Verslas

2019.08.21 05:30

Lietuvių broliai latviai: ne tik ekonomiškai panašūs, bet ir dėl investuotojų pykstamės kaip tikri broliai

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.08.21 05:30

Draugiška kaimynystė neapsieina be broliškos konkurencijos, taip Baltijos šalių santykius apibūdina Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Ieva Valeškaitė. Anot Vytauto Didžiojo universiteto docentės Jonės Kalendienės, Baltijos šalys, o ypač Lietuva ir Latvija, itin panašios, todėl jos neišsiskiria ir užsienio investuotojams. LRT.lt pašnekovės svarsto – kartais suvienyti jėgas praverstų visoms Baltijos šalims.

LRT.lt kalbintos ekspertės neabejoja – vertinant visas tris Baltijos šalis, Latvija ir Lietuva yra bene panašiausios. Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė daktarė Jonė Kalendienė, būtent mintis „panašu į Lietuvą“ kyla pradėjus galvoti apie Latvijos ekonomikos pastaruosius dešimtmečius.

„Iš tiesų labai sunku kažką specifinio išskirti, kalbant apie šias tris Baltijos šalis. Žinoma, Estija išsiskiria labiausiai, o Lietuva ir Latvija visada buvo labai panašios. Negali sakyti, kad situacija identiška, bet labai panaši. Jie lygiai taip pat bando įgyvendinti reformas ir atrasti geriausią finansavimą tiek švietimui, tiek medicinai, sveikatos apsaugos sistemai“, – atkreipia dėmesį J. Kalendienė.

Jos teigimu, Baltijos šalių, o ypač Latvijos ir Lietuvos, pagrindiniai ekonominiai rodikliai juda išvien. Vis dėlto, pastebi J. Kalendienė, vertinant visiškai statistiškai, būtent Latvijos rodikliai dažniausiai būna prasčiausi, o Estijos – geriausi.

„Tai iš dalies lemia Latvijos geografinė padėtis. Žinoma, mes, ekonomistai, sakome, kad geografinė padėtis (ypač dabartiniais laikais) nėra kažkoks esminis dalykas, bet, jeigu mes žiūrime tokias mažas ekonomikas, kaip Baltijos šalys, jos labai priklausomos nuo eksporto, o eksporto pagrindiniai partneriai dažniausiai yra kaimyninės šalys“, – paaiškina J. Kalendienė.

Taigi Lietuvos eksporto partnerėmis yra Estija ir Latvija, kurių perkamoji galia nėra itin didelė. Palyginimui – Estija turi galimybę bendradarbiauti ir eksportuoti į Skandinavijos šalis, Lietuva – į Lenkiją ir toliau – į mūsų eksportuotojų mėgstamą Vokietiją.

„Jų tie rodikliai dažniausiai būna prasčiausi, bet tai neatspindi paties gyvenimo kokybės“, – pabrėžia J. Kalendienė.

Latviai stengiasi pasimokyti ir iš kaimynų

Baltijos valstybių skirtingą geografinę padėtį išskiria ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Ieva Valeškaitė. Anot jos, Estija turi galimybę džiaugtis savo kaimynų suomių vizitais per atostogas ir savaitgaliais, nes jie ne tik skatina šalies ekonomiką, bet ir padeda pritraukti suomiškas investicijas.

„Patys estai, beje, savo ruožtu, dažni svečiai Suomijoje, tačiau ne tik poilsio, bet ir darbo tikslais. Ilgą laiką būtent ten estai mokėsi skandinaviškosios darbo kultūros. Lietuviai yra labiau veikiami Lenkijos kaimynystės. Lietuvos verslininkai, apšilę kojas namuose – didžiausioje Baltijos šalių rinkoje, – noriai žengia ir į kaimynų, visų pirma – į Latvijos rinką. Latvija, įsispraudusi tarp Lietuvos ir Estijos, ir ekonomikoje ieško savo baltiškojo kelio. Dažnai tas kelias – neišvengiamai rizikingesnis ir su paklydimais“, – komentuoja I. Valeškaitė.

Ji priduria, kad latviai paprastai nevengia bandyti kaimynams pasiteisinusių receptų. Ji pateikia pavyzdį, kad nuo 2018 m. latviai seka estų pėdomis ir neapmokestina reinvestuojamo pelno. Tokiu būdu į šalį bandoma pritraukti užsienio investuotojus.

Estų pramintu taku latviai eina ir akcizų politikoje: estams panorus susigrąžinti suomių turistus ir sumažinus alkoholio akcizus, latviai nieko nelaukdami pasielgė taip pat ir nuo šių metų rugpjūčio akcizus stipriesiems alkoholiniams gėrimams sumažino 15 proc.

Vieną švietimo reformos punktą latviai pasiskolino ir iš Lietuvos

J. Kalendienė teigia, kad šio to latviai mokosi ir iš Lietuvos. Mūsų šalis jau seniau apsisprendė dėl privalomų valstybinės kalbos pamokų ir egzamino. Didelę rusų tautinę mažumą turinti Latvija taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu.

„Vienas iš Latvijos švietimo reformos punktų, ką Lietuva padarė jau seniau, kad visose tautinių mažumų mokyklose vis tiek privalu mokyti ir latvių kalbos, kad jie turėtų laikyti valstybinės kalbos egzaminą, t. y. bent priverstiniu būdu tą jaunimą bandoma paruošti gyvenimui ir darbui šalyje“, – sako J. Kalendienė.

Jos vertinimu, dalis Latvijos ekonominių bėdų gali kilti būtent iš to, kad šaliai sunkiai sekasi integruoti rusakalbius savo piliečius: gerai nemokėdami latvių kalbos jie nepajėgia ne tik integruotis į visuomenę, bet ir į darbo rinką, todėl susiduria su įvairiais sunkumais, yra priversti dirbti nekvalifikuotą darbą.

„Lietuva neturi tos problemos, kurią turi Latvija, t. y. daug rusų, gyvenančių šalyje. Jie yra Latvijos piliečiai, bet jie dažnai nemoka kalbos, negali integruotis į darbo rinką. [...] Tiems rusakalbiams tikrai yra be proto sudėtinga būti visaverčiais Latvijos piliečiais ir darbuotojais. Jaunimas visa tai suprasdamas ir žinodamas lyg ir bando integruotis, išmokti kalbą ir būti tais visaverčiais piliečiais, bet vyresniajai kartai tai turbūt beveik neįmanoma. Tai sukuria tam tikrų problemų“, – sako J. Kalendienė.

Ryga – išskirtinis ne tik Latvijos, bet ir visų Baltijos valstybių miestas

Anot mokslininkės, didelę atskirtį Latvijoje sukuria ne tik kalbų barjeras, bet ir žmonių gyvenamoji vieta – Latvijoje itin ryškiai pastebimas regionų nykimas. Kaip teigia LRT.lt kalbintos ekspertės, negana to, kad Latvijoje mažesni miestai ar kaimai pastebimai nyksta, iš didžiųjų miestų galima išskirti vos vieną – Rygą.

„Ryga yra pagrindinis miestas ir tarp Rygos ir visos likusios Latvijos yra beprotiškai didelis atotrūkis. Lietuvoje taip pat kalbame apie Vilnių, bet Vilnius nuo kitų regionų taip nesiskiria, – akcentuoja J. Kalendienė. – Dabar jau yra Ryga ir tada yra visa likusi Latvija. Pavyzdžiui, Estijos situacija tiek dėl rusakalbių, tiek dėl regionų yra panašesnė į Latvijos, bet jie dar turi Tartu. Tai yra dar vienas centras, mažesnis negu Talinas. Estams šiek tiek geriau sekasi suvaldyti šį netolygumą.“

I. Valeškaitė atkreipia dėmesį, kad Ryga yra ne tik didžiausias Latvijos, bet ir didžiausias Baltijos šalių miestas. Rygoje, 2018 m. duomenimis, gyvena kiek daugiau nei 600 tūkst. gyventojų, Vilniuje – kiek daugiau nei 500 tūkst., o Taline – vos kiek daugiau nei 400 tūkstančių.

„Ryga – didžiausias Baltijos šalių miestas, kuriame koncentruojasi šalies ekonominis gyvenimas. Joje gyvena apie trečdalis šalies gyventojų (palyginimui, Vilniuje – apie penktadalis). Ryga dažnai laikoma brangiu miestu, tai atsispindi ir nekilnojamojo turto mokesčio struktūroje. Suskaičiavome, jog turintiesiems 200 tūkst. eurų vertės žemės sklypą ir tokios pat vertės komercinį objektą Latvijos sostinėje mokesčiams tektų atseikėti 6 tūkst. eurų per metus, o Vilniuje mokesčių našta už analogišką turtą siektų 2,2 tūkst. eurų“, – teigia I. Valeškaitė.

I. Valeškaitė: draugiška kaimynystė neapsieina be broliškos konkurencijos

I. Valeškaitė įsitikinusi – ieškant skirtumų, jų tikrai pavyktų rasti, tačiau vertinant apskritai, Baltijos šalys tarpusavyje gana panašios. Būtent taip jas mato ir užsienio investuotojai.

LRT.lt kalbintos ekspertės akcentuoja – mažų šalių ekonomikos paprastai itin priklauso nuo likusio pasaulio tendencijų, o tarpusavyje konkuruoti sudėtinga.

„Draugiška kaimynystė neapsieina be broliškos konkurencijos. Konkuruoti, kai visos trys valstybės tokios panašios, o investuotojai į jas žvelgia kaip į vieną regioną, – nelengva“, – sako I. Valeškaitė.

Jos teigimu, raumenis matuojamės pasauliniame kasmet sudaromame verslo sąlygų reitinge „Doing Business“. Jame latviai šiuo metu Lietuvą lenkia poroje svarbių kategorijų: verslo pradžios paprastumo (Latvija užima 24 poziciją iš 190 šalių, Lietuva – 31) bei mokesčių (Latvija – 13, Lietuva – 18).

„Bendrame indekse kaimynai nuo mūsų atsilieka penkiomis pozicijomis (Lietuva – 14, Latvija – 19). Tam daugiausia įtakos turi sudėtingos prisijungimo prie elektros tinklų bei statybos leidimų išdavimo procedūros Latvijoje. Netgi sutvarkius šiuos formalumus, turto savininkų vėl laukia nemalonios staigmenos“, – teigia I. Valeškaitė.

Pasipriešinti pasaulinėms tendencijoms Baltijos šalys negali

J. Kalendienė taip pat teigia, kad pasipriešinti pasaulinėms tendencijoms Baltijos šalys negali: „Mes visi puikiai suprantame, kad kokiai nors JAV ar Kinijos įmonei jokio skirtumo, kur atsidaryti savo filialą, – ar Lietuvoje, ar Latvijoje, ar Estijoje, ar Lenkijoje, nes tie regionai jiems per maži. Bet kažkaip reikia sugalvoti, kaip pritraukti tuos užsieniečius.“

Mokslininkė svarsto, kad suvienijusios jėgas Baltijos šalys galėtų tapti konkurencingesnės, lyginant su kitomis rinkos dalyvėmis: „Bandydami pasiūlyti kažką stambioms užsienio kompanijoms galėtume būti konkurencingesni. Tačiau mes konkuruojame, kaišiojame pagalius vieni kitiems į ratus ir išeina, kad galiausiai niekas nieko negauna. Aš manyčiau, kad iš bendradarbiavimo šalys galėtų laimėti gerokai daugiau.“

J. Kalendienės nuomone, tai galėtų pakelti Baltijos šalių ekonomiką: „Mums reikėtų mažiau matyti priešus vienas kitame, o labiau matyti draugus arba galimybes – kiek čia mūsų yra. Nei mūsų daug, nei latvių daug. Jeigu mes norime galvoti, kaip kelti savo ekonomiką ir išspręsti problemas, kurios yra labai panašios, galvojant kartu ir einant į likusį pasaulį kartu, galima gerokai daugiau pasiekti.“

Konkuruoti siūlo ne visada, bet mokytis vieniems iš kitų – nuolat

I. Valeškaitė įsitikinusi, kad tai, ar valstybėms derėtų konkuruoti, ar ne, priklauso nuo situacijos: „Viena vertus, dėl rinkų dydžio, tiksliau, mažumo, neišvengiamai turime dirbti išvien – kai kuriuos projektus fiziškai esame nepajėgūs įgyvendinti vieni. Kita vertus, normalu yra ir konkurencija tarp šalių – ji dažnai veikia kaip katalizatorius.“

Pašnekovės tvirtinimu, iš kaimynų derėtų pasiimti gerosios patirties ir pasimokyti iš jų klaidų. Anot I. Valeškaitės, tokią progą dažnai turime būtent dėl mūsų šalių panašumo.

„Dėl panašumo dažnai turime progą (ir, beje, didelę prabangą) stebėti savotišką ekonominį eksperimentą ir iš jo mokytis – ar kaimynai mažina mokesčius, ar didina minimalią algą, – kokį poveikį tai turi? Kokį galėtų turėti mums? Konkuruoti ar bendradarbiauti – reikia spręsti atskiru atveju. Bet stebėti, kaip sekasi kaimynams ir kokiu keliu jie žengia, – būtina visada“, – tvirtina I. Valeškaitė.