Jei sprendimai šeimos versle priimami už uždarų durų, eiliniams darbuotojams gali kilti vis daugiau abejonių ir kristi pasitikėjimas įmone, LRT RADIJUI sako Baltijos šalių šeimos verslo instituto įkūrėja ir Vilniaus Universiteto (VU) verslo mokyklos docentė Olga Štangej. „Tai yra viena iš tamsiųjų pusių, su kuria susiduriama“, – teigia pašnekovė.
Nors šeimos atstovai šeimos versle neretai turi geresnes sąlygas, tyrimai rodo, kad ir dirba jie nuoširdžiau. Kaip bebūtų, dažnas atvejis, kai ne šeimos nariai, dirbantys įmonėje, jaučiasi atstumti. Lietuvoje kuriantis vis daugiau smulkių ir vidutinių šeimos verslų, jų klausimai tampa vis aktualesni.
– Ar daug šeimos verslų Lietuvoje?
– Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje, kaip ir užsienyje, apie tai tikslių duomenų nėra, tačiau vertinant įvairius šaltinius, tikėtina, jog šeimos verslų mūsų šalyje yra apie 38–40 proc., kas, palyginus su tarptautine situacija, yra daug.
– Ką galima įvardyti kaip šeimos verslą?
– Apibrėžiant, kas yra šeimos verslas, į galvą šauna daug apibūdinimų, tačiau tiksliausia būtų pasakyti, jog tai yra verslas, į kurį yra įsitraukę šeimos nariai. Toks šeimos narių įsitraukimas į įmonės gyvenimą yra susijęs su interesu perduoti šeimos verslą iš kartos į kartą.
– Ar dirbdami savo šeimos verslo labui žmonės dirba stropiau?
– Tai priklauso tiek nuo šeimos, tiek nuo verslo. Vieningo atsakymo, ar tai yra gražuolė, ar pabaisa, nėra.
Kaip rodo viso pasaulio tyrimai, nemaža dalis šeimos narių yra gerokai labiau įsitraukę ir netgi rodo tam tikrą altruizmą verslui, nes jie yra šeimos nariai. Kitą vertus, yra atvejų, kai šeimos nariai turi geresnes darbo sąlygas arba bent jau taip atrodo ne šeimos nariams.
– Ir tada jie pyksta, pavydi? Kokių atsiranda niuansų?
– Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kiekvienas ne šeimos narys darbuotojas sąmoningai lygina savo santykį ir kokybę su dirbančiais šeimos nariais. Jei darbuotojas mato savotišką neteisybę savo atžvilgiu (nevienodas sąlygas ir nevientisą ryšį), šis tampa nusivylęs, mažėja jo psichologinė nuosavybė – pojūtis, jog priklauso tam tikrai organizacijai ir ji priklauso jam, net jei ir darbuotojas neturi nuosavybės teisių.
Tyrimai rodo, kad darbuotojai verslą kuriančią šeimą suvokia kaip visumą ir nelieka santykio su vienu ar kitu jos nariu. Jei eilinis darbuotojas pastebi nesutarimus tarp dirbančių šeimos narių, krenta jo motyvacija dirbti ir noras įsitraukti. Dažnai tokiame versle dirbantys ne šeimos nariai mato stiklines lubas ir jiems atrodo, kad jie neturi galimybių augti ir tobulėti, esą neturi svarbaus statuso. Teigti, jog tokia situacija yra visuose šeimos versluose, negalima, bet tai yra viena iš tamsiųjų pusių, su kuria susiduriama.
– Kaip tokiu atveju kurti darbuotojų pasitikėjimą?
– Kaip rodo tyrimai, kuriuos atliekame, tarpasmeninis pasitikėjimas šeimos versle gali būti mažų mažiausiai dviejų tipų: ir su darbuotojais, ir su šeimos nariais. Tarpasmeninis pasitikėjimas yra savotiškas sutikimas tapti pažeidžiamu kito žmogaus atžvilgiu. Natūralu, kad jis egzistuoja tarp šeimų, vyksta pagal nutylėjimą, nes šiuo atveju tarp šeimos narių yra daugiau bendros patirties.
Šiuo metu matoma, jog pasitikėjimas gali būti ir profesinis, o tai reiškia, kad ne su šeimos nariu darbuotoju reikia kurti atskirą pasitikėjimą – vien šeimos pasitikėjimo nepakanka.
Norint sukurti pasitikėjimą ne su šeimos nariais darbuotojais, būtina suprasti, kad tai yra abipusis ryšys. Norėdamas sukurti pasitikėjimą, turi tapti pažeidžiamas kitam, pavyzdžiui, kai yra priimami kokie nors sprendimai, natūralu, jog paskutinis žodis bus skiriamas šeimos nariams, tačiau ne šeimos narių darbuotojų įtraukimas į šį procesą yra didelis žingsnis į priekį.
Natūralu, kad, lyginant su šeimos nariais, su darbuotojais yra dalijamasi ne viskuo, kad strateginiai klausimai neturėtų būti ne šeimos narių rūpestis. Šioje vietoje iškyla dilema, nes, jei sprendimai yra priimami už uždarų durų, pasitikėjimas gali kristi ir kilti vis daugiau abejonių.
– Kalbant apie didesnių verslų perdavimą iš kartos į kartą, turbūt labai dažnai įmonės savininko atžalos, kurios užauga kompanijos partnerių akivaizdoje, staiga ima ir perima šeimos verslą. Ar tai neturi įtakos santykiams su darbuotojais ir partneriais?
– Tai yra vienas didžiausių iššūkių, kuriuos girdžiu kalbėdama su jaunosios kartos atstovais. Reikėtų suprasti, jog mūsų verslai geriausiu atveju skaičiuoja tris dešimtis ir nemaža dalis jų buvo sukurti ne vien šeimos narių, bet kartu su partneriais ar net giminėmis. Kaip bebūtų, galiausiai ateina laikas, kai jaunoji karta turi įsitraukti, o vyresnioji – kiek atsitraukti.
Nors ir turi puikų išsilavinimą, neturėdama ankstesnės darbo patirties kitose įmonėse jaunoji karta susiduria su iššūkiu, kai ne šeimos nariams verslo partneriams, kurie matė juos vaikystėje važinėjant dviračiais, tenka juos pripažinti ir sėdėti prie bendro sprendimų priėmimo stalo. Tai tik signalizuoja, kad tenka kurti kitokios rūšies pasitikėjimą.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
