Didžiuosiuose miestuose užsisukęs voverės ratas galiausiai lems, kad jauni žmonės taip greitai dirbti nebenorės, o gal ir nebegalės. Todėl jie visi galiausiai sugrįš į provinciją, kur galės gyventi ramiau. Tuo tiki verslininkė iš Lazdijų Rūta Cimakauskienė. Anot jos, užteks vos penkerių metų, kad jauni žmonės grįžtų gyventi į miestelius.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Viena iš kalakutų ūkio įkūrėjų ir viešbučio „Gojus“ vadovė Rūta neabejoja – daugelis jau dabar dirba naudodamiesi tik mobiliuoju telefonu ir kompiuteriu, o tai reiškia, kad šie žmonės gali dirbti, būdami bet kur.
Be to, priduria LRT.lt pašnekovė, jauni žmonės nebejaučia tokio bado, kokį jautė sovietinėje Lietuvoje užaugusi karta, todėl jie gali pasirinkti ramesnį gyvenimą.
Kaip pavyzdį Rūta pateikia ir savo dukras, kurios, baigusios studijas Vilniuje, galiausiai sugrįžo į Lazdijus. Viena jų – Greta – užima viešbučio administratorės pareigas.
Verslo atsiradimą paskatino turėta žemė
Prieš 20 metų pradėtas kalakutų auginimo verslas galiausiai pasiekė tą rezultatą, kuris buvo užsibrėžtas. Dabar Rūtos Cimanauskienės ir jos vyro Ginto ūkyje per metus yra užauginama ir parduodama 100 tūkst. kalakutų. Didžioji jų dalis – 80 proc. – iškeliauja į Lenkiją.
Tiesa, Rūta pasakoja, kad verslo pradžioje viskas atrodė gerokai kitaip, o ir viešbučio planuose nebuvo. Anot jos, tais 1998 m. tiesiog susiklostė situacija, kad jos vyro tėvai turėjo žemės, kuria nebegalėjo pasirūpinti, todėl šis darbas teko jam. Tada pora ėmė svarstyti, kaip turimą žemę panaudoti.
„Vyras turėjo savo žemės. Jis – jauniausias sūnus. Žemė atsiėmė tėvai ir kažkam kažką reikėjo su ta žeme daryti. Tais laikais visi taip galvojo. Tas darymas... tiesiog reikia tvarkyti žemę. Kas tvarko tą žemę? Jauniausias sūnus. Pas mus žemę dar tvarkė tėvai, jie pajėgė susitvarkyti, o Ginto tėtė mirė, mama liko viena, tai mama, žinoma, žemės netvarkys.
Tada, jeigu jau tampi ūkininku, reikia galvoti, kaip iš to gyventi. Taip išėjo, kad kaimiškai gyventi, verstis nebuvo mums kažkokia naujiena. Mes iš pradžių ir kiaules auginome, ir dar kažką darėme. Tada atsirado jau firmukė – tie kalakutai“, – pasakoja Rūta.
Ji prisimena, kad prieš dvidešimtmetį kalakutas Lietuvos parduotuvėse buvo gana retas produktas. Dažniausiai jie atkeliaudavo iš Prancūzijos, būdavo šaldyti, nedideli ir skirti kalėdiniam stalui.
Pavyzdį ėmė iš kaimynų lenkų
Netoli Lenkijos esančiuose Lazdijuose gyvenantys Rūta ir jos vyras Gintas tada atkreipė dėmesį, kad kaimynai lenkai sugeba iš kalakuto pagaminti šiek tiek daugiau nei vien tik kalėdinį patiekalą.
„Tuo metu rinkoje visi ieškojo kažko naujo. 1998 m. vyko visa ko pradžia: produktų auginimo, kažkas kažką išradinėjo, kažką naujo atvežė, nes prieš tai to nebuvo. Kalakutiena dar lyg ir nebuvo labai žinoma. Tai buvo kaip prestižinis, kalėdinis patiekalas.
Bet mūsų kaimynai lenkai jau sėkmingai tą kalakutą augino ir iš jo mėsos turėjo įvairių gaminių. Mums su vyru atsirado mintis – jeigu jau galima net iš kepto kalėdinio amerikietiško patiekalo pagaminti gaminį, tai kodėl jo nėra Lietuvoje?“ – sako Rūta.
Jos teigimu, iš pradžių ūkyje per metus užaugdavo apie 400 kalakutų. Tas skaičius po truputį augo: 600 kalakutų, 800 kalakutų... kol galiausiai pasiekė seniai užsibrėžtą tikslą – 100 tūkst. kalakutų. Jie visi telpa 10 tūkst. kvadratinių metrų stoginėje.
„Per 20 metų tokia lėta eiga mes nukeliavome iki tokio skaičiaus“, – apibendrina Rūta.
Bando paneigti mitus apie kalakutieną
Galiausiai verslas nesustojo tik ties kalakutų ūkiu. Šeima nusprendė atidaryti ir viešbutį. Jis duris atvėrė prieš trejus metus. Tiek Rūta, tiek viešbučio administratorė, Rūtos dukra, Greta Labalaukienė pripažįsta – vis dėlto pagrindinis tikslas buvo ne tiek įkurti viešbutį, kiek atidaryti restoranėlį, supažindinti svečius su kalakutiena ir jos patiekalais.
„Kaip viešbutis gal nelabai veikiame, nes turime tik šešis kambarius. Daugiausia organizuojame banketus, nes turime didelę salę, restoranėlį. Gal daugiau orientuojamės į tai. Kadangi turime didelę salę, galime organizuoti ir konferencijas, o jau tada konferencijos dalyviams gali būti suteiktas ir apgyvendinimas. Daugiau mintis gal kilo dėl restoranėlio atidarymo, kad parodytume tą kalakutieną, kaip ją galima skaniai paruošti ir pateikti galutiniam vartotojui“, – sako Greta.
Anot Rūtos, viešbučio restorane kalakutienos patiekalai sudaro pusę viso meniu. Ji neabejoja – iš kalakutienos galima pagaminti viską: ir šventinius, ir kasdienius patiekalus, ir užkandžius, ir salotas, ir net sriubą ar pagrindinį patiekalą.
Pašnekovė įsitikinusi – iki šiol vyrauja mitas, kad kalakutieną paruošti gana sunku, nes kalakuto mėsa tinkama nebent troškinti mažais gabalėliais. Abi pašnekovės juokiasi – nors receptų nedalija, savo restorane nori parodyti, kad tai nėra tiesa.
Rūtos manymu, žmonėms tereikia dažniau pamėginti gaminti patiekalus iš kalakutienos: „Jeigu jie daug kartų gamins kalakutienos filė ir labai dažnai valgys namuose, visą laiką kažką keis, tikrai išmoks, nes mes būtent taip ir išmokome – valgydami ją išmokome ir skaniai pasiruošti.“
Klientus teko atpratinti nuo įprasto karbonado ir morkų salotų
Vis dėlto pašnekovės taip pat pastebi, kad pagaminti ne tokį įprastą patiekalą ir juo sudominti mažesniame miestelyje gana sudėtinga. Daugelis žmonių nėra įpratę svečių vestis ar patys eiti pietauti ar vakarieniauti į restoranus, o ir gauti reikiamų produktų nėra taip lengva.
„Norėjosi Lazdijuose padaryti kažkokią vietą, kur galėtum, kaip ir visi, atsivesti svečių. Atvažiavo kažkas pas kažką ir kažkur norisi atsivesti, kad ne sėdėtum namuose, ne priiminėtum jų namuose, o atsivestum čia. Tai taip ir atsirado tas pastatas, toks didelis. Kažko savo norėjosi. Tam nuolatiniam vartotojui norėjosi parodyti, kad ir pats nusipirkęs gali pasiruošti taip pat skaniai, kaip čia atėjęs paragauti“, – sako Greta.
Jos teigimu, lazdijiškius teko pratinti prie vakarieniavimo ne namuose ir netgi prie to, kad atėję į restoraną jie negaus daugeliui įprasto karbonado ar morkų mišrainės su majonezu.
„Buvo labai sunku išjudinti žmones. Pavyzdžiui, mes siūlome vakarienes. Kas yra vakarienės? Kai pabūni mieste, atrodo, norisi kažką tokio parvežti čia, kad žmonės įgustų išeiti. Juk nebūtina kiekvieną vakarą, bet bent kartą per metus. Gal miesto žmogui čia net neatrodytų kažkas labai keisto, čia gal mums, vietiniams, tai atrodo kažkas įdomesnio“, – svarsto Greta.
Jos teigimu, prie to, kad ir mažesniam miesteliui reikia ne tokių įprastų produktų, teko pratinti ir tiekėjus. Abi pašnekovės įsitikinusios – tai bene didžiausias skirtumas, skiriantis didžiuosius miestus nuo visos likusios Lietuvos, kurioje įdomesnių, retesnių maisto produktų ar kitų prekių paprasčiausiai nerasi.
„Atvažiuoji į Vilnių, Kauną, į parduotuves užeini ir galvoji – šitie miesčionys tai, rupūžės, visko turi pasidėję, – juokiasi Rūta. – Iš tikrųjų provincijos asortimentas labai siauras. Požiūris toks – kiek pensininkams atvežė, tiek ir užtenka. Jeigu kažkokia prekė, kuri atvažiuoja, nėra parduota, niekas per daug nekreipia dėmesio – galbūt kažkas nupirks.“
Prognozuoja didėsiantį lėto, ramaus gyvenimo poreikį
Rūtos vertinimu, būtent didesnė pasiūla žmonėms padeda plačiau matyti pasaulį, tačiau, norint gauti ką nors išskirtinio, gyvenant mažesniame miestelyje, tenka specialiai kur nors vykti: „Žmonėms tai sudėtinga, nes reikia išvažiuoti, išleisti pinigus, grįžus kažkaip suktis. Todėl dažniausiai žmonės pasilieka čia. Atrodo, parduotuvės yra, bet tikrai yra toks požiūris... Kažkokios įdomesnės pasiūlos, kažkokio šurmulio nėra. Mes gyvename tykiai, ramiai. Jeigu kažko nori, privalai važiuoti.“
Greta pateikia pavydį – net ir užsakant reikiamus produktus restoranui, kai kurie tiekėjai reikiamos pasiūlos tiesiog neturi. Kiti užsakymo neįvykdo, nes neturi daugiau užsakovų, kurių prekes reikėtų pristatyti į Lazdijus.
„Nėra tokios pasiūlos, kad, pavyzdžiui, aš internetu galėčiau nusipirkti kažką geresnio. Užsakai, būna, neatveža, nes čia, Lazdijuose, pripratę prie tų paprastų produktų. Didžioji dalis kavinių gal užsisakinėja paprastesnius produktus. Jeigu nori kažko ypatingiau, susiduri su stabdžiais. Tada turi važiuoti į Alytų ar dar kažkur, kad tai galėtum įsigyti“, – sako Greta.
Vis dėlto Rūta pabrėžia, kad tai – vienintelis mažesnio miestelio minusas. Ji argumentuoja, kad dabar ir Lazdijuose galima pamatyti įvairių renginių: „Visas televizorius ir provincijoje yra. Vienintelis dalykas, ko trūksta, tai prekių, kurios yra iš tokios prabangos, geresnės pasiūlos. Jos yra mieste, kur yra didesnė apyvarta. Ir judėjimo atžvilgiu žmonių pas mus mažiau. Atvažiavo pas mus lenkučiai, jaunimas, apsistojo nakvynei, išėjo šeštadienį ir sako: Jėzus, kaip pas jus tylu, kaip gerai. Sakau: taip taip, labai gerai, taip gerai, kad net niekas neužeina.“
Rūta svarsto, kad vis dėlto gana greitai dalis žmonių turėtų sugrįžti į savo gimtines, persikraustyti į mažesnius miestus, nes ne tik pavargs nuo didmiesčių skubos, bet tai leis ir darbo sąlygos.
„Galvoju, kad jau pats laikas bręsta tokiam judėjimui, kuris susijęs su laisvesniu, lėtesniu būdu gyventi, nes mieste užsisukęs toks voverės ratas. Manau, kad jau laikas pačiam jaunimui mąstyti apie tai, kad jų poreikiai nebėra dideli, nėra tokie žvėriški. Jie neturi tokio poreikio, kaip mes, kai turėjome badą viskam: visur bėgi, visko tau reikia. Mano vaikai irgi čia grįžo: jie sėsliai nuleidžia inkarą ir labai lėtai viską daro“, – pasakoja Rūta.
Darbuotojų kaita mažesnė – pasirinkimo paprasčiausiai mažiau
Rūtos pastebėjimu, vis daugiau darbų galima atlikti tiesiog naudojantis telefonu ir kompiuteriu, todėl, kaip sako pašnekovė, net nėra tikslo kas rytą keltis 7 val., sėdėti spūstyse ir leisti laiką biuruose, nes dirbti galima iš bet kur.
„Dar penkeri metai ir tikrai nebus ten darbo vietų tose užgrūstose spūstyse. Viskas persikels į mediją, vyks lėtesne eiga, nes labai greitai dirbti žmonės nebepajėgs. Kažkiek bus tos darbo jėgos, kuri bus perkelta į techniką, visa technika tobulėja. Manau, kad labai greitai tas jaunimas, kuris sukasi, ieško galimybių, jų ras ir tose provincijose iš lėto nusės paslaugų ar kitoje sferoje“, – įsitikinusi Rūta.
Greta priduria, kad vis dėlto lengviau bus tiems, kurie jau turi, kur sugrįžti ar kur įsikurti: „Sudėtinga kažką pradėti pačiam. Bepigu, kai tėvai čia kažką turi, grįžti ir sakyti – va, aš provincijoje. Žinoma, yra sunku, bet manau, kad žmonės skatinami grįžti į kaimą. Tai leidžia ir ES parama.“
Greta pateikia pavyzdį – vien Lazdijuose, kur vyrauja gana aukštas nedarbo lygis, buvo suteiktos kelios dešimtys paramų, skirtų pradėti verslą.
Pašnekovės akcentuoja tik tai, kad vis dėlto pakeisti darbą gali būti lengviau, darbinantis didesniame mieste. Mažesniame miestelyje paprasčiausiai nėra tokio didelio pasirinkimo. Tai galioja tiek darbuotojui, tiek darbdaviui, kuris negali tiesiog lengva ranka atleisti darbuotojų.
„Kad tau sektųsi, privalai sukti galvą, stengtis, tobulėti, analizuoti, galvoti. Tada tau laisvo laiko kaip ir lieka mažiau. Tada turi taip gyventi, kad tau darbas būtų tavo kasdienybė. Ūkyje gal darbuotojai tokie pastovesni. Jie gyvena kaime, žino, kad kitur susirasti darbą gali būti sunkiau, jie lojalesni. Vis tiek, žinoma, stengiesi tą žmogų laikyti arti. Nesakai, kad vien dėl to, jog kažkas nepatiko, tu jį atleisi. Stengiesi su juo rasti kompromisą. „Gojuje“ ta darbuotojų kaita šiek tiek didesnė“, – sako Greta.
Juokauja: jeigu gyventojų būtų daugiau, viskas būtų geriau
Pašnekovės juokiasi – jeigu Lazdijuose žmonių būtų daugiau, viskas eitųsi daug lengviau. Rūta viliasi, kad galiausiai į Lazdijus atvyks jaunimas, nes jie, sako pašnekovė, pabuvę kitoje aplinkoje, dažnai turi platesnį akiratį.
Dėl šios priežasties, paklaustos apie ateities planus, abi pašnekovės trukteli pečiais – kalakutų ūkis išliks, tačiau viešbučio ateitis išlieka neaiški.
„Kiekvienus metus tempiame į priekį. Ūkis yra ūkis, bet su „Gojumi“ tai tikrai tempiame. Einame vis į priekį ir į priekį, tikimės, kad kitus metus dar gyvuosime. Tas gyvavimas priklausys nuo to, kas čia norės lankytis. Atrodo, ateina sezonas, yra tų žmonių, paskui gal truputį sumažėja, paskui vėl atsiranda. Negali nieko suplanuoti. Kol žmonės norės čia lankytis, žinoma, visą laiką stengiamės, tai tikrai tol gyvuosime ir stengsimės, o kaip toliau... Negalime sakyti, kad po penkerių metų tikrai dar būsime čia ir viską darysime. Niekada negali žinoti“, – sako Greta.
