Verslas

2019.08.16 11:51

Lietuvos miestelis, kuriame konkurencijos nėra: vietoj to, kad konkuruotų, perleidžia klientus

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.08.16 11:51

„Mūsų visas kaimas – baidarininkas“, – taip Kapčiamiestį pristato jame baidarių nuoma užsiimanti Eglė Kubilienė. Vos kelis šimtus gyventojų turinčiame miestelyje galima suskaičiuoti daugiau kaip dešimt su baidarėmis susijusių verslų. Dalis žmonių užsiima ir sodybų nuoma.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Baidarių nuomos paslaugas siūlo tiek daug žmonių, kad pačios Eglės kaimynai taip pat užsiima šiuo verslu. Nepaisant to, Eglė tikina – jokios konkurencijos nėra. Netgi atvirkščiai – baidarininkai vieni kitiems padeda, prašo pagalbos ir net perleidžia klientus.

„Tai toks netipinis verslas – visi esame kaip mažas klasteris. Tikrai nėra konkurentų. Aš netgi labai noriu, kad pas kaimynus būtų gausu žmonių ir jo visos 50 baidarių išplauktų. Realiai visi turi po du ar tris aštuonių ar devynių vietų autobusiukus, o, pavyzdžiui, jam kartais reikia pervežti šimtą žmonių. Jis tada skambina man. Jeigu jam atlieka klientų, jie atvažiuoja pas mus, mes jiems vežame savo baidares“, – pasakoja Eglė.

Anot jos, Kapčiamiesčio baidarininkai netgi žino, kur yra vieno ar kito valdos, kuris baidarininkas turi laisvų vietų. Pavyzdžiui, jeigu pas Eglę atvykusiems žmonėms jos teritorijoje nebėra vietos nakvynei, ji tokios vietos paprašo pas kitus baidarininkus.

„Gal dėl to, kad mes kartu dirbame, nėra to lietuviui būdingo pavydo. Aš tikrai noriu, kad kaimynui gerai sektųsi. Tada ir man gerai seksis“, – įsitikinusi Eglė.

Ir panašu, kad Kapčiamiesčio baidarininkams sekasi tikrai neblogai. Eglės teigimu, karštomis vasaros dienomis upe kartais praplaukia tūkstantis žmonių.

Paklausus, kur slypi Kapčiamiesčio paslaptis, kodėl jame gausu baidarių nuomos verslų, Eglė trukteli pečiais: „Nežinau kodėl. Iš tikrųjų upė labai graži. Vieni per kitus gal žmonės sužino.“

Kartu su vyru Eglė verslą pradėjo dar 2016 m. Tada jie turėjo kelias baidares, bet klientų nebuvo daug. Dabar situacija jau pasikeitusi. Kai kurie klientai netgi grįžta kasmet.

„Kartais vieni ar kiti norėdavo, bet nelabai, o dabar... gal pasikeitęs pats modelis – žmonės nebenori tik gulėti. Jie kažkaip atvažiuoja, ir su vaikais, ir su šunimis, su seneliais, močiutėmis – visi iš tikrųjų atvažiuoja ir plaukia. Jie nori aktyvių pramogų. Pavyzdžiui, jie plaukia, o paskui važiuoja dviračiais“, – pastebi Eglė.

Verslą Kapčiamiesčio baidarininkams gerina ir tai, kad pro šį miestelį tekančios upės vis dar nėra apmokestinamos. Paprastai, norint plaukti baidare, reikia išsipirkti tam skirtą leidimą. Norint plaukti Baltosios Ančios ar Maros upėmis tokių leidimų nereikia.

„Ši upė dar kol kas nereguliuojama. Visa tai reguliuoja tik vandens kiekis upėje. Bet Kapčiamiestyje yra gerai tai, kad ten yra elektrinė. Savaitgalį ji kažkaip pakeliama, todėl vandens lygis gerokai pakyla. Sekmadienį vakare ar pirmadienį upė būna vėl nusekus per pusę metro, o per sausrą vandens ir nėra, nes užtvanka uždaroma. Tada būna sudėtinga“, – pasakoja Eglė.

Ji priduria – vis pasigirsta kalbų, kad galiausiai leidimų gali prireikti ir šioms upėms, tačiau Kapčiamiesčio baidarininkai kol kas džiaugiasi dabartine padėtimi. Net jeigu tektų mokėti, Eglė neabejoja – jeigu klientų būtų, nuomoti baidares vis tiek apsimokėtų.

Ši pramoga dažnai sudomina ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius, besiilsinčius ar gyvenančius netoliese. Bene dažniausi užsienio svečiai – kaimynai lenkai. Kaip sako Eglė, daugiau baidarių turintys kaimynai keliautojus iš Lenkijos netgi atsiveža autobusais.

Taip pat pasitaiko ir rusų turistų, tačiau dažniausiai tokiomis pramogomis susidomi lietuviai, kuriuos traukia ne tik galimybė plaukioti baidarėmis, bet ir noras susipažinti su dzūkų kultūra.

Kaip pastebi Eglė, keliautojai vis dažniau atvyksta mažesnėmis grupelėmis nei anksčiau, nori daugiau aktyvių ir turiningų pramogų.

Pavyzdžiui, Lazdijų rajone galima pasimėgauti ir upių ekskursijomis. „Tu tiesiog tuos objektus praplauki. Ten yra tokia senovinė gyvenvietė, kuri vadinasi Pinčiaragis. Yra ir stendai, aprašymai. Vienoje kitoje vietoje gali plaukdamas išlipti, paskaityti, pavaikščioti po tą senovinę gyvenvietę“, – pasakoja Eglė.

Ji priduria, kad paprastai turistus domina ir įvairios kitos pramogos – net ir paprasčiausios dzūkų dainos: „Žmonės nori patirti: kažko paragauti, pamatyti kultūrą. Ne vieną savaitgalį teko ir tas dzūkiškas bandas vežti. Jie kažkaip nori patirti. Klausia, ar turime, kažką, kas pamokytų padainuoti. Atrodo, kad iš miesto atvažiavusiems žmonėms vis dėlto reikia to kaimo.“

Jos tvirtinimu, pastaruoju metu žmonės linkę atvykti ir mažesnėmis kompanijomis. Jeigu anksčiau vienu kartu baidares galėjo nuomotis 20 ar 30 žmonių, dabar dažniausiai šis skaičius siekia 10–12.

„Būdavo, kad pasako „norėsime 12 baidarių“, o paskui sako „tai jau ne, užtenka ir šešių“. Nežinau, kodėl taip yra“, – tvirtina Eglė.

Jau dabar, sako Eglė, ji su vyru galėtų kito darbo ir nedirbti – klientų šiltuoju metų laiku būna gana daug, todėl užtektų baidarių nuomos.

„Galėtume ir nedirbti, nes tikrai žmonių labai daug. Mūsų sodybos užimtumas toks, kad liepos mėnesį turėjome vieną laisvą dieną, liepos 18-ąją. Netgi būna atvejų, kad žmonės apsigyvena pas mus sodyboje. Pavyzdžiui, paskambino šeima iš Izraelio ir sako: „mes atostogaujame Druskininkuose ir norime pas jus plaukti baidarėmis“. Paskui jie pasakė: „čia labai gražu, mes kitais metais pas jus grįšime savaitės“, – pasakoja Eglė.

Nepaisant to, tiek ji, tiek Eglės vyras turi kitus darbus. Eglė dirba projektų vadove Lazdijų kultūros centre. Šį darbą ji gavo prieš kelerius metus, kai priėmė sprendimą palikti gyvenimą Vilniuje ir sugrįžti į Dzūkiją.

„Iš tikro prieš tai su vyru, kuris tuo metu dar nebuvo vyras, gyvenome Vilniuje. Kapčiamiestyje gyveno mano prosenelė. Kaip sakoma, paveldėjome. Pradėjome kalbėti, kad gal kažką reikėtų daryti. Grįžome į Dzūkiją. Pakalbėjome, kad gal reikėtų kažką daryti su turizmu. Labai graži vieta pas mus – ta upė apgaubia visą sodybą. Tiesiog pabandėme. Pusbrolis, kaimynas, draugai taip pat tuo verčiasi“, – juokiasi Eglė.

Tačiau, atkreipia dėmesį, darbas su baidarėmis trunka nuo gegužės vidurio iki rugsėjo vidurio: „Kitaip tariant, jis trunka tik vasaros metu. Reikia vis tiek kažkaip gyventi.“

Vilniaus universitete ekonomiką baigusi Eglė tapo Lazdijų kultūros centro projektų vadove. Darbą Lazdijuose rado ir jos vyras. Pašnekovė juokiasi – turbūt esame išimtis.

„Grįžome ir tikrai niekada nesigailėjome. Vaikai lanko renovuotą darželį, auklėtojos nuostabios. Kai turi automobilį, visada gali ir pas draugus nuvažiuoti. Čia ir namai renovuoti, gatvės, aikštelės, parkai... mes pozityviai žiūrime į visa tai“, – tvirtina Eglė.