Verslas

2019.09.01 07:00

Kaliningradas atsivėrė: ko ten važiuoja lietuviai ir kodėl rusai turistus stengiasi išrengti iki galo

Justina Ilkevičiūtė, specialiai LRT.lt iš Kaliningrado2019.09.01 07:00

„Žinot, kai į tokius namus pasižiūri, tikrai į sovietinius laikus nusikeli. Pas mus viskas gražu, rekonstruota, bet, matot, čia irgi yra nostalgijos. Kaip ir blogai, bet truputį pasijauti grįžęs į jaunystę“, – sako prie Lietuvos ir Rusijos pasienio sutiktas Romualdas iš Kauno.

Jam antrino iš automobilio prasijudinti išlipusi kita šeimyna – Remigijus ir Audronė iš Širvintų. Aplink automobilį lakstančiam jų sūnui, regis, jau gerokai nusibodo tūnoti mašinoje, kai eilės galo – nė nematyti.

„Tikrai taip, pasijauti kaip jaunystėje“, – plačia šypsena šypsojosi Remigijus.

„Gal nebesinori ten grįžti, bet va – palyginimui, labai įdomu“, – jam antrino žmona Audronė. Jie, pasinaudoję nemokamos elektroninės vizos galimybe, čia vyko aplankyti draugų.

Tokie lietuvių atsiliepimai po savaitgalio, praleisto Kaliningrade, nekelia nuostabos. Net pačiame centre, kur tikrai yra ką nufotografuoti, – čia ir saloje tarp kanalų įsitaisiusi gražuolė gotikinė Karaliaučiaus katedra, krantinėse akį traukia vokiškos prieškarinės architektūros dailūs namai, – užfiksuoti gražesnį kadrą sudėtinga, mat vis įlenda sovietinių chruščiovkių kampas.

Lopyti, siūlių suvarpyti daugiabučiai čia nepajudinamai įsiskverbę į patį centrą, o kur dar pačių Kaliningrado gyventojų Monstru vadinami Tarybų rūmai, kurie taip ir nebuvo baigti.

„Kontrastą pamatyti yra būtina, reikia žinoti, kaip kaimynai gyvena“, – pridėjo Romualdas. Taip prasidėjo pažintis pasienyje jau grįžtant namo – į Lietuvą.

Galimybė pamatyti tokią sovietinę realybę masina lietuvius, tikino jis. Bent jau iš eilių Panemunės–Sovetsko pasienyje galima buvo susidaryti tokį įspūdį – vėlų sekmadienio vakarą automobilių Lietuvos link buvo bent 20 . Romualdas, turintis daugkartinę vizą ir dažnai keliaujantis čia darbiniais reikalais, sako, kad turistų srautai – išties išaugę.

Tačiau jis negailėjo kritikos, kad patys pasieniečiai tokiam žingsniui visai nepasiruošę – eilės ilgos, stovėti tenka valandas, o ir įvažiuoti gali nepavykti, mat privažiavus užkardą gali būti liepta apsisukti ir keliauti atgal.

Muštras – kaip armijoje

Romualdo akimis, Kaliningradas po liepos 1 dienos išties pasidarė gyvesnis, – sutinka čia ir daugiau lietuvių, ir lenkai atvyksta, vokiečiai. Itin daug atvažiuoja motociklais. Tuo buvo galima įsitikinti Kaliningrado automobilių aikštelėse – motociklų su lietuviškais numeriais ir vėliavėlėmis neteko ilgai ieškoti.

„Net švedų mačiau, su savo mašinomis atvažiavusių. Keliautojams įdomus tas rusiškas apendiksas.
Ta supaprastinta tvarka – aišku, kad gerai, visi labai patenkinti, nes daug patogiau, kai ta teritorija visą laiką buvo kaip ir uždara, sunkiau prieinama, o vizos brangios. Bet šiaip galiu pasakyti, kad rusai nėra pasiruošę priimti tiek turistų srautų. Žinot, jie tokie politiškai nusiteikę prieš Vakarų šalis, viskas labai griežta, reguliuoja kiekvieną žingsnį, žiūri, kad tik vienas žmogus prie kito nebūtų. Muštras kaip armijoj.

Tikrai taip neturėtų elgtis su keliautojais. Turistas yra turistas, jis važiuoja per sieną ir turėtų būti geidžiamas žmogus, nes paliks čia pinigus. Pasieniečiai turėtų savo grubumą mesti šonan, jau ne tie laikai“, – įsitikinęs jis.

Procedūros pasienyje išties nėra malonios. Vien Nidos pasienio punkte penktadienio rytą teko prastovėti daugiau nei 3 valandas. Svarbu žinoti, kad į šalį galima įvažiuoti tik nuosavu automobiliu arba reikia turėti transporto priemonės savininko notariškai patvirtintą įgaliojimą. Analogiška situacija, jei vykstama su įmonės automobiliu. Į tai rusų pasieniečiai žiūri labai griežtai.

Taip pat tenka užpildyti krūvą dokumentų, atidaryti visas įmanomas mašinos ertmes ir dėtuves, užvesti variklį, kad pasienietis įsitikintų, jog tikrai nieko ten nevežate, o dugnas bus nuodugniai patikrintas su veidrodėliu. Įveikus 3 patikrinimo punktus, bent rusų pusėje, galima įvažiuoti.

Prie sienos atgal – procedūra kiek trumpesnė ir kelianti ne tiek streso, tačiau bent dvi valandas teks praleisti. Būtina nepamesti migracijos kortelės, kurią reikia užpildyti įvažiuojant, taip pat grąžinti dar įvažiuojant į šalį pildytą deklaraciją.

Dainos, šlovinančios Rusiją

Pasienyje kalbinti lietuviai vieningai tikina, kad nors bendras vaizdas gana niūrus, pamatyti tikrai yra ką ir čia rekomenduotų atvažiuoti savo draugams bei artimiesiems.

„Yra į ką pažiūrėti, vien į tas pačias kopas, į Kuršių neriją rusišką, kuri yra visiškai laukinė. Svetlogorskas labai gražus, o Kaliningrade – zoologijos sodas, yra ką vaikams veikti, dabar naują akvariumą stato didelį“, – linkčiojo galva Audronė.

Romualdas greit rado tinkantį apibūdinimą: „Čia viskas išlikę taip, kaip pas mus buvo prieš kokių 30 metų. Pas mus viskas sutvarkyta, kainos aukščiausios, o čia visaip galima rasti. Man labai patiko Zelenogradske aptvertos kopos, ten įrengti baseinai, yra pirtis, ji veikia ir rudenį, ir žiemą. Šalia yra jūra, jei nori – nubėgi. Ne taip, kaip pas mus Palangoje – tiesiog viešbučiai. Nėra pigu, apie 1000 rublių kainuoja, tai apie 13 eurų apsilankymas, bet laikas neribojamas...“

Jį pertraukia susižavėjęs Remigijus: „Oho, ne, tai čia išvis... Reikės nuvažiuoti.“

„Ir dar gultą nemokamai duoda“, – priduria Romualdas.

Audronė džiaugiasi, kad turėjo kur su sūnumi nueiti, o ir pramogos brangiai nekainavo: „Mes šiandien dar ir parke buvome, daug atrakcionų, kainos superinės.“

Sutikti lietuviai vieningai tikino, kad atsivėręs Kaliningradas traukia ir dėl savo paslaptingumo bei savotiško karinio statuso. Kad karinė tema čia nesvetima – teko įsitikinti ir mums. Pačiame Kaliningrado centre papuolėme į Rusijos Baltijos laivyno karininkų žaidynes, kurios sutraukė būrį smalsautojų.

Susirinkusiuosius linksmino grupė „Juodosios beretės“, kurios pagrindinis vokalistas visu balsu traukė patriotines dainas. „Didžiuojamės, kad gyvename Rusijoje – pačioje nuostabiausioje šalyje pasaulyje“, – tokie ir panašūs šūkiai skambėjo tarpuose tarp panašaus turinio dainų.

Susirinkusiesiems tai labai patiko, o savo balsus jie pademonstravo ne tik pritariamai linguodami į taktą ir kartodami žodžius, bet ir palaikydami virvę traukiančius žaidėjus. Tik palaikymo šūksnių pacituoti nepavyks, mat iš lūpų lėkė žodžiai, kuriems prireiktų cenzūros.

Pigiau, bet vis tiek nurengia iki galo

Maisto kainų Audronė su Remigijumi neįsiminė – gausiai vaišino draugai, todėl praverti piniginės beveik neteko.

Tačiau čia iškart savo trigrašį įkišo Romualdas: „Žinokit, tikrai ne pigiau čia vasarą. Kainos nenormaliai iškilusios, aišku, mūsų kurortuose prie jūros brangu, bet pas juos irgi kosmosas. Truputį geresnis viešbutis – ir iškart kainas užsivarę geras. Aišku, nuo rudens jos krenta.

Bet pas mus viešbučiai geresni, – kiek pagalvojęs pridūrė. – Nors va, žinau Zelenogradske gerą viešbutį „Crystal“, kuris tikrai fainas, labai skanūs pusryčiai, yra baseinas, sporto salė. Rudenį mokėjau 25 eurus už kambarį, o šiuo metu, žinokite, 200 eurų. Sušokusios kainos žiauriai.“

Apsistoti ne pajūryje, o pačiame Kaliningrade nebus brangu. Žinoma, jeigu ieškoma prabangos, teks mokėti atitinkamą kainą, tačiau lengvai galima rasti kambarį dviem už 40 eurų su pusryčiais.
Nors, Romualdo teigimu, Kaliningrado gyventojai naudojasi vasaros sezonu ir kainas stipriai užkelia, jis pripažino, kad vis dėlto pavalgyti čia galima pigiau.

„Alus labai pigus, iki euro gali kainuoti, restoranuose galima visaip rasti, bet – kaip ir sakiau – kainos užkeltos. Turėkite omenyje. Nors pas mus brangu, man atrodo, čia ne vien Vyriausybė kalta, kalti ir žmonės, jie labai gobšūs, nori staigiai praturtėti, ir aš juos suprantu, nes nėra apyvartos, tikrai mažai žmonių Lietuvoje, nėra tiek vartotojų. Pas mus, jei kur ateini, tai nori visą tave nurengti ir dar pažiūri, su kokiais tu batais, kokiu laikrodžiu, jeigu geras, tai dar kainą padidins. Na, čia mūsų mentalitetas, nieko nepakeisi. Bet sakyti, kad Kaliningrade stipriai pigiau, – tikrai negalima, jie irgi nori gyventi, todėl tas kainas užsikelia žiauriai“, – pripažįsta jis.

Pavalgyti miesto centre prabangiuose restoranuose galima už 15 eurų – už tiek gausite ir sriubos, ir karštą patiekalą, ir desertą. Tačiau pavarčius meniu vienas skirtumas labai ryškiai matyti – alkoholiniai gėrimai netgi prabangiuose restoranuose tekainuoja kelis eurus. Kokteilį galima nusipirkti už 3–4 eurus, alus kainuos apie eurą ir nesieks dviejų.

Audronė sako, kad važiuodama čia pirkinių neplanavo, kainos jai nepasirodė itin viliojančios. Tačiau širvintiškių bagažinė visgi netuščia: „Aš, kaip sodininkė, prisipirkau visokių reikmenų ir priemonių sodui. Va šitų kainų tai net nepalyginsi. Dar sūrelių prigriebėm.“

Automobilių kolonai pradėjus judėti, turime sugrįžti į automobilius. Prieš akis – dar bent dešimtis automobilių, todėl laukia dar netrumpas vakaras pasienyje.

Atsisveikindamas Romualdas net visas nušvinta po mūsų pokalbio apie įspūdžius ir kainas.
„Žinai, kas kainuoja daug? Vyrai čia – labai brangūs, – juokiasi. – Brangūs, tai juokauju, bet jie branginami. Pas mus vyras jau ketvirtoje vietoje pasidarė po žmonos, vaikų ir šuniukų, o čia moterys tokios švelnios, myli savo vyrus“, – pareiškia.

Atsisveikiname ir susėdame į automobilius. Saulė jau beveik nusileidusi, temsta. Laukia ilgas kelias namo.