Verslas

2019.07.28 13:01

Lietuvių domėjimasis krepšiniu baigiasi ties aikštelės riba – vieninteliam krepšinio muziejui pragyventi sunku

Vienintelio Lietuvoje ir, tikėtina, Europoje krepšinio muziejaus įkūrėjas Leonas Karaliūnas LRT.lt pripažįsta – muziejui pragyventi nelengva. Nors jame sukaupta legendiniams krepšininkams priklausiusių daiktų ir apdovanojimų kolekcija, nors čia apsilanko ir patys krepšininkai, muziejus kasmet prašo savivaldybės padengti šildymo ir elektros išlaidas.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

L. Karaliūnas ekskursijas muziejaus svečiams veda pats. Paprastai ekskursija užtrunka apie 50 minučių, per kurias greitakalbe L. Karaliūnas išberia ne tik Lietuvos krepšinio istoriją bei įdomius jos faktus, bet ir aprodo muziejų bei leidžia pačiupinėti ten saugomus garsių krepšininkų daiktus ir laimėjimus.

L. Karaliūnas pasakoja, kad muziejaus statuso ši vieta iki šiol iš tiesų ir neturi: „Krepšinio muziejus oficialaus statuso neturi, gal ateityje kažkada turės. Tai ne taip paprasta, bet, juk nepavadinsi to, ką šiandien matote, įžymiausių Lietuvos ir pasaulio krepšininkų daiktų sandėliu. Taip tikrai nepavadinsi, todėl ir vadini muziejumi. Iš tikrųjų taip ir yra.“

Muziejus įsikūręs patalpose, kurias muziejui suteikia Joniškio rajono savivaldybė pagal panaudos sutartį. Metų gale muziejus kasmet savivaldybei privalo sumokėti 2,5 tūkst. eurų už elektrą ir šildymą. Taip pat kasmet muziejus teikia prašymą tai pačiai savivaldybei, kad ši našta būtų palengvinta.

L. Karaliūnas tvirtina, kad muziejus iš parduodamų bilietų didelių pajamų negauna, o išsilaikyti labiausiai padeda minėta savivaldybės parama ir privačių asmenų ar verslininkų skiriamos lėšos, tačiau net ir jų nepakanka, kad muziejus, pavyzdžiui, galėtų gaminti savo suvenyrus.

„Noriu, kad tai būtų išskirtinis muziejus. Atvirukai, knygos, lipdukai – viskas labai daug kainuoja. Net suvenyrų negalime pasigaminti, nes neturime lėšų. Iš ko jas gausime? Bilietas kainuoja 1 eurą moksleiviams, suaugusiems – 2 eurus. Kiek čia daug uždirbsi? Už bilietus per metus uždirbi apie 300 eurų, nes visi joniškiečiai, savivaldybės svečiai ar mokyklos svečiai – visus priimame už dyką, kad metų pabaigoje galėčiau paprašyti padengti išlaidas, krepšinio muziejaus skolą už šildymą ir elektrą“, – sako L. Karaliūnas.

Jo įsitikinimu, muziejui padėtų reklama, tačiau jos įsigyti muziejus taip pat negali. Nors kai kurie rėmėjai muziejų palaiko jau ilgai, didelio skaičiaus pastovių rėmėjų muziejus taip pat neturi: „Žinoma, norėčiau turėti pastovius rėmėjus. Negalima vienais metais mylėti Lietuvos, o kitais – ne. Negalima vienais metais mylėti krepšinį, kitais – ne. Norėčiau turėti pastovius rėmėjus, kurie galbūt gali paaukoti per metus 200 eurų. Jeigu vienais metais jie paaukos, tai jau šis tas. Gal kitais metais jie vėl paaukos.“

L. Karaliūnas įsitikinęs, kad muziejaus sėkmė atneštų naudos visam Joniškiui. Jis dalijasi idėja, kad šalia veikianti kavinė galėtų siūlyti krepšininkų vardais pavadintus patiekalus, o svečiai galėtų įsitaisyti tiesiog muziejaus erdvėse: „Deja, savininkai turi savo nuomonę. Deja, ne krepšininkai, ne sportininkai, su visa pagarba, jie, žmonės, nesuprato, kad tai ir Joniškio miestui būtų beprotiškai gerai, ir jie būtų žinomi žmonės.“

Pavadinimukas

Paklaustas, kaip kilo mintis Joniškyje įsteigti Krepšinio muziejų, L. Karaliūnas grįžta prie to, ką išgirsta ir ekskursijos dalyviai – krepšinio istorijos. 1938 m. moksleivių olimpiadoje joniškiečiai laimėjo sidabro medalius, nusileisdami Kauno „Aušrai“, prieš kurią pirmajame kėlinyje laimėjo.

Vėliau joniškietė Rita Bareikytė buvo vieną iš moterų krepšinio komandos narių, laimėjusių Europos čempionatą.

Be to, sako L. Karaliūnas, Joniškis buvo pirmasis miestas, 1937 m. metas pasitikęs iš Rygos grįžtančius Europos čempionus.

„Kiekvienam skirtas savas gyvenimas, savas likimas. Kadangi visą gyvenimą sportavau, pats 15 metų žaidžiau Joniškio rajono rinktinės startiniame penkete, buvau komandos kapitonas, tai, kaip sako, krepšinis yra antroji religija. Visi tie dalykai gali būti, sakykime, susieti su tuo, kad atsirado krepšinio muziejus“, – apibendrina L. Karaliūnas.

Per muziejaus gyvavimo metus jam pavyko sukaupti daugybę garsiems krepšininkams priklausiusių daiktų ir netgi medalių ar kitų apdovanojimų. Čia lankytojai gali netgi apsivilkti garsių krepšininkų marškinėlius ar švarkus.

Nors gali atrodyti, kad gauti tokius asmeninius krepšininkų daiktus sudėtinga, į klausimą, ar sunku įtikinti krepšininkus muziejui atiduoti daiktus L. Karaliūnas atsako trumpa istorija.

„Kai čia lankėsi Valdemaras Chomičius, viena žurnalistė jo paklausė to paties. Ką jis atsakė? „Ką tie daiktai veiktų Ispanijoje, stalčiuose, spintose ar pas mano mamą Kaune? Karaliūnas tai parodo visam pasauliui“, – sako L. Karaliūnas.

Jis neabejoja – Lietuvos niekas taip neišgarsino, kaip krepšinis: „Lietuvos krepšinio pergalės labiausiai mus išgarsino. [...] Ar turime itin garsių dailininkų? Neturime. Turime Čiurlionį ir sakome, kad jis – „kiečiausias“ dailininkas. Dar turime tapytoją Krasauską, operos solistę Urmaną. Reikia visu tuo didžiuotis, tuo, ką turime. Pavyzdžiui, plaukikai šiuo metu labai gerai pasirodo. Bet vis dėlto gerbkime savo istoriją, mylėkime krepšinį.“

L. Karaliūno nuomone, apie savo šalį derėtų žinoti kuo daugiau: „Tu tada gali išvažiavęs kažkur didžiuotis. Krepšinis tikrai yra pats „kiečiausias“ ambasadorius pasaulyje. Su manimi gali ginčytis kas tik nori, neįrodys. Tikrai esu įsitikinęs tūkstantį kartų.“