Verslas

2019.08.26 18:17

Prekybos tinklo „IKI“ steigėjas: „Maxima“ buvo absoliutus mūsų priešas

Nemira Pumprickaitė, LRT RADIJO laida „C‘mon, Nemira“, LRT.lt2019.08.26 18:17

Jei nebūtų „Maximos“, nebūtume taip sparčiai augę – mes juos gerbėme, tačiau pietauti ar gerti kavos su priešu neinama, LRT RADIJUI sako prekybos tinklo „IKI“ steigėjas Nicolo Ortizo. Buvusio prekybos tinklo savininko teigimu, daugiausia iššūkių versle kėlė konkurencija rinkoje.

„IKI“ įkūrėjas sako, kad visi šeimos verslai yra kuriami su vyresniais broliais – toks buvo tėvo noras.

– Kaip Jūs atsiradote Lietuvoje?

– Mūsų tėtis turėjo kultūrinių ryšių su buvusia Tarybų Sąjunga. Jis organizavo menų parodas tarp Šveicarijos ir Tarybų sąjungos. Iširus Tarybų Sąjungai liko buvusios respublikos ir Rusija. Tėtis ir toliau tęsė savo darbą ir matė tai kaip verslo galimybę. Jis skatino mane ir brolius čia atvažiuoti ir pradėti kurti šeimos verslą. Mums ši idėja patiko, buvome jauni, neturėjome daug įsipareigojimų.

Aš atvažiavau pirmas, nes mokėjau rusų kalbą. Svarsčiau, kur būtų geriau įsikurti, ar Lietuvoje, ar Rusijoje, ar Latvijoje. Labiausiai man patiko Lietuva ir su broliais pradėjome čia kurti verslą.

– Ar tėvai Jus parėmė?

– Mes neturėjome pradinio kapitalo, todėl tėtis mums padėjo.

– Labiausiai esate siejami su prekybos tinklu „IKI“. Kiek žinau, jau nebesate „IKI“ akcininkai?

– Ne, šių metų pradžioje pardavėme likusias akcijas.

– Tačiau pagrindinį akcijų paketą pardavėte bene 2008 metais, taip?

– Iš tiesų akcijas pradėjome išparduoti po 2000-ųjų. Tada pakeitėme investuotoją, kuris investavo į „Palink“ ir kartu su juo ieškojome galimybės išeiti iš verslo.

– Kodėl nusprendėte viską baigti?

– Mes negimėme prekybininkais ir nenorėjome tuo būti visą gyvenimą. Yra ir daug kitų galimybių.

– Bet juk verslas klostėsi gerai?

– Buvo jaučiama didelė atsakomybė už daugelio žmonių likimus, o ir verslo sprendimai tapo sudėtingi, kai reikėjo spręsti, ar statyti 30 tūkst. kv. metrų logistikos centrą, ar gamyklą kulinarijos gaminiams ruošti. Mastai buvo dideli, ką jau kalbėti apie informacines technologijas: jei sutrinka atsiskaitymai kasose, programa neveikia 214 parduotuvių ir niekas negali susimokėti. Dėl to ir pradedi galvoti, ar verta tokią atsakomybę nešti visą gyvenimą.

– Kaip apskritai prasidėjo „IKI“?

– Susitikome su vienu prancūzu ir pradėjome gvildenti šio tinklo idėją. Kadangi jis puikiai išmanė maistą, iš Prancūzijos sandėlio atrinko kiek pigesnius produktus ir atidarėme pirmąją parduotuvę.

Po pirmosios parduotuvės atidarymo tinklas ne itin sparičiai vystėsi. Iš pradžių darėme franšizę, siūlėme prekiauti ir kitiems, bet savitarnos modeliui kiti verslininkai nebuvo pasiruošę. Kiek vėliau atsisakėme franšizės ir padarėme du mažus gastronomus Žveryne ir Antakalnyje.

Tada atidarėme parduotuve Žirmūnuose, kur teko pasimokyti iš savo klaidų – mus stipriai apvogė. Abiejuose parduotuvės galuose buvo durys, tačiau darbuotojus mes įleisdavome tik per vienas iš jų. Galiausiai darbuotojai įsigudrino išnešti prekes per kitas duris. Visa šią situaciją sekėme du mėnesiu, kol galiausiai viską išsiaiškinome.

Taip pat netrūko iššūkių su darbuotojų atranka ir vadovų paskyrimu. Didžiausias iššūkis buvo dėl naujų konkurentų: atsiradęs naujasis prekybos tinklas „Ekonomija“ užsiėmė kontrabanda ir už, pavyzdžiui, atsivežtą „Nutelą“ nemokėjo jokių muitų, todėl galėjo apie 30 proc. ją parduoti pigiau. Mes turėjome aukštesnes kainas ne dėl to, jog norėjome daugiau uždirbti – tiesiog buvome apmokestinti.

– Ar nekilo minčių viską mesti ir vykti ten, kur pasaulis buvo labiau civilizuotas?

– Buvo momentas, kai priešgaisrinė tarnyba norėjo mus uždaryti. Kadangi atidarėme parduotuvę tuometinės „Vilmos“ gamyklos valgykloje, mums pasiūlė suvirinti senas lentynas ir jas nudažyti. Kažkas dėl šio dalyko buvo nepatenkintas ir mus apskundė. Mūsų partneris iš Prancūzijos išvijos gaisrininkus iki autobusų stotelės ir prasidėjo didelis karas. Į visą tai įsikišo Prancūzijos ambasadorius, vienas Vokietijos žurnalistų, tačiau galiausiai viskas buvo numalšinta. Svarstėme, ar viską mesti ir uždaryti tinklą, bet tada pagalvojome apie visus darbuotojus, apie jų atleidimą ir nusprendėme, kad „na jau ne“.

– Kokie tuo metu buvo Jūsų santykiai su „Maximos“ grupe?

– Nebuvo jokių santykių – „Maxima“ visada buvo pagrindinis mūsų konkurentas. Žinoma, ji daug didesnė ir stipresnė, bet mes stengėmės būti kitokie, atrasti savo auditoriją ir turėti išskirtinį veidą. Esminis mūsų principas buvo ne kopijuoti, o būti savotiškais. Jei nebūtų buvę „Maximos“, nebūtume taip sparčiai augę. Jei nebūtų mūsų, jiems irgi nebūtų buvę taip įdomu. Tokiu būdu mes skatinome vienas kitą tobulėti ir eiti į priekį, tačiau ilgalaikių santykių nebuvo – tai buvo absoliutus mūsų priešas visomis prasmėmis. Mes juos gerbėme, tačiau pietauti ar gerti kavos su priešu neinama.

– Jūs sakote, kad norėjote turėti savo veidą. Kuo „IKI“ skyrėsi nuo kitų parduotuvių?

– Parduotuvės modelį perėmėme iš Prancūzijos. Prancūzijos visuomenėje maisto kultūra užima labai svarbią vietą, todėl norėjome, kad, visų pirma, žmonės čia ateitų dėl kokybiškų produktų. Stengėmės paįvairinti asortimentą: tam tikrus produktus atsivežėme patys pirmieji, o tik vėliau visi kiti pradėjo tai daryti.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Išsamiau – laidos „C'mon, Nemira“ įraše.