Verslas

2019.09.23 05:30

Paradoksas, kuriam įtakos turi ir atvykę ukrainiečiai: vairuotojų ir statybininkų trūksta, bet jie sėdi be darbo

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.09.23 05:30

Lietuvoje darbdaviai dažnai skundžiasi tolimųjų reisų vairuotojų, statybų sektoriaus darbuotojų trūkumu. Vis dėlto Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad būtent šių ir kai kurių kitų profesijų atstovai vis dažniau registruojasi, norėdami rasti darbą. LRT.lt kalbinti ekspertai tvirtina, kad tokiam paradoksui įtakos gali turėti ir darbuotojų imigracija iš Ukrainos.

LRT.lt kalbinti ekspertai atkreipia dėmesį, kad, vertinant nedarbo lygį ir jo priežastis, reikia nepamiršti, kad kai kurios profesijos paprasčiausiai yra sezoninės. Jie pateikia pavyzdį – darbams, susijusiems su statybų sektoriumi, aptarnavimu, viešosiomis maitinimo įstaigomis, vasarą paprastai ieškoma daugiau darbuotojų, o atėjus rudeniui jiems darbo nebelieka.

Ekonomisto Romo Lazutkos teigimu, kol kas sunku pasakyti, ar padidėjusiam nedarbo lygiui įtakos gali turėti padidėjusi imigracija.

„Tai labiau spėjimas. Reikėtų žiūrėti į oficialius duomenis, bet galima daryti prielaidą, kad tų ukrainiečių yra daug daugiau [negu užregistruota]. Juk žinome, kad ir lietuviai važiavo ir važiuoja į Vakarų šalis, pavyzdžiui, JAV, kur lietuviams dirbti neleidžiama, bet nuvažiuoja į ekskursiją ir pasilieka. Lietuvoje kai kuriose srityse tikrai yra daug šešėlio. Žmogus gali atvažiuoti be jokios darbo vizos“, – svarsto R. Lazutka.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, profesorius dr. Boguslavas Gruževskis taip pat atkreipia dėmesį, kad vyrai, vykstant ekonominiams pokyčiams, apskritai yra jautresnė darbo rinkos grupė. Kaip aiškina profesorius, sulėtėjus ekonomikai, paprastai padidėja vyrų nedarbas, nes jie dažniau renkasi profesijas žemės ūkyje ir statybų sektoriuje.

„Jeigu bankai, analitikai prognozuoja ekonomikos sulėtėjimą, galima sakyti, natūraliai ir Vokietijoje, ir Jungtinėje Karalystėje pirmiausia padidėja vyrų nedarbas bendrame nedarbo lygyje. Kai ekonomistai projektuoja ekonomikos sulėtėjimą, tai galima drąsiai sakyti, kad tai labiau palies vyrus“, – sako B. Gruževskis.

Kartais darbdaviai Lietuvos darbo jėgą tiesiog keičia pigesne

B. Gruževskio teigimu, paprastai vyrų nedarbo didėjimą miestuose galima sieti su užimtumu statybų sektoriuje ir pramonėje. „Vyrai taip pat sudaro didesnį užimtumą pramonėje, o pramonė vis labiau paveikiama naujų technologijų. Taip pat, žinoma, pramonė labiau paveikiama ūkio konjunktūros pokyčių. Ir dėl užimtumo statybų sektoriuje, ir dėl užimtumo pramonėje vyrų užimtumas, mažėjant ekonomikos raidos tempams, mažės arba, kitaip tariant, nedarbas labiau didės“, – teigia B. Gruževskis.

Jis priduria – tokie procesai ne tik neišvengiami, bet ir būdingi daugeliui Europos Sąjungos (ES) šalių, todėl Lietuva nėra išskirtinė. Įtakos tendencijoms turi nebent tai, kokie sektoriai vienoje ar kitoje srityje labiau išsivystę. Pavyzdžiui, Lietuvoje statybų sektorius išvystytas gana gerai, todėl, vykstant ekonominiams svyravimams, tai galima pastebėti ir šios srities darbo rinkoje.

„Kitas veiksnys, kuris tikrai gali turėti įtakos, jeigu mūsų ekonomika nemažės, jeigu išsaugos tam tikrą stabilumą arba net mažėjimas bus saikingesnis, negu projektuoja analitikai, [...] yra pavojus, kad nedarbas, ypač vyrų, gali didėti dėl atviresnės Lietuvos darbo rinkos. Jeigu darbdaviai dažnai akcentuoja, kad trūksta vairuotojų, kvalifikuotų darbininkų, ypač statybų sektoriuje, reikėtų pažiūrėti, kokia bus tendencija besiregistruojančių būtent iš šių darbo grupių“, – atkreipia dėmesį B. Gruževskis.

Jis paaiškina – darbdaviai neretai skundžiasi, kad trūksta, pavyzdžiui, statybininkų ar tolimųjų reisų vairuotojų, tačiau, jeigu Užimtumo tarnyboje šių profesijų atstovų registruojasi daugiau, vadinasi, tai skatina imigrantų įdarbinimas.

„Paprasčiausiai darbdaviai keičia Lietuvos darbo jėgą šiek tiek pigesniais darbo ištekliais. Tai būtų labai nesveika tendencija Lietuvos kontekste. Jeigu didės kitų profesijų, pavyzdžiui, pramonės darbuotojų, nekvalifikuotų darbuotojų skaičius, būtų galima sakyti, kad realiai imigrantų įtaka šių žmonių atleidimui didesnės įtakos turbūt neturėjo“, – nurodo B. Gruževskis.

Jis apibendrina – iš esmės didesnį nedarbą lemia svyravimai dėl ekonominės raidos, svyravimai dėl kai kurių profesijų robotizacijos, skaitmeninių technologijų panaudojimo ir migraciniai pokyčiai.

Darbdaviams naudinga, darbuotojams – priešingai

R. Lazutka pastebi, kad darbdaviams tokios tendencijos būtų naudingos – esant didesnei pasiūlai ne tik galima pasirinkti iš didesnio kandidatų skaičiaus, bet ir pasiūlyti mažesnį atlyginimą. Bet būtent mažesnis darbo užmokestis ir sudėtingesnis įsidarbinimas tokiais atvejais liūdina darbuotojus.

„Tai darbdaviams yra gerai. Bet ar visada tai, kas gerai darbdaviams, gerai ir visai visuomenei? Jokiu būdu. Tarkime, kodėl į ES įstojus buvo septynerių metų pereinamasis periodas? T. y. lietuviai ir kiti Rytų Europos gyventojai negalėjo dirbti Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje septynerius metus. Būtent todėl, kad tų šalių politika saugojo darbo rinką“, – teigia R. Lazutka.

Jis prideda, kad svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kokių profesijų atstovai į šalį imigruoja. Kaip tvirtina ekonomistai, darbuotojai, kurių Lietuvai trūksta, būtų tikrai laukiami. Tai paprastai yra tų profesijų atstovai, kurių atlyginimai pastaruoju metu reguliariai auga.

Tačiau jeigu į šalį atvyksta nekvalifikuoti ar žemos kvalifikacijos darbuotojai, jie sudaro konkurenciją vietos darbuotojams ir neretai sumažina siūlomą darbo užmokestį.

„Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, JAV gydytojai atvyksta iš Indijos, iš kitų kraštų, nes sunkios studijos, reikia studijuoti ilgą laiką, darbas gana sunkus ir vietinių nepakanka, todėl noriai priima ir kviečiasi. Jeigu atvažiuoja žmonės, kurie neturi kvalifikacijos arba ta kvalifikacija tokia primityvi, tai žinoma, kad tokių yra daug. Bet kurie vietiniai gyventojai to gali išmokti“, – sako R. Lazutka.

Nenorinčiuosius dirbti siūlo be skrupulų braukti iš bedarbių sąrašų

R. Lazutkos vertinimu, tokiu atveju pirmiausia derėtų pasirūpinti šalies gyventojais, kurie negali susirasti darbo ar net neturi reikiamos kvalifikacijos. Anot ekonomisto, čia neturėtų būti, girdi, gana įprastais tapusių pasiteisinimų, kad kai kurie Užimto tarnyboje užsiregistravę žmonės dirbti tiesiog nenori.

„Užimtumo tarnyboje yra tūkstančiai žmonių, kurie, sakoma, nenori dirbti. Jeigu jie nenori dirbti, tai yra tvarka – jie turi būti išregistruoti. Čia toks, net nežinau, atsikalbinėjimas. Bet pagal Užimtumo tarnybos taisykles, įstatymą, žmogus, bedarbis, registruojasi ir vykdo Užimtumo tarnybos nurodymus. Jeigu jam pasiūlomas darbas ir jis atsisako, jeigu jam pasiūlomi kursai, po kurių jis galėtų įsidarbinti pagal profesiją, ir jis atsisako juos lankyti, jis braukiamas iš bedarbių sąrašų ir negauna tų paslaugų. Užimtumo tarnyba turi tiesiai šviesiai tai daryti be jokių atsikalbinėjimų“, – įsitikinęs R. Lazutka.

Jis svarsto, kad į Lietuvą atvykę žemos kvalifikacijos darbuotojai iš kitų šalių, susvyravus ekonomikai, lygiai taip pat gali tapti bedarbiais ir prašyti pašalpos. Dėl šios priežasties, jo manymu, būtų galima kalbėti apie selektyvią imigraciją – išsiaiškinti, kurios srities darbuotojų iš tiesų stinga ir būtent juos kviesti į šalį.

„Aišku, kad Lietuva gali kviestis. Čia skundžiasi darbdaviai, kad inžinierių stinga. Inžinierius inžinieriui nelygu, bet [...] tai ne tyrimas, o darbdavių apklausa. Tai reikia užmiršti ir tirti algas. Jeigu algos auga 15–20 proc. kasmet ir tai tęsiasi penkerius metus, nereikia jokių apklausų – tuos žmones reikia kviestis. Bet, jeigu tie žmonės dirba už mažesnes algas ir menkai apmokamus darbus, tai, žinoma, nereikia tokių. Juo labiau kad yra bedarbių“, – tvirtina R. Lazutka.

Ieškančiųjų statybininko ar vairuotojo darbo padaugėjo

Šiuo metu Lietuvoje registruojamas 8,2 proc. nedarbas. Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė LRT.lt nurodo, kad šių metų rugsėjo 1 d. šalyje buvo registruota 141,5 tūkst. bedarbių. Tai 4,1 tūkst. daugiau nei prieš mėnesį.

„Palyginti su 2018 m. rugsėjo 1 d., registruotas nedarbas nepasikeitė, bet yra 0,2 proc. punkto aukštesnis nei šių metų rugpjūčio mėnesį. Rugsėjo 1 d. Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuose buvo registruota 25,2 tūkst. jaunuolių iki 29 m. amžiaus, tai yra 2 proc. daugiau negu prieš metus. Darbo neturintys jaunuoliai rugsėjo pradžioje sudarė 5,5 proc. šalies 16–29 m. amžiaus gyventojų“, – nurodo M. Jankauskienė.

Per mėnesį registruotas jaunimo nedarbas šalyje augo 0,1 proc. punkto, o, palyginti su 2018 m. rugsėjo 1 d., padidėjo 0,3 proc. punkto. Rugsėjo 1 d. šalyje buvo registruota 71,4 tūkst. neturinčių darbo moterų ir 70,1 tūkst. vyrų. Bedarbės moterys sudarė 8,3 proc. šalies darbingo amžiaus moterų. Vyrų nedarbo rodiklis ir rugpjūtį išliko mažesnis nei moterų ir siekė 8,1 proc.

Daugiausia bedarbių ieško krovikų, pardavėjų, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojų, biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojų, kambarinių ir pagalbininkų, reklamos ir rinkodaros specialistų, administravimo ir vykdomųjų sekretorių, nekvalifikuotų apdirbimo pramonės darbininkų, dažytojų, nekvalifikuotų inžinerinių statinių statybos darbininkų, variklinių transporto priemonių mechanikų ir taisytojų darbo.

Per aštuonis šių metų mėnesius darbo pradėjo ieškoti 171,9 tūkst. žmonių, tai yra 5,5 tūkst. daugiau negu per tą patį laikotarpį pernai. Jaunų, 16–29 m. amžiaus, bedarbių šiais metais kreipėsi 2,3 proc. mažiau – 50,4 tūkst.

Rugpjūčio mėnesį registruoto nedarbo rodikliai mažėjo devyniose iš šešiasdešimties šalies savivaldybių, devyniose – nepakito ir keturiasdešimt dviejose – augo. Baigiantis vasaros sezonui, labiausiai (1 proc. punkto) registruotas nedarbas augo Palangos ir Molėtų rajono savivaldybėse.

Tarp didžiausių Lietuvos miestų aukščiausias registruotas nedarbas Kaune – 9,1 proc., mažiausias – Šiauliuose – 6,0 proc.

Patvirtina – vairuotojų trūksta, bet ukrainiečių vairuotojų – taip pat

Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos vadovas Erlandas Mikėnas patvirtina – šiam sektoriui darbuotojų ir toliau trūksta. Tačiau pašnekovas priduria – trūkumas toks, kad nebeužtenka ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos vairuotojų.

„Niekas darbo rinkoje pas mus nepasikeitė – kaip darbuotojų trūko, taip ir trūksta. Mums jau neužtenka vairuotojų iš Ukrainos. Mes juos imame iš įvairių šalių, bet situacija nė kiek nepagerėjo. Juo labiau kad Lietuvoje sugriežtinta vizų išdavimo tvarka, tai šis dalykas turi labai didelės įtakos transporto verslui“, – LRT.lt sako E. Mikėnas.

Paklaustas, kodėl susidaro tokia paradoksali situacija, kad darbuotojų trūksta, bet pastaruoju metu vis daugiau vairuotojo darbo ieškančių žmonių registruojasi Užimtumo tarnyboje, jis svarsto, kad galbūt kai kurie vairuotojai nedrįsta rinktis tolimųjų reisų vairuotojų darbo ir labiau dairosi į darbus, kuriuos būtų galima dirbti nepaliekant namų.

„Vairuotojo ekspeditoriaus darbas gana sudėtingas. Mums trūksta tarptautinių gabenimų vairuotojų. Tai yra tie žmonės, kurie dirba ilgą laiką Vakarų Europoje, negrįždami į gimtą šalį. Todėl daug vairuotojų atidirbę tam tikrą laikotarpį paprasčiausiai nori būti prie šeimų ir ieškosi darbų vietiniais pervežimais, vietiniame sektoriuje. Galbūt tai rodo statistikos tendencija. Kiekvienoje transporto įmonėje šiuo metu yra laisvų vilkikų, nes trūksta vairuotojų“, – tikina E. Mikėnas.

Šiuo metu Lietuvos įmonėse jau darbinasi vairuotojai ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Baltarusijos, Rusijos, Moldovos ir netgi Filipinų. Paklaustas, ar nėra taip, kad vis dėlto Lietuvos darbdaviai labiau linkę pasirinkti būtent šių šalių piliečius, nes jiems galima mokėti mažesnius atlyginimas, E. Mikėnas su tuo nesutinka.

Anot jo, kiekvienas Lietuvos darbdavys nori įdarbinti Lietuvos piliečius. Taip yra, nes iš Lietuvos piliečių, teigia pašnekovas, paprasčiausiai daug lengviau išsireikalauti žalos atlyginimą, jeigu tokia padaroma.

„Darbdaviai pageidauja Lietuvos piliečių, tačiau jų nėra. Mes neprigaminame vairuotojų ekspeditorių. Juo labiau kad jaunimas labai sunkiai renkasi šią profesiją, todėl transporto sektorius neturi kito varianto, kaip žvalgytis po kitas šali. Tai žino ir Migracijos departamentas, ir Vidaus reikalų ministerija“, – tvirtina E. Mikėnas.

Jis taip pat nurodo, kad Ukrainos piliečiai nėra linkę atvykti dirbti į Lietuvą, jeigu mėnesinės pajamos nesiekia 2 tūkst. eurų, kai šiuo metu Lietuvos įmonėse vairuotojų pajamos vidutiniškai siekia apie nuo 1500 iki 3000 eurų.

„Tai priklauso nuo to, kur žmogus važiuoja, kiek važiuoja ir kokią transporto priemonę vairuoja. Pavyzdžiui, autovežių vairuotojų atlyginimai gerokai didesni“, – atkreipia dėmesį E. Mikėnas.

Statybininkų trūksta, bet dažniausiai reikalingi ne tie, kurie kreipiasi į Užimtumo tarnybą

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas LRT.lt taip pat teigia, kad darbuotojų statybų sektoriuje trūksta. Anot jo, savo darbą išmanančių amatininkų poreikis šioje srityje didelis, tačiau žmonių trūksta.

„Manau, jeigu sugrįžtų visi emigrantai, kurie turėjo statybininko profesiją, jie visi turėtų darbą. Darbo rinka tikrai įkaitusi. Jeigu taip ir toliau tęsis, tikėtina, kad darbo užmokestis rinkoje augs“, – tvirtina D. Gedvilas.

Jo nuomone, situacija, kad darbuotojų trūksta, bet daugybė žmonės registruojasi bedarbiais, ieškančiais darbo statybų sektoriuje, susiklosto dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, darbdaviams neretai trūksta tam tikros srities amatininko, o ne pagalbinio darbuotojo, kurių darbo rinkoje gausu. Antra, šalį po truputį palieka imigrantai.

„Paprasčiausiai dalis tų imigrantų, kurie atvažiavo, arba išvažiavo atgal, arba išvyko į dar mokesnes rinkas. T. y. tie ukrainiečiai, kurie atvyksta čia, apšyla, apsidairo ir turbūt vyksta į kitas rinkas. Manau, čia didžiulio pasikeitimo nėra, bet, ko gero, yra tokia tendencija, kad dalis žmonių išvažiuoja“, – komentuoja D. Gedvilas.

Jis taip pat atmeta, kad darbdaviai labiau linkę samdyti kitų šalių piliečius, kuriems galėtų mokėti mažesnį uždarbį: „Paprasčiausiai darbdavys yra priverstas samdyti žmones, kurie yra. Tas, kas nori dirbti statybose ir žino statybininko amatą, gali rasti darbą ir dalinai manau, kad rinkoje tie žmonės, kurie ieško, dažniausiai neturi statybininko kompetencijų ir jie dėl to nebūna priimti.“

Pasak D. Gedvilo, kai kuriuos darbo ieškančius žmones vilioja nemaži statybų sektoriaus atlyginimai, tačiau jie neretai neturi reikiamų kompetencijų ir gali atlikti tik pagalbinius darbus.

„Yra tokia problema, kad žmonių, kurie yra buvę statybose, kurie gali panešti, pakelti, yra daug, bet tų, kurie gebėtų, turėtų kompetencijų, nėra tiek daug. Manau, kad žmonės dažnai registruojasi ieškodami statybininko darbo, nes žino, kad statybose geri atlyginimai, bet atėjus darbdavys pamato, kad tas žmogus neturi tų gebėjimų ar kompetencijų“, – sako D. Gedvilas.

Jo teigimu, galutinis darbo užmokestis priklauso nuo statybininko kompetencijų, tačiau aukščiausios kvalifikacijos specialistas „į rankas“ gali uždirbti 2 tūkst. eurų ir daugiau. Neturintis reikiamų kompetencijų darbuotojas taip pat gali uždirbti apie 1 tūkst. eurų, atskaičius mokesčius.

D. Gedvilas prognozuoja, kad, ir toliau trūkstant darbuotojų, šie atlygiai turėtų didėti, nebent rinka vėl iš tikrų krizė, kurios užuomazgas darbdaviai jau pastebi kitose šalyse.