Islandijoje dirbantis lietuvis Julius metė gerai apmokamą darbą prabangiame šalies viešbutyje ir nusprendė ieškoti to, kas arčiau širdies. Po neilgų paieškų įsidarbino laboratorijoje chemiku. Kas mėnesį uždirba kone 3 tūkst. eurų, tačiau vis tiek planuoja grįžti į Lietuvą.
Islandijoje – apie 2 tūkst. lietuvių emigrantų. Sezono metu jų čia būna ir daugiau, o žiemą dalis tautiečių grįžta į Lietuvą kišenes papildę tūkstančiais sunkiai uždirbtų kronų. Tačiau grįžta ne visi. Vienas iš jų Julius, kuris tamsias Islandijos žiemos dienas leidžia laboratorijoje.
Pirmą kartą į šią šalį lietuvis atvyko būdamas dar studentu. Kaip pats teigia – užsidirbti šiek tiek pinigų. Baigęs chemijos mokslų bakalauro studijas, Julius įsidarbino Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC), ėjo chemijos inžinieriaus pareigas. Sekėsi neblogai, o per mėnesį tuo metu uždirbdavo iki 2 tūkst. litų.
„Tačiau pragyvenimui Vilniuje tiek pinigų vos užtekdavo. O jei norėdavai dar šiek tiek ir susitaupyti, tai būdavo sunku“, – prisimena Julius.
Nors dirbti patiko, Julius visada norėjo mokytis, todėl įstojo į chemijos magistro studijų programą. Ją pabaigęs, pradėjo galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui. Dar studijuodamas magistrantūroje, jis buvo išvykęs į Islandiją. Tuo metu pavyko užsidirbti apvalią sumą pinigų, todėl diplomuotas lietuvis nusprendė laimės ieškoti Atlanto vandenyne esančioje saloje. Sprendimą priimti padėjo ir studijas baigusių draugų darbo patirtys Lietuvoje.
„Jie dirbdavo žinomose įmonėse, tačiau uždirbdavo 600–700 eurų. Darbdaviai tiesiog naudodavosi tuo, kad jie jauni, ir neskubėdavo kelti atlyginimų. Man tiek nebūtų užtekę, todėl ir išvažiavau“, – sako Julius.
Uždirbdavo po 3 tūkst. eurų
Nors dideli atlyginimai, anot lietuvio, viliojo skristi į Islandiją, pagrindinis kriterijus renkantis šalį buvo visai kitas. „Visų pirma, patiko, kad čia nebuvo tiek daug žmonių. Mane su drauge traukė tos vietos, kur jų yra mažiau.
Antras faktorius, be jokios abejonės, buvo ekonominis. Žinojome, kad čia galima neblogai užsidirbti, o ir darbą gauti lengviau nei kokioje Norvegijoje“, – prisimena Julius bei priduria, kad tą pačią mokslų baigimo dieną susikrovė daiktus ir jau kitą dieną „laimingas“ išskrido dirbti.
Dirbo šiaurinėje Islandijos dalyje – viešbutyje. Viešbučio vestibiulyje priiminėdavo svečius, tvarkydavo kambarius ar atlikdavo kitus pagalbinius darbus. Darbas daug pastangų nereikalavo, o ir atlyginimu skųstis nebuvo galima.
„Nesistengdamas gaudavau apie 2 tūkst. eurų į rankas, o jei dirbdavau viršvalandžius, atlyginimas siekdavo ir 3 tūkstančius. Beveik visą šią sumą būdavo galima dėti į taupyklę, nes išlaidų čia beveik nebuvo. Darbovietė suteikdavo kambarį gyvenimui bei maitinimą“, – pasakoja lietuvis.
Padirbėjęs 5 mėnesius jis išvyko namo, tačiau prieš išvykdamas dar spėjo dalyvauti vienoje chemijos įmonės darbuotojų atrankoje. Ją lietuviui pasiūlė draugai, kadangi Julius nuolatos prasitardavo, kad norėtų dirbti pagal specialybę. Nedėdamas daug vilčių, sudalyvavo atrankoje ir galvojo, kad tuo viskas ir baigsis.
Po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir kartu su drauge puolė ieškoti darbų gimtinėje. Pradžia buvo nesėkminga, tačiau pagalbos ranką ir vėl ištiesė Islandija. Julius gavo laišką iš įmonės, kurioje bandė darbintis dar prieš išvažiuodamas iš Islandijos.
„Gavau laišką, kuriame buvo rašoma, kad jie mane kviečia dirbti. Nieko nelaukdamas priėmiau pasiūlymą ir jau trečią kartą išvykau į Islandiją“, – jaudinančią akimirką prisimena Julius.
Dirba pagal specialybę
Šią žiemą bus jau dveji metai, kai Julius dirba Islandijos šiaurėje. Dveji metai, kai dirba pagal specialybę – metalurgijos pramonėje.
„Dirbu silicio gamykloje, o mano profesija – chemikas. Rutinos darbe mažai, o kiekvieną dieną tenka atlikinėti skirtingas užduotis. Pavyzdžiui, ryte susitinkame ir aptariame, kas atsitiko per naktį, kadangi mūsų įmonė dirba 24 valandas. Po susitikimo einu atlikinėti man paskirtų užduočių.
Dažniausiai darbe atlieku kokybės kontrolės funkcijas. Tenka analizuoti žaliavas arba iš jų padarytus produktus. Tenka kartais daryti ir eksperimentus, rašyti jų planus“, – darbo pobūdį bando apibūdinti Julius.
Dabartine darbo vieta jis patenkintas. Nors pabrėžia, kad iš pradžių chemiko pozicijos darbe jis negavo. Dirbo produkcijos operatoriumi, nes kitur tiesiog nebuvo laisvų vietų, o naujai įsikūrusioje įmonėje laboratorija dar nebuvo pastatyta. Lietuvis buvo atkaklus ir nuolatos darbdaviams primindavo, kad, atsidarius laboratorijai, jis norėtų dirbti būtent ten. Po pusės metų pastangų darbdaviai suteikė lietuviui trokštamą vietą.
Juliaus pasiteiravau, ar tiesa, kad islandai darbe nepersistengia, o kartais ir patingi atlikti kai kuriuos darbus. Pašnekovas linkteli galvą ir teigia, kad dėl to kartais kyla netgi problemų, nes nespėjama atlikti užsibrėžtų darbų.
„Bendra tendencija, kad islandai yra labai „atsipūtę“. Galėčiau pasakyti, kad jie yra labiau ispanai nei patys ispanai“, – juokauja lietuvis.
Dirba galva, tačiau uždirba mažiau
Julius atvirauja, kad dirbant viešbutyje susitaupyti pavykdavo kur kas daugiau nei dabar, nors dabartinis atlyginimas ir didesnis. 2,9 tūkst. eurų – tiek Julius uždirba šiuo metu, tačiau į kišenę mėnesio gale įkrenta mažiau.
Apie pusę atlyginimo suvalgo būsto nuoma, kuri Islandijoje labai brangi. O ir patį būstą gauti labai sudėtinga. Jų čia tiesiog nėra. Nemažą dalį pinigų tenka skirti maistui, jo kaina taip pat didelė, o pasirinkimas – skurdus. Julius atvirauja, kad maistui išleidžia apie 400 eurų. Plaukų kirpimui – 36 eurus.
Papildomos išlaidos tenka kelionėms, be kurių lietuvis negali gyventi, automobilio remontui ir išlaikymui, žvejybai, degalams. Jų kaina čia taip pat nėra pigi. Litras benzino kainuoja apie 1,7 euro.
Juliaus klausiu, ar nesigaili savo sprendimo palikti darbą viešbutyje ir dirbti chemiku. Juk dabar jo patiriamos išlaidos ir atsakomybės – didesnės. Lietuvis purto galvą ir teigia, kad tokio sprendimo nesigailėjo nė akimirką.
„Man darbas turi būti įdomus. Mokiausi chemiją 6 metus, todėl darbas viešbutyje man buvo laiko gaišimas. Nemačiau tame jokios prasmės. Nenorėjau degraduoti ir prarasti sunkiai įgytų žinių“, – darbo keitimo priežastis vardija emigrantas.
Pokalbio metu Julius prasitaria, kad svajonių darbą Islandijoje rado ne tik jis, bet ir jo žmona Gintarė. Mergina pastaruosius du metus gamina papuošalus, o Reikjavike turi ir savo darbų galeriją. Tik pragyventi iš šios veiklos dar sudėtinga.
Planuoja grįžti į Lietuvą
Nors Islandijoje gyventi lietuviui patinka, jis teigia, kad nežada saloje praleisti viso gyvenimo ir svarsto apie grįžimą į Lietuvą. Čia jis kasmet stengiasi grįžti bent du kartus per metus, o labiausiai atskridus stebina žemos paslaugų bei maisto produktų kainos.
Emigrantas pasiilgsta ir Lietuvos žalumo bei medžių, jų Islandijoje beveik nėra. Taip pat šiltos temperatūros, kadangi vasara saloje – tarsi pavasaris Lietuvoje. „Pasiilgstu ir lietuvių kalbos. Darbe kalbu angliškai, mokausi islandų kalbos, tačiau vis tiek ne tas. Noriu kalbėti lietuviškai ir man tai yra labai didelė vertybė.
Grįžti tikrai planuojame. Tačiau dabar norime su drauge susitaupyti pinigų ir, žinoma, įgyti daugiau patirties, kurią galėčiau pritaikyti Lietuvoje“, – sako Julius.
Pasiteiravau, kokią pinigų sumą turėtų pasiūlyti darbdavys Lietuvoje, kad jis susikrautų lagaminus ir jau kitą dieną atvyktų į Lietuvą. Kiek pagalvojęs Julius atšauna: „Apie 2 tūkst. eurų.“ Tačiau grįžtų ir dėl mažesnio atlygio, tik vėliau, kada banke bus apvali suma pradėti gyvenimą gimtinėje.
