Verslas

2019.08.11 07:00

Kone milijoną į sodybą investavę verslininkai: žiūrėjome pro langą ir galvojome, tai kada čia pradės važiuoti klientai

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.08.11 07:00

Pora iš Panevėžio prieš 10 metų pardavė visus turėtus verslus ir iš banko pasiskolinusi pinigų ryžosi gyvenimo avantiūrai, kainavusiai kone milijoną eurų  – Mažosios Lietuvos teritorijoje atstatyti apleistą sodybą.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Vos 10 kilometrų nuo Pagėgių esančiame Lumpėnų kaime 7 hektarų plote įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Senasis Rambynas“. Tiesa, paprasta sodyba jos nepavadinsi. Panevėžiečių pora Nemuno pakrantėje įkūrė tarsi mažą miestelį, kurį gali įsivaizduoti skaitydamas pasakų knygą, – vingiuoti takeliai, bičių aviliai, malūne įkurta pobūvių salė, o mokykloje – viešbutis.

Tiksliau būtų sakyti, ne įkūrė, o atstatė. Dar 2007 metais panevėžiečiai įsigijo apleistą buvusią Mažosios Lietuvos vokišką mokyklą su aplinkui griūvančiais pastatais. Tam, kad sukurtų savąją pasaką šalia Pagėgių, šeima buvo priversta parduoti iki tol turėtus verslus Panevėžyje. Tačiau net ir didžiulė investicijų kaina nesumažino sodybos savininko Ramūno Čepo entuziazmo. Mažosios Lietuvos kraštą jis pamilo iš pirmo žvilgsnio ir dėl jo buvo pasiryžęs rizikuoti per visą gyvenimą sukauptu turtu.

„Čia buvo Rytprūsiai. Man labai patinka šio krašto istorija. Domiuosi ja jau daug metų, skaitau knygas. Turiu ir daug senovinių eksponatų to meto. Man patiko čia esantis kraštovaizdis, jokių didelių ūkių“, – motyvus, kodėl įsigijo sodybą, vardija Ramūnas.

Iš karto teiraujuosi, kiek pinigų teko pakloti už tokį rojaus kampelį. Ramūnas atvirauja, kad sodybą 2007 metais įsigijo už 150 tūkstančių. Tačiau ji buvo labai apleista. Tam, kad miške sukurtų rojaus kampelį, teko papildomai pakloti dar apie 700 tūkst. eurų.

„Turėjome parduoti savo buvusius verslus, namus Panevėžyje. Taip pat skolinomės“, – pasakoja Ramūnas bei priduria, kad gimtajame mieste su draugais turėjo degalinę, prekiaudavo daržovių bazėje, vystė statybų verslą.

Mėnesį vežė šiukšles

Nors dabar verslininkams sekasi neblogai, pradžioje buvo sunku. Teko aukoti visą savo laisvą laiką, darbas pareikalavo nemažai jėgų, sveikatos.

„Kai pirmą kartą atvykome, žolių čia buvo iki kaklo. Pastatuose tiek šiukšlių, kad prireikė viso mėnesio, kol viską išvežėme“, – sako Ramūno žmona Aušrinė.

Šeimininkai kviečia užsukti į vidų. Viešbučio kambariuose – prabangus klasikinis interjeras. Atsisukęs į Aušrinę klausiu, koks interjero dizaineris čia dirbo. Moteris rodo pirštu į Ramūną ir juokiasi: „Štai čia mūsų interjero dizaineris.“

Ramūnas šypsosi. Teigia, kas išstudijavo ne vieną knygą ir stengėsi atkartoti Rytprūsiuose buvusių prabangesnių namų interjerą.

Vaikštinėdamas po kambarius šeimininkų teiraujuosi, jei reikėtų grįžti į 2007 metus ir vėl pirkti sodybą, ar ryžtųsi tokiam žingsniui? Pora atšauna, kad tikrai ne: „Palikome labai daug pinigų ir sveikatos. Negalvojome, kad bus taip sunku. Labai daug popierizmo buvo. Dvejus metus negalėjau nieko daryti, tik rinkau popierius. Koks tau protingas žmogus dvejus metus išmes iš gyvenimo, kad važinėtų ir popierius rinktų, kad po to galėtų pradėti kišti pinigus?“ – retoriškai klausia Ramūnas.

Vėliau lengviau nebuvo. Įrengus viešbutį, teko laukti, kol jis suras savo klientus, o tai užtruko. Planus sujaukė ir atėjusi finansų krizė.

„Nusipirkome rojų, kad padarytume verslą. Tačiau pirmais metais sėdėjome tuščiame viešbutyje ir žiūrėjome pro langą, kada čia tie žmonės pradės važiuoti“, – prisimena Ramūnas.

Atsidarė ir restoranas

Ramūnas vardija, kad sodybos renovacijos darbai užtruko keletą metų, o galutinai buvo baigti tik 2015 metais. Nors pirminis sumanymas buvo teikti tik nakvynės paslaugas, sodyboje atsirado ir restoranas.

„Buvo didžiulis poreikis. Žmonės atvažiuodavo į viešbutį, norėdavo ne tik pailsėti, bet kartu ir pavalgyti. To iš pradžių pasiūlyti jiems negalėjome, todėl klientai būdavo nepatenkinti. Siekdami to išvengti, įkūrėme ir restoraną“, – atvirauja verslininkas.

Jis teigia, kad sezono metu visame komplekse dirba apie 13 žmonių, o žiemą šiek tiek mažiau – 10.

Pasiteiravus, kas atneša daugiau pelno – ar restoranas, ar nakvynės paslaugos, Ramūnas minutėlę pagalvojęs sako, kad negalima išskirti. Jei nebūtų kavinės, nakčiai čia apsistotų mažiau žmonių, o jei nebūtų viešbučio, kavinėje taip pat būtų tuščia.

„Siūlydamas vien tik sodybą arba kavinę, regione ilgai neišgyvensi. Turi siūlyti abu, o dar geriau, jei pasiūlysi ir pirtį, ir kitus dalykus“, – sako Ramūnas.

Tiesa, jis pastebi, kad restoranams šiais laikais yra keliami labai dideli reikalavimai. Vyksta dažnos Maisto ir veterinarijos inspekcijos patikros, o žmonės yra labai reiklūs. „Reikia tų patikrinimų, tačiau jie turi būti protingi. Jei ir toliau kavinėms bus keliami labai aukšti reikalavimai, o kebabinės be jokio vandens, be staliukų ar tualetų konteineryje prekiaus, tai kokia čia konkurencija?“ – retoriškai klausia verslininkas.

Kalbėdamas apie kavinės užimtumą, Ramūnas atvirauja, kad savaitgaliais joje pilna žmonių. Kartais vos spėjama suktis. „Mes viską gaminame nuo nulio. Nieko nešildome mikrobangų krosnelėje, todėl užtrunka. Būna, pasakai žmogui, kad reikės pusvalandį palaukti, o jam jau netinka“, – patirtimi dalijasi Ramūnas.

Jei ne užsieniečiai – neišgyventų

Į šalia Pagėgių įsikūrusią kaimo turizmo sodybą dažniausiai užsuka keliautojai iš užsienio: vokiečiai, olandai, šveicarai. Tačiau po truputį pradeda daugėti ir lietuvių. Tik atsidarius, lietuvių čia beveik nebūdavo, o didžioji dalis turistų atkeliaudavo iš Vokietijos.

„Ypač daug vokiečių turistų, jie čia važiuoja grupėmis. Nieko keisto, anksčiau tai buvo jų kraštas. Pradėjo mūsų sodybą atrasti ir turistai iš Lietuvos, jie čia dažnai užsuka su dviračiais. Galiu pastebėti, kad jiems vis įdomesnė darosi Mažosios Lietuvos istorija“, – teigia Ramūnas.

Verslininko pasiteiravus, ar jaučiasi, kad dėl regione mažėjančio gyventojų skaičiaus pas juos užsuka vis mažiau žmonių, Ramūnas mini, kad nelabai. Vietinių miestelių gyventojai sudaro tik apie 10 proc. klientų, o didžiąją dalį uždarbio atneša užsieniečiai.

„Jei ne vokiečiai, tai mes čia neišsilaikytume. Vokietijoje gyvena apie milijonas išeivių iš Rytprūsių, tai tie žmonės, jų vaikai ir anūkai čia ir važiuoja“, – tvirtina Ramūnas.

Pastaruoju metu padaugėjo ir turistų iš Latvijos ir Estijos. Rusijai suteikus nemokamas vizas į Karaliaučių, daugeliui turistų iš Šiaurės Europos Ramūno sodyba virsta tarpine stotele.

Iš karto klausiu, ar lietuviai reiklesni nei užsieniečiai, galbūt nebijo grubesnį žodį pasakyti, pasiskųsti. Ramūnas purto galvą ir sako, kad laikai jau pasikeitė: „Lietuviai tikrai mandagūs. Matę jie pasaulio, elgiasi kaip ir visi, o kartais ir mandagiau. Žinoma, yra visokių lietuvių ir visokių užsieniečių. Iškepk 10 karbonadų, tai vis tiek atrasi vieną, kuriam netiks. Galiu pasakyti tik tiek – verslas paslaugų srityje, o ypač su maistu, yra žiauriai sudėtingas“, – įsitikinęs Ramūnas.

Nori mažesnių mokesčių

Kaimo turizmo sodybos savininkai į ateitį žvelgia optimistiškai, tačiau mano, jog, nesiėmus priemonių, regionai ir toliau merdės, o mažų verslų, palaikančių vietovės ekonominį klimatą, – mažės. Viena iš priežasčių – vystyti verslą kaimo vietovėje – daug brangiau nei mieste, tačiau valstybė beveik jokių lengvatų netaiko.

„Kad ir paprastą darbuotoją pasisamdyti. Jo čia taip lengvai nerasi. Turi kviestis iš kito miesto, o dėl to brangsta paslaugos kaina“, – sako Ramūnas bei priduria, kad statybos darbų kainos kaimo vietovėse yra kone 20 proc. didesnės nei mieste.

Sunku rasti ir darbuotojų, kurie galėtų suktis kaimo turizmo sodyboje. Aplinkui gyventojų mažai, o ir bet kokių priimti nesinori. Tačiau verslininkų pora kolektyvu nesiskundžia, teigia, kad darbuotojų kaita maža, o jau dirbančius vertina kaip savo akį.

Verslininkų pora teigia, kad kaimo vietovėje problemų apstu. Atvažiavęs iš didesnio miesto gali pagalvoti, kad verslą čia daryti bus lengviau, tačiau taip nėra. Ramūnas rėžia atvirai: jei kas pasiūlytų viską daryti iš naujo – nesutiktų. To, ką patyrė savo kailiu, – pakartoti nebenorėtų.

„Žinoma, tuo metu, kai 2007 m. pirkome sodybą, mąstymas buvo visiškai kitoks, turėjome labai didelius lūkesčius. Atrodė, kad ekonomika augs be sustojimo. Visi, kas dirbo, – pinigų turėjo. Į gyvenimą žiūrėjome paprastai. Nusipirksiu čia, o jei nepavyks kažkas – parduosiu. Niekas negalvojo, kad ateis tokia krizė, kuri sujauks visus planus“, – pasakoja verslininkas.

Jo žmona antrina, kad buvo labai sunku, tačiau šeima išsikapstė, o tai, ką pavyko sukurti per 10 metų, vadina stebuklu.

Ateityje žada plėstis

Ramūnas pasakoja, kad kiekvienais metais sodyba reikalauja naujų investicijų. Tačiau nesnaudžia ir jis bei galvoja, kaip būtų galima praplėsti paslaugų ratą.

Neseniai Ramūnas su dukra pradėjo auginti bites. Jis pastebi, kad natūralaus deserto ypač nori vokiečiai. Šviežio liepų medaus stiklainiuką duoda ir mums. Ragaujame, o skonis – nors pirštus apsilaižyk.

Verslininkas mini, kad bitės yra tai tik maža dalis to, ką jis yra sugalvojęs. Artimiausiuose planuose – 7 hektarų teritorijoje įkurti kempingą automobiliams bei palapinėms.

„Pastaraisiais metais pajutome, kad dviratininkų labai padaugėjo. Kai 2015 metais atidarėme kavinę, tai per sezoną atvažiuodavo tik 3 lietuviai ir tai būdavo stebuklas. O dabar per sezoną jų atvažiuoja kokie 300“, – džiaugiasi Ramūnas.

Jis tikisi, kad turistų ateityje daugės, žmonės pamils istoriją, o kartu ir nuostabų Mažosios Lietuvos kraštą. Galbūt ir didžiulė investicija vieną dieną atsipirks: „Tačiau negreitai. Manau, kad dar 15–20 metų reikės kantriai dirbti“, – pokalbį užbaigia Ramūnas su Aušrine.