Verslas

2019.08.31 07:00

Skandalingosios šeimynėlės kavinės vadovė: pavardė man nepadėjo, priešingai – atbaidė klientus

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.08.31 07:00

Kristina Žilytė-Komskienė, buvusio Seimo nario Kęsto Komskio marti, 2013 metais iš savo vyro perėmusi nuostolingai veikusią kavinę „Peronas“ po šešerių metų ją prikėlė naujam gyvenimui. Jauna moteris sustoti neketina ir kalba apie planus ateityje Pagėgiuose atidaryti viešbutį.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Žengiame pro „Perono“ duris. Ne, ne į geležinkelio stoties aikštelę, prie kurios sustoja traukiniai, o pro kavinės, kuri įsikūrusi šalia buvusios stoties, duris. Tos pačios, kurios pagrindiniai akcininkai – buvęs Seimo narys Kęstas Komskis ir du jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Pastarąjį sutikome ir kavinėje. Tuo metu jis dar ėjo Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus pareigas, tačiau netrukus buvo atleistas, nes darbe pasirodė neblaivus. Tačiau kavinėje jis negėrė, o tik valgė cepelinus.

Tačiau ne apie tai. Mūsų kelionė „Perone“ prasidėjo lėtai slenkant kavinės patalpomis. Susilaukėme nemažai dėmesio ir turbūt kiekvienas pietaujantis kavinėje pakėlė galvą pažvelgti į naujus lankytojus. Turbūt galvojo, kad žurnalistai vėl bandys ieškoti Komskių šeimos juodųjų paslapčių, tačiau šį kartą mes atvykome visai ne to.

„Norėčiau pasimatyti su ponia Komskiene“, – kreipiuosi į už baro stovintį darbuotoją. Neilgai trukus pro duris pasirodo ir K. Žilytės-Komskienės besišypsantis veidas. Ji teigia, kad dabar – pietų metas ir netrukus čia suplūs miestelėnai numalšinti išalkusių pilvų. Todėl maloniai paprašo atvykti vėliau.

Susitariame susitikti po valandos. Išeinant pro duris mus kalbina augalotas vyras. Ant kaklo – auksinė grandinėlė, apranga liudija, kad asmuo mėgsta garsių prekės ženklų rūbus.

„Iš kur būsite, ko ieškote?“ – teiraujasi vyras. Atsakome, kad esame iš LRT, o ieškome, kaip nuvažiuoti iki kadaise mieste buvusios koncentracijos stovyklos. Nepažįstamasis maloniai parodo, kaip iki ten nuvykti. Mums įsėdus į automobilį puola kažkam skambinti. Galbūt tik sutapimas.

Kaip ir buvome susitarę, po valandos grįžtame susitikti su K. Žilyte-Komskiene. Pietūs jau baigėsi, o ponia Živilė jau laukia mūsų. Pradedame pokalbį.

Kulkomis suvarpyta siena

Kavinės direktorė Kristina Žilytė-Komskienė sako, kad toje vietoje, kur dabar stovi kavinė, anksčiau buvo sandėlis, todėl prieš 22 metus reikėjo įdėti daug pastangų, kad joje atsirastų kavinė. Tačiau interjero neskubėta keisti, o pastatas išlaikė autentiškumą.

„Daug labai nesigilinau, tačiau čia anksčiau buvo sandėlis. Yra išsaugotas pastato autentiškumas. Kai dizainerė projektavo, ji atsižvelgė, kad būtų išlaikytas originalumas“, – pasakoja verslininkė.

Galbūt todėl ant pastato išorinio fasado vis dar galima pamatyti kulkomis suvarpytą sieną. K. Žilytė-Komskienė teigia nežinanti, kada buvo apšaudytas pastatas, tačiau tikėtina, kad tai įvyko Antrojo pasaulinio karo metu.

Kavinė – 2 aukštų, o iš viso joje 24 staliukai ir net 12 darbuotojų. „Patalpos didelės, todėl ir išlošėme versle. Galime vienu metu užsakymus antrame aukšte daryti, o pirmajame – dienos pietus. Jeigu būtų mažos patalpos, vargu ar išgyventume, nes pagrindinį pelną įmonei atneša įvairūs užsakymai, o ne pravažiuojantys turistai“, – sako verslininkė.

Tačiau ji pastebi, kad šią vasarą į kavinę pradėjo užsukti vis daugiau turistų, nors anksčiau tai buvo labai retas reiškinys. „Neturime jokios reklamos, o žmonės apie mus sužino iš lūpų į lūpas. Kiti randa per google“, – sako ponia Žilytė-Komskienė. Ji stebisi, kaip juos randa turistai.

Kavinę norėjo parduoti

Kavinė „Peronas“ veikia nuo 1997 metų, o ją valdo įmonė „Riklaiva“. Anksčiau kavinei vadovavo buvęs Seimo narys Kęstas Komskis. Valdymą buvo perėmę ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis, o galiausiai – nuo 2014 metų – pastarojo žmona K. Žilytė-Komskienė.

Ji teigia, kad pasiūlymas valdyti kavinę buvo visai netikėtas, o dar visai neseniai buvo svarstoma kavinę uždaryti.

„Buvo svarstoma ją parduoti, nes ji buvo nesėkminga. Kai buvo sprendžiamas klausimas, ką su ja daryti, aš tuo metu dar gyvenau Klaipėdoje. (…) Tuo metu buvau vaiko auginimo atostogose. Buvo praėję metai po gimdymo ir aš turėjau labai daug jėgų ir entuziazmo. Galvojau, kodėl gi nepabandžius. Nors tuo metu Klaipėdoje vis dar turėjau verslą, kuris buvo susijęs su renginių organizavimu. Aš juk pati esu režisūrą pabaigusi, turiu magistro laipsnį. Bet vis tiek pasakiau sau, kad pabandysiu. Taip viskas prasidėjo ir trunka jau šešerius metus“, – prisimena verslininkė.

Tačiau pradžia nebuvo lengva. K. Žilytė-Komskienė sako, kad kai prieš šešerius metus įėjo į kavinę, buvo lengvai šokiruota. Visur buvo senos medinės grindys, daug kas neatnaujinta.

„Atėjau labai sudėtingu metu. Buvo skolos darbuotojams ir kitoms įmonėms. Nepasakysiu, kokio dydžio dabar. Aš pati buvau atėjusi iš kultūros srities ir į tuos finansus per daug nelindau. Aš žinojau, kad mes esame skolingi. Sprendžiau, ką reikia daryti.

Pradėjau labai labai daug dirbti. Neskaičiavau net valandų. Sutvarkiau virtuvę, atnaujinau dienos bei užsakymų meniu. Taip pat užsakymus klientams visada atiduodavau aš. Sėkmės paslaptis tokia, kad aš nuolatos būdavau šalia ir nuolatos žiūrėdavau, kad kokybė būtų aukščiausia“, – sako K. Žilytė-Komskienė.

Ji pripažįsta, kad pradžia nebuvo lengva. Moteris vis skambindavo vyrui ir klausdavo jo patarimo, ką daryti. Tačiau vyras jai atsakydavo: „Spręsk pati, o jei nenori, tai parduodam.“

„Man kaip tik tuomet, būdavo, kyla noras įrodyti, kad tikrai galiu“, – sako verslininkė.

Sėkmės paslaptis – ne pavardė

K. Žilytė-Komskienė sako, kad jos verslo paslaptis – geras maistas ir aptarnavimas. Pritaikius šiuos du darbo principus, anot jos, žmonės pradėjo „juodai“ judėti į kavinę.

Verslui atsistojus į vėžes, gauti pinigai buvo toliau reinvestuojami į naują interjerą, baldus, indus, įrankius.

Verslininkės pasiteiravus, ar kavinė jau dirba pelningai, ji teigia, kad taip, tačiau didelių pelnų dar nėra. „Labai didžiulio pliuso nėra. Bet aš galiu sau leisti pasistatyti tvorą, išsikloti plyteles. Visa tai yra iš tų pinigų, kuriuos uždirbu“, – sako K. Žilytė-Komskienė.

Jos teiraujuosi, kodėl verslo nepardavė, nors anksčiau jis ir buvo nuostolingas. Moteris tikina, kad parduoti spės visada, o tokį sprendimą priimti net nepabandžius – būtų kvaila. „Aš pagalvoju, ko man reikia gyvenime. Man atrodo, kad restoranų verslas yra labai įdomi sritis. Iki tol organizavau renginius, o ten jokios monotonijos nebuvo. Čia jos irgi nėra, tik atsakomybės didesnės“, – priežastis, kodėl pabandė nerti į jai nepažįstamus vandenis, vardija verslininkė.

Teiraujuosi, ar verslo sėkmė nepriklauso nuo to, kad mieste Kristina turi stiprų užnugarį. Jos vyras – buvusio miesto mero ir Seimo nario Kęsto Komskio sūnus. Moteris purto galvą ir su tuo nesutinka.

„Aš tau pasakysiu tiesiai šviesiai. Man nė kiek nepadėjo pavardė, bet priešingai – atbaidė klientus, nes jie galvojo, kad mes čia labai „krūti“. Viskas tik per juodą darbą ir gerą maistą“, – mano Kristina.

Verslininkės taip pat klausiu, kiekgi trunka ta sunki darbo diena. „Turbūt ne 8 valandas?“ – teiraujuosi jos. „Ne, nesakyčiau taip. Dirbu nuo 10 iki 16 valandos. O jeigu reikia, mano telefonas yra visada šalia. Kartais tenka ir savaitgaliais padirbėti“, – sako K. Žilytė-Komskienė bei priduria, kad randa laiko ne tik kavinei, bet ir šeimai.

Žada plėsti verslą

K. Žilytė-Komskienė pasakoja, kad kol kas minčių parduoti kavinę nėra, o su vyru pasišneka, kad ateityje reikėtų Pagėgiuose statyti ir dar vieną objektą – viešbutį.

„Galvojame apie viešbutį. Kartais su vyru apie tai pasišnekame. Galvojame, ar verta investuoti, kada atsipirks“, – svarsto verslininkė.

Ji pastebi, kad šiuo metu Pagėgiuose yra tik viena vieta, kur galima apsistoti nakčiai. Tiesa, aplinkui taip pat yra ir kaimo turizmo sodybų, tačiau nuo miesto centro jos kiek nutolusios.

„Bet jei vienas viešbutis turi klientų, tai kažkiek pasiskirstytų nuo jų ir mums“, – mano K. Žilytė-Komskienė bei priduria, kad atidarius viešbutį padidėtų ir kavinės pajamos.

Išsilaiko dėl mokyklos?

Kristinai pasakoju, kad vietiniai pagėgiškiai mėgsta sakyti, kad kavinė „Peronas“ išsilaiko tik todėl, kad tiekia maistą Pagėgių pradinei mokyklai. Ji su tokiu teiginiu nesutinka ir sako, kad galbūt anksčiau buvo geriau, tačiau dabar jau nebe taip.

„Kai buvo įvestas euras, produkcijos kainos labai pakilo. Mums reikia labai skaičiuoti, ar dar apsimoka tiekti maistą, nes mokinių skaičius yra labai sumažėjęs“, – sako K. Žilytė-Komskienė.

Ji mini, kad maistą tiekia 43 nemokamo maitinimo paslaugą gaunantiems vaikams ir dar 20 vaikų, kurie susimoka. „Iki 70 vaikų, o kaina yra 1,53 euro (už vienos porcijos pagaminimą bei maisto produktus – LRT.lt). Dar papildomai mokykla moka ir gamybos išlaidas. Tačiau čia nedidelė suma. Nes reikia ir vairuotojo, ir papildomo žmogaus. (...) Būna, dirbi, dirbi, tačiau ar apsimoka, tai čia didelis klausimas“, – mitą bando griauti Kristina.

Pagėgių miesto savivaldybė portalui LRT.lt taip pat pakomentavo, kiek Komskiai uždirba maitindami mokinukus. Savivaldybės pateiktame atsakyme rašome, kad įmonė „Riklaiva“ Pagėgių pradinei mokyklai maistą tiekia jau nuo 2004 metų, o paskutiniame viešajame konkurse „Riklaiva“ buvo vienintelė įmonė, pateikusi prašymą dalyvauti viešajame pirkime.

2017 metais sudarytos maitinimo sutarties sumos vertė siekė 19,715 tūkst. eurų. Tačiau metinė kaina gali kisti, priklausomai nuo nemokamai maitinamų mokinių skaičiaus.

Į ateitį žvelgia optimistiškai

Mūsų pokalbis su Kristina artėja į pabaigą, tad teiraujuosi, ar į ateitį ji žvelgia optimistiškai. Juk už lango skamba pirmieji recesijos signalai, o ekonomistai ragina atsakingai priiminėti finansinius sprendimus.

„Žinoma, kad optimistiškai. Esu jauna, kaip aš galiu kitaip žiūrėti. Parduoti kavinę spėsiu visada. Galbūt čia kažkokie sentimentai yra. Kai tu prikėlei viską, tai sunku ir atiduoti (...). O ir dirbti patinka. O kam patinka, tam ir sekasi. Jeigu tau patinka, tu daug dirbi, klientai patenkinti, nes mato, kad tu tuo gyveni. Čia toks užburtas ratas“, – sako K. Žilytė-Komskienė.

Ji pastebi, kad kol kas grįžti į Klaipėdą, kur anksčiau gyveno, taip pat neketina, kadangi gyvena nuostabioje vietoje šalia miško, 20 kilometrų nuo Pagėgių. Verslininkė pažymi, kad jei kas pasiūlytų tokį pat verslą vystyti didesniame mieste, ji ko gero nesutiktų.

„Ar norėčiau tokį verslą turėti Klaipėdoje, būtų labai didelis klausimas. Mažo miestelio privalumai kitokie. Čia ritmas kitoks, ne konvejeris“, – sako K. Žilytė-Komskienė.

Mums besišnekučiuojant į kavinę pavalgyti užsuka ir Kristinos vyras – Kęstutis Komskis. Įtariai mus nužvelgia ir lekia į kavinės vidų. „Valgo pas mus, nes kitur neskanu“, – juokiasi Kristina. O ir kaina dienos pietų nėra didelė – 3,9 euro už cepelinų porciją, sriubos indelį ir kompotą.

Cepelinų ji kviečia pasilikti ir mus. Tačiau mūsų jau laukia miesto savivaldybės tarnautojai, pasirengę papasakoti, kaip mieste sekasi vietiniams verslininkams ir ar verslo plėtra mieste nėra politizuota.