykdyti. Tada jie perka paslaugą iš įmonių, kurios jiems padeda vykdyti viešuosius pirkimus. Tačiau atėję konsultantai ne visada elgiasi garbingai ir ne visada dirba perkančiosios organizacijos naudai. Kartais jie dirba ir perkančiai organizacijai, ir šalia esančiam verslui. Tada toks pirkimas būna korumpuotas. Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, o korupcinių schemų yra įvairiausių.

Yra įvairių skaičiavimų, tačiau dėl to, kad viešieji pirkimai yra daromi neprofesionaliai bei dėl to, kad vyrauja korupcija, dėl neefektyvumo valstybė praranda apie 20 proc. (1 mlrd. eurų).

– Ar įmanoma būtų tą milijardą ištraukti. Galbūt vienas iš būdų būtų skatinti viešuosius pirkimus pagal ekonominį kriterijų? Ar yra kitų būdų?

– Vieno recepto nėra. Yra kompleksinės priemonės. Visų pirma, reikia pastebėti, kad sovietinis paveldas išdraskė mūsų pasaulio suvokimą. Mums dar reikės pavaikščioti tai takais, kad taptume vakarietiška ir atsakinga bendruomenė.

Lietuvos verslas vis dar nebrangina savo reputacijos. Jie įregistruoja įmonę, įsteigia naują darinį, pakeičia pavadinimą ir toliau dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Teisinė sistema nuėjo europiniu keliu, o visuomenė su savo mentalitetu dar nespėja.

– Vis dėlto kokie būtų jūsų konkretūs siūlymai?

– Pirmas dalykas – perkančių organizacijų skaičius. Dėl jų didelio skaičiaus pasitaiko didelė nekompetencijos ir klaidų tikimybė. Kitas aspektas – viešojo pirkimo poreikio nustatymas. Čia yra plyšys. Kokią turime problemą ir kaip ją sprendžiame? Matome, kaip viešasis sektorius vieną ar kitą problemą sprendžia tiesiog taip, – perkam. Negalvojama, kaip būtų galima problemą išspręsti kitaip.

– Turite galvoje, kad kai kurioms problemoms išspręsti nebūtina leisti pinigų ir pirkti naujas paslaugas ar daiktus?

– Pateiksiu jums pavyzdį. Jei kalbame apie IT sistemas, pažvelkime į e. sveikatą. Buvo išleisti didžiuliai pinigai, tačiau vartotojai nėra patenkinti produktu, kuris yra šiandien. Buvo svarbu identifikuoti poreikį. Sveikai veikiančios perkančiosios organizacijos jau pačios teigia, kad jei būtų daugiau laiko skyrusios konsultacijoms, būtų gavusios geresnį produktą. Jeigu tarsiesi su viena įmone, jie tau pasakys iš savo pusės. Tačiau jei tu paklausi penkių, net ir neturėdamas kompetencijų kažkurioje srityje, gausi platesnį vaizdą.

Dėl IT specialistų stokos viešajame sektoriuje ir klaidų dabar yra prikurta sistemų, kurios neveikia tarpusavyje.

Kitas klaidų ir aplaidumo pavyzdys: visiems yra gerai žinomas atvejis, kada buvo perkami maisto produktai skurstantiesiems. Pirkimų komisija man minėjo, kad perkančiosios organizacijos paklausė, ar jūs žinote, kiek kainuoja tona miltų. Jie atsakė: „O kam mums žinoti, mes žinome pirkimo procedūrą.“ Bet jie nesigilina į objektą, kurį perka, ir tokių pavyzdžių yra daug. Čia yra aplaidumo atvejis, tačiau yra ir korupcijos atvejų.

– Kokių?

– Ateina verslas ir sukuria sistemą. Sistemos aprašymų nebūna. Kodai yra įslaptinti. Verslas taip įkelia koją ir aptarnaują sistemą. Pakeisti jį yra labai sunku, nes naujai atėjusiai įmonei bus sunku perprasti darbus ir kaip juos pritaikyti prie senos sistemos. Pavyzdžiui, pastebimas prisirišimas prie „Nvision“ programinės įrangos, ir tokių pavyzdžių yra daug.

– Galbūt prieš išeidama pasakytumėte, kurioje srityje gali būti didžiausi piktnaudžiavimai viešaisiais pirkimais. Kur korupcinių ryšių yra daugiausia?

– Reikia galvoti apie tas sritis, kur valstybė išleidžia daugiausia pinigų. Valstybė labai daug išleidžia statybų bei kelių sektoriui, IT sričiai ir medicinai. Mūsų apžvalgos rodo, kad kiekviename sektoriuje yra specifinių problemų, tačiau jos pasikartoja.

Korupcijos atvejų yra ir smulkiuose pirkimuose, kada konkurso sąlygos sudaromos vienam tiekėjui, tačiau vertėtų žiūrėti į stambius pirkimus.

– Viešųjų pirkimų tarnyba 2016 metų rugpjūtį paskelbė, kad įvairius virtuvės įrankius iš „Nota Bene“ kariuomenė pirko aštuonis kartus brangiau nei rinkoje. „Nota Bene“ buvo įtraukta į nepatikimų tiekėjų sąrašus ir nebegalėjo dalyvauti valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose, tačiau Krašto apsaugos ministerijai priklausanti Gynybos resursų agentūra ir toliau pirko prekes iš kitos akcininkų įsteigtos įmonės „ProGear LT“. Ar nematote čia problemos? Kodėl galima viešuosiuose pirkimuose dalyvauti kitoms giminingoms įmonėms, nors akcininkai ir naudos gavėjai yra tie patys asmenys?

– Nagrinėjome šį atvejį, tačiau teisinė sistema yra tokia, kad negalime uždrausti. Įmonė užsideda akinius ir toliau eina. Verslo etika pas mus dar tokia. Teisinių instrumentų sustabdyti tokiems pirkimams, deja, nėra. Teisė nuėjo europiniu keliu, o mūsų elgsena – mongolišku.

– Kita problema – dauguma viešųjų pirkimų yra laimimi tada, kai konkurse dalyvaujanti įmonė pateikia pasiūlymą su mažiausia kaina. Kartais atrodo, kad sistema įgalina legalų dempingavimo procesą. Įmonės siūlo mažiausias kainas, o tik tada galvoja, kaip reikės viską padaryti. Didėja vokelių rizika, nes įmonės negali darbuotojams mokėti didelių atlyginimų. Kuo visa tai baigiasi, galima matyti maitinimo sektoriuje arba stringančiose mokyklų renovacijose. Kaip reikėtų spręsti šią problemą?

– Ekonominio naudingumo kriterijus galėtų būti vienas iš sprendimo būdų. 2018 metais ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų savo pirkimuose taikė 21 proc. pirkimų valdytojų (2017 m. – 17,8 proc., 2016 m. – 16,2 proc.). Tačiau ekonominio naudingumo kriterijaus vis dar nemokame taikyti. Viešasis sektorius vis dar labai kenčia nuo žemiausios kainos pasiūlymų.

Tačiau kita problema, kad viešajame pirkime yra labai dažnai vertinami rašinėliai. Kai eini pirkti telefono, matai, už ką tu moki pinigus. Tačiau kai tu vertini tokius kriterijus, kaip projekto parengimo greitis, tai sunku įvertinti ekonominę naudą. Kita problema, kad žmonės nesupranta konkurencijos naudos. Padarėme nedidelį rinkos tyrimą. Pasikvietėme įvairių tiekėjų iš automobilių verslo ir pasikvietėme žmonių iš policijos. Verslo atstovai sako, jūs nuimkite šitą reikalavimą iš konkurso ir mes galėsime dalyvauti. Iš karto didės konkurencija. Tačiau policija sako, ne, mes norime konkrečiai šitų automobilių.

– Bet galbūt policija žino, kokių automobilių jiems reikia pagal darbo specifiką?

– Jei kalbame apie žmones ir jų asmeninius finansus, tai viskas gerai, jūs galite norėti „Mini“, o aš „Škodos“. Tačiau kai mes kalbame apie viešuosius finansus ir apie įstatymų veikimą, yra principai: skaidrumas, lygiateisiškumas. Yra principai, kuriuos gina įstatymas. Visi turi teisę konkuruoti lygiai. Žinoma, medicinos srityje yra išimčių, kada reikia įsigyti konkrečią prekę. Tačiau kai viešasis sektorius perka plataus naudojimo dalykus ir skirtumas tarp jų yra nedidelis, negalima taip elgtis.

– VPT vadove tapote 2014 metais. Prieš tai buvote Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) direktorė. Tuomet jūsų kandidatūrą teikė premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius, o paskyrė tuometinė šalies prezidentė D. Grybauskaitė. Ar atsimenate, kokiomis aplinkybėmis atėjote į šį postą?

– Atsimenu, mane pasiūlė ne A. Butkevičius, o D. Grybauskaitė. Mes pažįstamos iki tol nebuvome. Aš nežinau, kaip ji mane surado, gal patarėjai pasiūlė. Tuo metu buvo Žydrūno Plytniko interesų konfliktas, aš sulaukiau skambučio ir sutikau.

– Du kartus buvote išrinkta geriausia metų valstybės tarnautoja. 2018 buvote įvertinta valstybės apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Valstybė jus įvertino teigiamai, o kaip jūs pati vertinate savo penkerių metų kadenciją?

– Kiekvienam žmogui pripažinimas yra malonus dalykas, tačiau jis yra labai įpareigojantis. Sau, kaip ir kitiems, aš keliu labai aukštus reikalavimus. Žinau, kuo aš galiu pasidžiaugti, tačiau taip pat turiu ir priekaištų, ko aš nepadariau.

– Kuo galėtumėte pasidžiaugti?

– Man atrodo, kad visuomenė sužinojo daugiau apie viešuosius pirkimus ir suprato, kur nukeliauja jų mokami mokesčiai. Ir žurnalistai pradėjo daugiau domėtis viešaisiais pirkimais. Mes buvome pirmieji, kurie atvėrė duomenis ir parodė, kaip yra leidžiami finansai viešajame sektoriuje.

Taip pat didžiuojuosi sektorinėmis apžvalgomis, kurios parodė, kokie verslo subjektai kokiuose projektuose dalyvauja. Galiu pasidžiaugti, kad buvo sustabdyti milijoniniai pirkimai. Pavyzdžiui, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcija, kur buvo cinizmo viršūnė, kada buvo integruotas įmonės darbuotojas į perkančią organizaciją ir jis ten darė pirkimą įmonei. Džiaugiuosi, kad buvo pakeistas skurstančiųjų maitinimas, kelių ženklinimas.

– O kas jus liūdina? Ko nepavyko pasiekti per tuos penkerius metus?

– Mane liūdina, kad viešajame sektoriuje sunku padaryti optimizaciją. Vadybos inovacijas viešajame sektoriuje daryti yra labai sunku. Kai kuriais atvejais dėl bendro valstybės reguliavimo. Labai sunku su darbuotojais. Nėra motyvacinės sistemos. Nėra galimybės prisitraukti žmonių. Sukasi seni žmonės ir neišeina prisitraukti naujų iš rinkos.

Taip pat reikia pripažinti, kad man nepavyko, kad Vyriausybė norėtų sutvarkyti viešųjų pirkimų sritį. Buvo padaryti konfrontavimai tokie. Buvo padaryti tam tikri stabdymai pirkimų. Karo stovis toks.

– Sakote, kad kai kuriems ministrams nepatiko, kad jų ministerijoje stabdėte kažkokius pirkimus?

– Ne, mes stabdėme ir Vyriausybės kanceliarijos viešinimo viešuosius pirkimus. Tačiau kalbant apie VPT, ar mes kalbame apie nepriklausomos institucijos veikimą, ar apie paklusnios institucijos, kuri nutyli, nemato arba užsimerkia.

– Tai sakote, kad su Vyriausybe nepavyko susidraugauti?

– Nepavyko, nes išimties nebuvo ir Vyriausybei, ir jos daromiems pirkimams. Aš supratau vieną paprastą taisyklę, kad politikai tvarkyti viešuosius pirkimus nori tik rinkimų pradžioje, o paskui tai jiems tampa nebe taip aktualu.

– Visuomenėje jūs turite profesionalės, kuri puikiai tvarkosi su uždaviniais, įvaizdį, kovojate su nesąžiningais pirkimais. Tačiau taip pat pasigirsta kritikos, kad nieko konkrečiai ir nenuveikėte. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?

– Niekados į viešą erdvę nesiveržiau. Žurnalistai padedami verslo arba patys pradėjo darytis tyrimus apie viešuosius pirkimus. Pradedant nuo „15 min“ tyrimų ir, kaip dabar matome, „LRT“ tyrimų. Žurnalistai kreipdavosi į mus komentarų. Tas atsiradimas viešojoje erdvėje nebuvo todėl, kad aš to norėčiau. Viešumas, kurį gavau, nebuvo labai džiuginantis dalykas. Kai reikėdavo komentuoti pažeidimus, matydavai išvedamus merus, tai keldavo liūdesį. Klausdavau savęs, kodėl jie nepasimoko iš svetimų klaidų. Kodėl jie rizikuoja?

O dėl darbų, jie yra susiję su tyrimais ir su vertinimais. Mane labiausiai džiugina sisteminiai vertinimai, kai tam tikrose srityse nustatydavo pažeidimus. Kai kuriose srityse padidėjo konkurencija, kada ateina nebe po vieną, o po kelis pirkėjus. Tai džiugina. VPT vertinimas iš perkančiosios organizacijos perspektyvos taip pat pagerėjo.

– Lietuvoje politikai eina į verslą, verslininkai – į politiką. Ar jums nekilo mintis eiti į politiką?

– Nesvarsčiau. Tačiau tokį klausimą sau esu uždavusi jau labai seniai. Tuo metu sau atsakiau „ne“. Žinote, visų pirma, turi būti priimtina ideologija ir žmonės, kuriais tu tikėtum.

– O ar buvote gavusi pasiūlymų stoti į partiją?

– Esu gavusi, tačiau nesvarsčiau.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti Registrų centrą? Jūs juos suradote, ar jie jus? Galbūt turėjote kitokių pasiūlymų?

– Tiesą sakant, aktyviai nesidairiau. Iš pradžių svarsčiau taip – išeinu ir tada pradedu ieškotis darbo. Tačiau pamačiau RC skelbimą vieną kartą. Tada dar dvejojau. Bet kai pamačiau skelbimą antrą kartą, nusprendžiau dalyvauti konkurse.

Kodėl apsistojau prie Registrų centro? Tai yra įmonė, kuri daro pokyčius ir turi ambicijų keistis. Registrų centro vadovą Saulių Urbanavičių pažįstu seniai. Tikiu jo principingumu ir vertybėmis, kad nebus to, kas prieštarautų mano vertybėms. Kitas momentas – sritis, į kurią einu, yra labai įdomi ir ten galima daug ką nuveikti. Kaip seksis – nežinau, tačiau darbas bus kūrybiškesnis nei iki šiol.

Svarbu dar ir tai, kad yra įmonių, į kurias ateini, jos puikiai veikia, darbai vyksta. Patenki į gerą komandą, tau įdomu. Tačiau kai tu ateini ir pats darai pokytį, tai yra daug įdomiau.

– O ar būtumėte į RC ėjusi prieš dvejus metus, kada ši valstybinė įmonė buvo pagarsėjusi korupciniais ryšiais?

– Tikrai ne. Šalia turi būti žmonės, kuriais tu tiki.

– Ar jau žinote, kas jus pakeis?

– Man skambino iš prezidentūros ir aš jiems rekomendavau keletą kandidatų. Pagal įstatymą premjeras teikia pasiūlymą, o prezidentūra tvirtina. Tačiau VPT vadovo pozicija, ko gero, labiau yra prezidentūros prerogatyva. Turbūt tarsis prezidentūra su premjeru dėl kitos kandidatūros.

– Ko palinkėtumėte naujam vadovui?

– Stiprybės. Labai daug drąsos. Taip pat linkiu, kad ateitų žmogus, kuris sugebėtų į senus dalykus pažvelgti naujomis akimis. Kad ateitų ir tikėtų tuo, ką daro.