Verslas

2019.08.04 06:59

Ketinantys pirštis vis dažniau žiedus įgyja internetu: tik vėliau supranta, kad jie visai ne iš aukso

Auksinis sužadėtuvių žiedas internetu, jo kaina – dvigubai mažesnė nei matyto juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikriausiai todėl, kad gavę siuntinį ir jį nunešę į Lietuvos prabavimo rūmus sužinosite, jog tai, ką gavote, nėra auksas. Anot Prabavimo rūmų ekspertų, lietuviai vis dažniau susigundo pasiūlymais juvelyrinius dirbinius įsigyti internetu, kur jų galima rasti už mažesnę kainą.

Patikimiausias būdas patikrinti prabą – naudojant titnagą

Lietuvos prabavimo rūmų Vilniaus filialo vyresnioji prabuotoja Jūratė Veikšienė rodo titnago plokštelę. Tai – patikimiausias būdas patikrinti, kokios prabos yra gaminys. Kaip sako J. Veikšienė, šio jau metų metus naudojamo metodo neišstūmė net ir naujausios technologijos.

„Ant titnago patriname duotą gaminį. Pagal lydinio spalvą renkame etaloninę adatą“, – prabos tikrinimo procesą demonstruoja J. Veikšienė.

Etaloninė adata – pagaliukas, kurio viename gale yra nedidelis aukso ar sidabro gabalėlis. Ant kiekvienos adatos nurodyta, kokios tai prabos auksas ar sidabras.

„Kaip tik tikrinu lombardą. Galbūt žmonės atnešė papuošalus užstatyti, galbūt parduoti, jeigu pinigų neturi. Iš lombardų ateina labai įvairūs gaminiai. Šiandien radau metalinį gaminį“, – pasakoja J. Veikšienė.

Paprastai, tikrinant aukso ar sidabro gaminį, į titnago plokštelę patrinamas atneštas gaminys ir etaloninė adata – tokiu būdu galima palyginti tolimesnes reakcijas ir matyti skirtumus.

Lietuvoje žymimos penkios aukso – 375, 585, 750, 916, 999 – ir keturios sidabro – 800, 830, 925, 999 – prabos.

Kas kitose šalyse – auksas, Lietuvoje gali būti tik metalas

Jeigu aukso gaminys pažymėtas, pavyzdžiui, praba 585, tai reiškia, kad 58,5 proc. gaminio sudaro auksas. Kuo aukso daugiau, tuo gaminys minkštesnis, nes auksas – minkštas metalas. Didelės prabos auksas juvelyriniams dirbiniams paprastai nenaudojamas, nes jį lengva deformuoti, jis lengvai braižosi.

Auksas gali būti geltonos, rausvos ar baltos spalvos. Kiekviena iš šių spalvų išgaunama kartu sulydant auksą ir kitą metalą. Pavyzdžiui, rausvam auksui naudojamas varis. Gaminių kokybė dėl to nenukenčia, nes vis tiek privalo būti išlaikyta tam tikra aukso dalis gaminyje, kad jis būtų pažymėtas atitinkama prabos žyme.

J. Veikšienė demonstruoja – ant tikrinamo gaminio nurodyta, kad jo praba – 750. Todėl į titnago plokštelę ji patrina patį gaminį ir etaloninę adatą, ant kurios galiuko taip pat pritvirtintas 750 prabos aukso gabalėlis.

„Pagal spalvą patrini adatą ir tada veiki reaktyvais, priklausomai nuo to, kokią prabą jie deklaruoja. Jeigu reakcija nevyksta, vadinasi, viskas gerai, tie gaminiai išlaiko 750 prabą. Jeigu pajuoduoja, vadinasi, tai nėra auksas“, – teigia J. Veikšienė.

Ji rodo žiedą, kuris pažymėtas praba 333: „333 reiškia, kad tūkstantyje dalių yra 33,3 proc. aukso. Lietuvoje, pagal įstatymą, tai laikoma metalu, todėl mes įspauduojame „met“. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar kitur, kur tai numato įstatymai, jie įspauduoja 333 prabą. Žmonės ir pas mus juos perka, bet Lietuvoje tai įspauduojama kaip metalas.“

Nustatyti, kad gaminys yra visai ne tos prabos, o gal net ir ne tauriųjų metalų, prabuotojai tenka nuolat, apgauti lengva ne tik žmogaus akį, bet ir specialius rentgeno aparatus: „Jeigu prabą matuosi rentgenu, pamatuosi tik paviršių. Bet gaminys gali būti tik padengtas auksu. Pavyzdžiui, atnešė klientas 33 aukso monetas, bet iš jų tik 3 buvo auksinės, visa kita buvo varis. Lygiai taip pat buvo su investiciniu auksu: patikrinome luito paviršių – 999 prabos auksas, kaip ir priklauso, bet viduje – metalas.“

Dėl tokių atvejų J. Veikšienė ragina visus patikrinti savo papuošalų dėžutes ir kitus turimus turtus. Taip pat ji siūlo niekada neįsigyti gaminių „iš rankų“, nepirkti jų turguje ir nesusivilioti pasiūlymais pliaže, atostogaujant Pietų šalyse.

„Nusiperka ir paaiškėja, kad tai visai ne deimantas ir visai ne auksas, o pinigai vis dėlto nemaži, nes auksas vis tiek yra pagrindinė investicija. Galiu parodyti nuotrauką – buvo atnešti keturi gaminiai, galbūt pirkti internetu, gal kur kitur, deklaruota buvo ir 999, 750, 585 prabos, o visi buvo metalo“, – patirtimi dalijasi J. Veikšienė.

Šalia Lietuvos prabavimo rūmų prabos rasite ir Vytį

Patikrinę į Prabavimo rūmus atneštus gaminius ir nustatę tikrąją jų prabą, tie patys ekspertai ją įmuša arba lazeriu išgraviruoja gaminyje. Graviravimas taikomas tuo atveju, kai gaminys yra trapus, tuščiaviduris, turi brangakmenių ar gali būti sugadintas, jeigu praba bus įmušta.

Vis dėlto būtent prabos įmušimas taikomas dažniausiai. Tam naudojamas seną siuvimo mašiną primenantis įrankis – įstačius reikiamą prabos žymą ir spustelėjus pakojį žyma stukteli į dirbinį. „Reikia įpratimo“, – apie prabavimo procesą sako J. Veikšienė.

Lietuvos prabavimo rūmų direktorius Gintautas Bagotyrius pasakoja, kad kai kurie juvelyrai iš karto numato vietą, kurioje turėtų būti įkalta praba. Kartais juvelyrai netgi prašo, kad praba būtų matoma gaminio išorėje. Jeigu tokio prašymo nėra, prabuotojai visada stengiasi prabą įkalti ne itin matomoje gaminio vietoje.

Pavyzdžiui, žiedai visada prabuojami vidinėje pusėje. Pakabukai, apyrankės, grandinėlės ar auskarai dažnai prabuojami ant užsegimų.

Norintieji patys patikrinti, kokios prabos gaminį turi, turėtų surasti padidinimo stiklą ir pažymėtą vietą. Jeigu šalia prabos skaičiaus matysite Vytį, galite būti tikri – šis gaminys patikrintas Lietuvos prabavimo rūmų.

„Etaloninės adatos ir prabavimo ženklai kiekvieną dieną atiduodami užplombuotame maišelyje. Kiekvieną rytą juos išima komisijos nariai. Jeigu tas prabavimo ženklas kažkur pasimestų, juo kažkas galėtų pasinaudoti“, – akcentuoja G. Bagotyrius.

Jo teigimu, seniau prabavimo ženklus Lietuva užsakinėjo iš bendrovės, veikiančios Čekijoje. Vėliau, siekiant užtikrinti saugumą, prabavimo ženklus rūmams pagamino Lietuvos monetų kalykla.

Neprabuotų gaminių rasti galima ir parduotuvėse

G. Bagotyriaus teigimu, Lietuvos prabavimo rūmai ne tik atlieka gaminių patikrinimo ir prabavimo funkciją, tačiau ir prižiūri jau veikiančias juvelyrines parduotuves. Rūmų direktorius atkreipia dėmesį, kad prekyba juvelyriniais dirbiniais – itin liberalus verslas.

Norint tapti juvelyru ar pardavinėti juvelyrinius dirbinius, tereikia apie tai informuoti Lietuvos prabavimo rūmus. Norint tai padaryti, užtenka parašyti elektroninį laišką.

„Užtenka deklaruoti, išsiunčiant elektroninį laišką, kad „nuo rytojaus būsiu juvelyru“. Jūsų niekas neklausia, kas jūs toks. Galite man šiandien atsiųsti laiškelį, kad nuo rytdienos norite prekiauti tauriausiais metalais elektroninėje prekyboje ir nuo rytdienos jūs jau prekiaujate. Tokia mūsų deklaravimo forma pagal įstatymą“, – sako G. Bagotyrius.

Jo teigimu, tokia praktika taikoma toli gražu ne visame pasaulyje. Kai kuriose šalyse juvelyrai privalo laikyti egzaminus. Kitose – už savo veiklą juvelyras privalo susimokėti kasmetinį mokestį. Tokį mokestį G. Bagotyrius lygina su technine automobilio apžiūra.

„Tai kaip automobilio techninė apžiūra – susimokėjai, atliko patikrą, ir toliau dirbi. Bet mes šito neturime. Pas mus tai visiškai liberalizuota. Kažkada buvo licencijavimas, dabar tai panaikinta visiškai“, – pastebi LRT.lt pašnekovas.

Dėl šios priežasties, sako G. Bagotyrius, juvelyriniais dirbiniais, tauriausiais metalais prekiauti gali beveik bet kas, o dalis žmonių apie prekybą net ir nepraneša. Direktorius pateikia pavyzdį – savo veiklą deklaravęs juvelyras sutarė, kad jo kūriniais prekiaus viena drabužiais ar aksesuarais prekiaujanti parduotuvė Vilniaus Senamiestyje.

Nors juvelyras savo veiklą yra deklaravęs, apie sprendimą prekiauti juvelyriniais dirbiniais Prabavimo rūmus turėjo informuoti ir parduotuvė. Tokiais atvejais, akcentuoja G. Bagotyrius, stengiamasi imtis švietimo priemonių.

Turite žinoti, už ką mokate

Vis dėlto pasitaiko ir piktybinių atvejų, kai juvelyrai klientus bando įtikinti, kad jų pagamintų gaminių prabuoti nė nereikia, nes tai neva brangiai kainuoja.

Anot Prabavimo rūmų direktoriaus, visos rūmų paslaugų kainos yra patvirtintos įstatymu ir paprastai siekia 1–2 eurus. Brangiau kainuoja tik brangakmenių arba didelių gaminių tyrimas.

„Nuo vieno iki dviejų eurų bus už metalo patikrinimą. Gaminio su brangakmeniu patikrinimas kainuoja plius šešis eurus. [...] Su dešimtine galima drąsiai ateiti ir gaminuką pasitikrinti. Žinoma, viskas priklauso ir nuo gaminio svorio“, – sako G. Bagotyrius.

Kitaip tariant, auksinio sužadėtuvių ar vestuvių žiedo su brangakmeniu patikrinimas turėtų atsieiti vos 7–8 eurus. Klasikinio vestuvinio žiedo prabą rūmai patikrins vos už 1 eurą, o didesnio žiedo – už 2 eurus.

Jeigu norima, kad paslauga būtų suteikta greičiau, teks susimokėti 50 proc. daugiau. Taigi už vestuvinio žiedo prabos patikrinimą klientas sumokės apie 1,5–3 eurus.

Susidūrus su juvelyru, raginančiu gaminių netikrinti, G. Bagotyrius siūlo apie tokį juvelyrą pranešti Prabavimo rūmams, kurie gali imtis edukacinių priemonių ar net skirti juvelyrui baudą.

Tačiau taip pat reikėtų susimąstyti ir apie gautą gaminį: „Tai labai mažas ir labai brangus gaminys. Į jį gali būti įdėta kiek nori ir kokio nori lydmetalio. Labai dažnai būna, kad žmonės užsisako žiedus vestuvėms, bet ką gauna – nežino“, – atkreipia dėmesį G. Bagotyrius.

Jo aiškinimu, praba reikalinga būtent tam, kad klientas žinotų, jog tikrai susimokėjo už tai, ką gavo. Kitaip tariant, nesant prabavimo žymos, klientas negali būti tikras, ar jo gaminys iš tiesų pagamintas iš tokios prabos tauriojo metalo, kaip sako juvelyras, ir ar gaminys iš viso pagamintas iš tauriojo metalo.

„Tai rodo gaminio išliekamąją vertę. Tai yra vertybė. Tas ženklas garantuoja, kad tas gaminys yra autentiškas, kad tai tikrai yra tai, kas sakoma“, – akcentuoja G. Bagotyrius.

Kalbinti Prabavimo rūmų ekspertai taip pat tikina – praktika rodo, kad gaminių tikrinti nesutinkantys juvelyrai dažnai tiesiog nori uždirbti daugiau, o save gerbiantys juvelyrai ne tik gaminius patikrinti atneša patys, bet savo kūriniuose netgi palieka specialią vietą, kurioje ir prašo įkalti prabos žymą.

Kaip ir prabavimo ekspertės, G. Bagotyrius pabrėžia – nepasitikėti reikėtų ne tik dirbinių tikrinti nesutinkančiais juvelyrais, bet ir pardavėjais, kurie negali pateikti gaminio autentiškumo įrodymų.