Verslas

2019.08.06 05:30

Verslas, kurį išgelbėjo Andrius Tapinas, tačiau pribaigė VMI skirta 28 eurų bauda

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.08.06 05:30

Prieš daugiau nei dešimtmetį mūšį su tuometiniu Pagėgių meru laimėję Jolanta ir Gintautas Petrauskai dar visai neseniai buvo priversti mieste uždaryti nuosavą restoraną. Viena iš priežasčių – didžiulis neteisybės jausmas po Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) skirtos 28 eurų baudos.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Retas kuris nėra nieko girdėjęs apie vokiškąjį Lietuvos miestą – Pagėgius. Tiesa, daugeliui jis geriau žinomas kaip kontrabandos centras, tačiau, vietos politikų teigimu, tai jau istorija tapęs pavadinimas, kuris it šaukštas deguto vis dar gadina miesto įvaizdį.

Vietinių verslininkų teigimu, šiais laikais mieste bandoma kurti kiek kitokį miesto portretą – patrauklų turistams, kurių čia netrūksta. Ko gero, tik jie ir suka miesto ekonominį variklį, kuris vis dar juda, tačiau leidžia juodą dūmą.

Turistų naudą jaučia ir vietiniai verslininkai Jolanta ir Gintautas Petrauskai. Prieš daugiau nei dešimtmetį Pagėgiuose jie atidarė viešbutį bei restoraną. Daugelis tuo metu būtų tik pasijuokę bei pasukioję pirštą prie smilkinio. Juk mieste vos 1,5 tūkst. gyventojų, o bet kokia investicija būtų tarsi pinigų išmetimas į balą.

Tačiau entuziastingų verslininkų pora nepabūgo iššūkių. 2008 metais jie laimėjo kovą su savivaldybe, pastatė viešbutį su restoranu ir jau daugiau nei 10 metų sėkmingai vykdo verslą. Tiesa, restoraną dėl keleto priežasčių buvo priversti uždaryti, o iš 15 žmonių komandos liko tik jiedu. Tačiau nesiskundžia, teigia, kad darbo užtenka, o uždirba tiek, kad gali sau leistu du kartus per metus paatostogauti užsienyje.

Nuo pat jaunystės svajojo turėti savo viešbutį

Vos įvažiavę į Pagėgius įsukame į viešbučio bei prieš dvejus metus čia buvusio restorano „Pagėgė“ kiemą. Pastatas dailus, tačiau neįprastų formų – mena Vokietijoje vyraujantį architektūros stilių. Tarpduryje mus pasitinka besišypsantys verslininkai J. ir G. Petrauskai. Pagėgiškiai trykšta puikia nuotaika bei kviečia puodelio kavos. Prie kavos pažada papasakoti, kaip valdyti viešbutį, kad jis neštų pelną, ir kas paskatino uždaryti restoraną.

J. Petrauskienė teigia, kad vos tik atgavus nepriklausomybę kartu su vyru nusprendė, kad Lietuvoje norėtų atidaryti „B&B“ (nakvynė ir pusryčiai) tipo viešbutį. Nors Lietuvoje tokio tipo viešbučių beveik nebuvo, juo labiau Pagėgiuose, verslininkai daug keliavo po pasaulį bei Vakarų šalyse matytą praktiką pabandė pritaikyti Lietuvoje.

„Pagėgiuose pasistatėme namą ir 2003 metais šalia savo namo pastatėme dar ir atskirą namuką. Jame buvo du kambariukai, kuriuos pradėjome nuomoti. Klientams siūlėme nakvynę ir pusryčius“, – atsimena J. Petrauskienė.

Tuo metu apie jokią reklamą internetu nebuvo net kalbos, todėl šalia gatvės buvo pastatytas stendas, kuris kvietė naktį praleisti pas verslininkus Petrauskus. Klientų netrūkdavo, o vasaros metu jų būdavo ypač daug. Viešbutukas veikė beveik 5 metus, o J. Petrauskienė pažymi, kad iš nuomos pavykdavo dar ir neblogai pragyventi.

„Uždirbdavau tikrai daugiau nei vidutinis to meto atlyginimas“, – sako J. Petrauskienė.

Tačiau po beveik 5 metų darbo ji pastebėjo, kad turistų srautai tik didėja, o savo klientus jie buvo priversti siųsti konkurentams. Šeimos draugai šalia kelio pardavinėjo sklypą, todėl Jolanta kartu su vyru nusprendė įsigyti sklypą ir įgyvendinti jaunystės svajonę – pastatyti viešbutį, jis veikia jau nuo 2007 metų.

Verslo pradžioje – kova su miesto savivaldybe

Verslininkė pasakoja, kad nors entuziazmo atsidaryti kavinę netrūko, pagalius į ratus kaišiojo vietos savivaldybė.

„Buvo daroma viskas, kad mes neatsidarytume. Mums stabdė statybas. Siuntinėjo įvairius tikrintojus. Tuometiniam merui K. Komskiui padavėme raštą, kad mums reikia prasitęsti statybų leidimą. O jis tą leidimą įsikišo į stalčių ir piktybiškai jo neištraukė tris mėnesius. Buvo ir daugiau bandymų mums trukdyti. Pavyzdžiui, matuojama, kiek metrų nuo mūsų restorano yra darželis, kad nebūtų galima mums suteikti alkoholio licencijos“, – prisimena Jolanta.

Verslininkė teigia, kad kartu su vyru ėmė galvoti, kaip kovoti su neteisybe. Tada kreipėsi į žinomą laidų vedėją Andrių Tapiną, o jo prodiusuojamoje laidoje „Pinigų karta“ paviešinti savivaldybės bandymai trukdyti verslui davė rezultatų – tikrinimai baigėsi, o prašymas pratęsti statybų leidimą – patenkintas.

Tačiau neapsieita ir be teismų. Jolanta ir Gintautas Petrauskai dalyvavo teismo procesuose prieš savivaldybę. Bylą laimėjo, o viešbutis su restoranu buvo užbaigtas. Nors ir užbaigtas, paramos iš savivaldybės vietinis verslas tuomet taip ir nesulaukė.

„Esame girdėję, kad savivaldybės darbuotojams buvo sakoma, jog pas mus į restoraną nėra ko vaikščioti. Todėl žmonių iš savivaldybės retai ir sulaukdavome. Visi tiesiu taikymu eidavo į K. Komskio kavinę „Peronas“. Savivaldybė net takelį ten nutiesė. Tačiau mums tai netrukdė, turėjome nuostabių klientų“, – prisimena verslininkė.

Kavinę teko uždaryti

Nors viešbutis 2008 metais iškilo kartu su restoranu, verslininkai prieš dvejus metus buvo priversti jį uždaryti. Klientų restoranui netrūko, tačiau nuolatiniai pagalių kaišiojimai į ratus, VMI bandymas prisikabinti prie smulkmenų ir įnoringi klientai pripildė kantrybės taurę tiek, kad restoranas teikdavo daugiau rūpesčių nei džiaugsmo.

J. Petrauskienė teigia, kad atidarius restoraną jų tikslas buvo iškelti kartelę aukščiau, nei pagėgiškiai buvo iki tol įpratę. Didžioji dalis turistų buvo užsieniečiai bei iš kitų, didesnių šalies miestų atvykę turistai.

Vasarą jų netrūkdavo, tačiau jau rugsėjo mėnesį turistų srautai nutrūkdavo, o vietinių gyventojų apsilankydavo nedaug. „Išsilaikyti tokiame mažame miestelyje buvo sunku. Viskas dėjosi po truputį. Verslas man patiko, aš nuo jo kaifavau, tačiau atsirado kelios priežastys, kodėl restoraną nusprendėme uždaryti“, – pasakoja pagėgiškė.

Pirmoji priežastis, kodėl restoranas buvo uždarytas, – per aukštai iškelta kartelė. „Buvo per mažai tokių klientų, kurių mes norėjome. Jei būtume atidarę lietuvišką snarglinę, galbūt būtume ir neužsidarę. Bet mes to nenorėjome. Visada siekėme kažko aukščiau.

Kitas aspektas – kartu su vyru buvome perfekcionistai. Jei darai, tai daryk gerai, arba visai nedaryk. Daryti bet kaip mes nenorėjome. Pas mus grojo kokybiška muzika, visur buvo labai švaru, maistas kokybiškas. Jokios chemijos nebuvo. Viskas daroma iš šviežių produktų. Jokios „Vegetos“, bulvių prieskonių, to šlamšto pas mus nebuvo. Tačiau tokio lygio klientų, kurie tai vertintų, mums trūko“, – užsidarymo priežastis vardija J. Petrauskienė.

Krizė buvo įspraudusi į kampą

Restorano savininkė pastebi, kad nors atsidarė 2008 metais, į Lietuvą ateinančios krizės tuo metu dar nejautė. „Kai pradėjome dirbti, mūsų buvo 15 žmonių. Iki krizės padėtis buvo tikrai gera, mes darbuotojams net priedus mokėdavome. Būdavo, atvažiuoja žmonės ir klausia, ar jaučiate jau krizę. O mes krizename, nes mums buvo viskas labai gerai. Krizės pasekmes pajutome tik 2010 metais. Tuomet pradėjome mažinti etatus“, – atsimena pagėgiškė.

Jos teigimu, iš krizės pavyko išsikapstyti, tačiau atsirado kitų priežasčių, kurios vertė gerai pagalvoti, ar verta tęsti verslą.

Viena iš priežasčių, anot jos, – VMI bandymas prie kažko prisikabinti. „Per visus darbo metus nebuvo nė vieno karto, kad nebūtume žmogui neišdavę pirkimo čekio. Dirbome sąžiningai. Mums sakydavo – nereikia to čekio, bet nesvarbu, koks renginys, ar banketas, ar vestuvės, mes visada duodavome čekius. Kitaip nemokėjome.

Mokesčius mokėdavome laiku. Nesvarbu, kaip būtų sunku. VMI tikrindavo retai, tačiau kartais atvažiuodavo. Vieną kartą atvažiavo, paprašė dokumentų už penkerių metų laikotarpį. Nieko nerado. Paprašė kitą kartą. Tuomet buvo vienas įvykis, kuris trenkė tarsi žaibas ir pirmą kartą privertė pagalvoti apie restorano uždarymą.

Tikrino mokesčius, pateikiau jiems 5 metų dokumentus. Visada sutikrindavo, pasakydavo, kad viskas gerai. Tačiau šį kartą po mėnesio paskambino. Pakvietė pasirašyti aktą. Nuvykau į Tauragę, kur buvo VMI padalinys, o tame akte parašyta, kad man skiriama 28 eurų bauda dėl nepateikto deklaracijos priedo. Tas priedas buvo apie tai, ar nėra pasikeitę įmonės akcininkai“, – įvykius, tarsi jie būtų nutikę vakar, prisimena verslininkė.

Nors nuo jų praėjo jau keleri metai, nuoskauda Jolantos balse vis dar išlikusi. Vos ne su ašaromis akyse ji atsimena ją pribloškusią žinutę iš VMI.

„Buvau apakusi. Mokėjau visus mokesčius iki vieno. Mes net už muziką, kurią leidome savo restorane, mokėdavome Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijai (LATGA). Aš jiems (VMI) sakau, ar nemanote, kad jūsų tokie veiksmai verčia žmones emigruoti iš šalies? Galėjo bent pranešti, kad kažko trūksta. Aš ne dėl tų 28 eurų baudos išgyvenau, bet buvo skaudu dėl neteisybės. Dabar dirbi 20 metų sąžiningai ir jie ieško, kur čia prie tavęs prisikabinus. Buvo labai pikta ir skaudu“, – prisimena vietos verslininkė.

Pasipūtę klientai ir perdėta reguliacija

Jolanta pasakoja, kad motyvaciją toliau vystyti restorano verslą žlugdė ir pasipūtę lietuviai. Verslininkė atvirauja, kad per visus darbo metus restoraną aplankė begalės nuostabių kraštiečių, tačiau saujelė arogantiškų miestiečių priversdavo kone verkti.

„Tegul skambės grubiai, bet vieninteliai klientai, kurie buvo tokie nemalonūs, – tai lietuviai. Turėjome nuostabių žmonių, tačiau šaukštelis deguto ir medaus statinę sugadina. Pasipūtę klientai su neišauklėtais vaikais – jie užkniso.

Būna, atvažiuoja, galvoja: mes čia iš miesto, o jūs, kaimiečiai, nieko nežinote. Blakstienos iki pečių užriestos ir sako: aš tokių salotų nevalgau, nes jos plėšytos. Būna, vaikai žaidžia, išmėto daiktus, o barmenas negali praeiti. Tėvai žiūri į barmeną ir klausia, kodėl nesutvarkai. Pastebiu, kad tėvai nemoko vaikų, kaip reikia elgtis kavinėje.

Prisimenu, kad įtemptomis dienomis aš ir pati maistą klientams atnešdavau. O jie į tave kaip į kokį šūdą pasižiūri. Vos ne – kokia čia padavalka. Aš šypsodavausi, bet galvodavau, žmonės, ko jūs pučiatės. Nusileiskite ant žemės“, – susidūrimus su nemaloniais klientais prisimena Jolanta.

Verslininkės neliko nepaminėta ir Maisto ir veterinarijos inspekcija, kuri taip pat pildė kantrybės taurę. Ji prisimena, kad vizitai būdavo dažni, bet restorane nebūdavo, prie ko prikibti. „Tuomet inspektorė, kuri atvažiuodavo iš Vilniaus, sakydavo: mes negalime parašyti, kad čia viskas gerai, – nepatikės Vilniuje. Tai kiekvienais metais įrašydavo, kad šepečiai tualete ant sienos nepakabinti. Toks absurdo teatras.

Kitas pavyzdys, turime stiklines kolbas alkoholiui matuoti. Jos yra patikrintos metrologijos tarnybos, bet kiekvieni metai reikia jas vežti į Klaipėdą, kad patikrintų, ar joms viskas gerai. Už kiekvieną patikrinimą reikėdavo mokėti. Aš suprantu, kad svarstykles reikia tikrinti, termometrus, na bet kolbą.

Kiaušinio lukštų taip pat nebūdavo galima išmesti. Nuolatos kviesdavomės šalutinių produktų vežėją, jam moki pinigus ir jis tuos lukštus iš tavęs surenka“, – apie perdėtą reguliaciją kalba verslininkė.

Ji išskiria ir dar vieną problemą – darbuotojų stygių regione. Labai sunku rasti patikimą darbuotoją. Ypač padavėją, kuris mokėtų anglų kalbą. Mieste, kuriame daug turistų iš užsienio, – privalu kalbėti angliškai. Sunku buvo rasti ir virėjų. Jolanta prisimena istoriją, kada pas ją atėjo Tauragės profesinėje mokykloje trejų metų virėjos kursus pabaigusi mergina.

„Galvojau, kaip gerai. Mergaitė mokėsi trejus metus, galėsiu pagrindinę virėją išleisti atostogų. Paprašiau jos iškepti kiaušinienę, o ji man sako, kad nemoka. Tai atsiprašau, ką ji veikė profesinėje mokykloje tuos trejus metus už mūsų visų pinigus?“ – retoriškai klausia verslininkė.

Liko tik „B&B“ verslas

Jolanta pasakoja, kad problemų visuma susidėjo į krūvą, darbas restorane nebeteikė džiaugsmo ir atimdavo daug jėgų. Dėl nuolatos kaišiojamų pagalių į ratus kartu su vyru ji nusprendė uždaryti restoraną ir likti prie savo „pirmosios meilės“ – viešbučio verslo.

„Šiuo metu dirbame dviese su vyru, kartais dar ir vaikai padeda. Vasarą darbo turime labai daug, bet mes kaifuojame. Niekas neėda nervų. Bendraujame su žmonėmis, kurie niekur neskuba, nesidrasko“, – su šypsena veide sako verslininkė.

Ji pasakoja, kad šiuo metu viešbutyje yra 10 kambarių, o jame gali tilpti 22 žmonės. Naktis 2 žmonėms viešbutyje atsieina 40 eurų.

Dabartine situacija verslininkė yra patenkinta. Turizmas tempia miestelį į priekį. Tačiau moteris pastebi, kad, ištaisius keletą spragų, būtų galima pasiekti geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, mieste labai trūksta informacijos anglų kalba.

„Būna, ateina pas mus vokiečiai ir klausia, kodėl iš jų butelį alaus prie kasos atėmė ir nieko nepaaiškino. O aš jiems sakau, kad tokie įstatymai pas mus. Arba prisimenu dar vieną, praėjusios savaitės, įvykį. Atvažiavo į miestą su dviračiais vokietis ir jo 10 metų vaikas. Jie važiavo į Klaipėdą, bet buvo jau vėlu, tai nusprendė važiuoti ten su autobusu. Tačiau paaiškėjo, kad vairuotojas negali vežti jų dviračių. Tai mes vežėmės tą vokietį su vaiku ir apgyvendinome pas save“, – apie paslaugų sektoriaus nelankstumą kalba pagėgiškė.

Dar ji pasakoja, kad po restorano uždarymo su vyru svarstė keltis gyventi į Ispaniją. Nuvyko ten apsižvalgyti, bet suprato, kad niekur nėra geriau kaip Lietuvoje. Žada ir toliau čia gyventi bei vystyti viešbučio verslą.

Verslininkams palinkiu sėkmės ir jau moju ranka atsisveikinti. Tačiau akys užkliūva už apverstos Vengrijos vėliavos. Dar prieš man išsižiojant Jolantos vyras Gintautas sako: „Jūs irgi pagalvojote, kad čia apversta Vengrijos vėliava? Čia Mažosios Lietuvos vėliava“, – žinių spragas kamšo jis.

Padėkojame už trumpą istorijos pamoką ir važiuojame toliau. Dar laukia kelios neaprašytos istorijos, kurias galėsite skaityti kituose tekstuose.