Verslas

2019.07.29 05:30

Prarastoji pensininkų karta – tie, kuriems iki pensijos liko nedaug, orios pensijos gali ir nesitikėti

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.07.29 05:30

Žmonės, kurie į pensiją išeis po 5–15 metų yra ta prarastoji pensininkų karta, kuri atsidurs duobėje – sukaupti lėšų oriai pensijai jie nespės, bet tikėtis orios „Sodros“ senatvės pensijos jie taip pat negali. Taip LRT.lt sako Mykolo Romerio universiteto profesorius Gintaras Černius. Anot LRT.lt kalbintų ekspertų, bene vienintelis sprendimas šiems žmonėms – kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje.

Ateityje pensija gali siekti vos penktadalį buvusių pajamų

G. Černius LRT.lt teigia – tam tikra pensininkų karta bus prarasta: „Tai tie, kurie nesuspėjo sukaupti pagal naujai suformuluotus principus ir, pagal prognozes, kurios jau matyti iš „Sodros“ tinklapio, iš visų skaičiavimų ir visų prognozių, jų pensija gali siekti 20–25 proc. darbo užmokesčio, kurį gauna dabar.“

Anot G. Černiaus, tokia situacija pirmiausia susiklosto dėl demografinės Lietuvos padėties – Lietuvoje mažėja dirbančiųjų, todėl vieną pensininką galiausiai išlaiko vis mažiau dirbančiųjų. Remiantis „Eurostato“ duomenimis, šiuo metu vieną senatvės pensininką išlaiko 2,2 apdraustojo, tačiau jau 2030 m. šis rodiklis turėtų mažėti ir siekti 1,5 apdrausto asmens.

„Jeigu surenkama mažiau „Sodros“ įmokų, atitinkamai mažiau ir turėsime išdalyti. Tai elementari aritmetika. Dirbančiųjų mažėja, o išlaikomųjų daugėja. Priežastys gana aiškios – tiesiog yra nepakankamai žmonių“, – LRT.lt teigia G. Černius.

Lietuvos pensijų fondų dalyvių asociacijos valdybos pirmininkas Marijus Kalesinskas sutinka – demografinė duobė ne tik turės įtakos ateities pensininkams, bet prognozuojama, kad bene prasčiausią situaciją stebėsime po maždaug 15 metų.

„Tai reiškia, kad pensininkų bus santykinai daug, palyginus su dirbančiaisiais. Tai reiškia, kad „Sodros“ pensijos negalės būti labai didelės, jeigu nebus kaip nors dotuojamos. Dotuoti iš kitų šaltinių... reikia atrasti, iš ko atimti: iš medicinos, teisėsaugos, dar kažko, iš mokytojų, švietimo, tai irgi nebus paprasta. Visose tose srityse finansavimo trūksta. Tikėtina, kad tame etape „Sodros“ pensijos bus santykinai mažos“, – sako M. Kalesinskas.

Vis dėlto jis priduria – net ir šie žmonės dar gali spėti sukaupti pensijai savo lėšomis. Anot M. Kalesinsko, 15 metų – gana ilgas laikas, per kurį galima sukaupti reikšmingą pensijos dalį, ypač jeigu žmogus pasiryš daryti papildomas įmokas kaupdamas antrojoje pakopoje.

Primena: galimybė kaupti buvo jau seniai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Eglė Samoškaitė taip pat teigia, kad žmonės, ketinantys į pensiją išeitų po 5–15 metų, jau turėjo nemažai laiko pasirūpinti savo pensija.

„Galimybė kaupti antrojoje pensijų pakopoje Lietuvoje egzistuoja nuo 2004 m. Tai reiškia, kad nuo pat pradžių kaupiantis asmuo šiuo metu jau būtų kaupęs apie 15 metų. Jeigu iki pensijos liko 5–10 metų, bendras kaupimo laikotarpis galėjo siekti 20–25 metus. Kaupti lėšas senatvei galima ir III pensijų pakopoje, kuri yra visiškai privati“, – atkreipia dėmesį E. Samoškaitė.

Jos teigimu, prognozuoti, kokia bus vidutinė pensija 2030 m., ministerija negali. Šiuo metu senatvės pensija vidutiniškai sudaro apie 42 proc. buvusių darbo pajamų. Paprastai senatvės pensijos ir buvusių pajamų santykis palankesnis tiems gyventojams, kurie per gyvenimą gavo mažesnes pajamas, ir mažiau palankus aukštų pajamų gavėjams.

„Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad senatvės pensijos kasmet indeksuojamos, todėl nuolat auga, – nurodo E. Samoškaitė. – Kita vertus, esant sudėtingai demografinei padėčiai ir ilgėjant gyvenimo trukmei daugelis valstybių yra linkusios išlaikyti vyresnius žmones darbo rinkoje, jeigu jie nori ir gali darbuotis.“

Argumentai neįtikina – gyventojų padėties tai nepagerina

G. Černiaus ministerijos argumentai neįtikina. Jis teigia pats patenkantis į tą žmonių kategoriją, kuri į pensiją išeis gana netolimoje ateityje, ir kaupti papildomai pradėjo dar 2003 m.

„Kaupiu antroje pakopoje, pačiuose rizikingiausiuose fonduose, nes galiu sau tai leisti. Tos sumos, kurios susikaupė, atrodo neblogai, bet realiai jos iš esmės nieko nepakeičia. Kelios dešimtys eurų galbūt prisidės. Bus fantastiškai gerai, jei iš antros pakopos pensijų fondų prisidės 100 eurų per mėnesį. Ar tai išsprendžia problemą? Visa tai – gražus atsikalbinėjimas“, – neabejoja G. Černius.

Jis sutinka – galimybė kaupti buvo sudaryta, tačiau gyventojų padėties tai nepagerina. Profesorius atkreipia dėmesį, kad ir dabar daugelis žmonių nėra pasiruošę kaupti antrojoje pensijų pakopoje, Lietuvai būdingas žemas finansinio raštingumo lygis.

„Jie nelabai suvokia, ką tai reiškia. Tada tiesiog visi buvo varu suvaryti, ir viskas. Dauguma net nežino, kur jie yra investavę ir kur padėti tie antrosios pakopos pinigai. [...] Mums 50 metų kalė į galvą, kad mumis pasirūpins valstybė, o dabar, kai visai kartai, kuri išaugo toje sistemoje, absoliučiai demotyvuojančioje, įkalta, dabar staiga sako – mes jus perspėjome, kad nieko gero nebus, tad jūs kapstykitės. Tai nerimta“, – sako G. Černius.

Jo neįtikina ir indeksavimo argumentas, nes, kaip teigia pašnekovas, indeksavimas neturės naudos, jeigu „Sodra“ neturės, iš kur paimti pinigų: „Iš kur paims pinigų prisiindeksavusi ministerija? Tai tam tikros pasakos. Tada galbūt reikėtų iš tikrųjų realios pensijų reformos? Galbūt reikėtų pasakyti, kad imame ne tik iš „Sodros“ įmokų, bet apskritai iš biudžeto? Iš karto kiltų riksmas – iš kur paimsime pinigus. Efektyviau juos naudokime, nešvaistykime tų pinigų, kurie surenkami kaip mokesčiai.“

G. Černiaus teigimu, Valstybės kontrolės ataskaitos rodo, jog dalis pinigų šalyje panaudojami neefektyviai, todėl tokiu atveju būtų svarbu gerinti efektyvumą.

B. Gruževskis: problema nuo to, kada žmogus taps pensininku, nepriklauso

Lietuvos socialinių tyrimų centro vadovas Boguslavas Gruževskis įsitikinęs – su tokia bėda gali susidurti ne tik tie, kurie į pensiją išeis po penkerių ar dešimties metų, bet ir tie, kurie pensininkais taps po 25 metų. Pašnekovo teigimu, tai lemia ne laikotarpis, po kurio žmonės išeis į pensiją, o jų dabar gaunamos pajamos.

„Ši problema faktiškai nepriklauso nuo to, kada žmogus išeis į pensiją. Tas, kuris išeina dabar, gali turėti tokią problemą, nes nedalyvavo kaupime arba dalyvavo labai kukliai, jo pajamos buvo mažos. Tokiu būdu realiai tas laikas, kai žmogus išeis į pensiją, nedaro didelės įtakos. Ilgesnis kaupimo laikotarpis, žinoma, padidina tikimybę ir galimybę sukaupti daugiau, bet, jeigu kaupiama suma bus maža, rezultatas gali būti tas pats“, – sako B. Gruževskis.

Jis apibendrina – rezultatas priklauso nuo kaupimo sumos ir nuo kitų priemonių, kurias žmogus naudoja, norėdamas apsaugoti save nuo žemų pajamų senatvėje. B. Gruževskis pateikia pavyzdį – jeigu žmogaus pajamos šiuo metu siekia 800 ar net 1500 eurų, jis nesunkiai sukaups papildomų lėšų pensijai, net ir pradėjęs kaupti gana vėlai.

Jeigu žmogaus pajamos šiuo metu siekia minimalų atlyginimą ir per artimiausius dešimtmečius jis neturi galimybių ar noro pajamas padidinti, net ir kaupiant 20 metų jo sukaupta suma antrojoje pensijų pakopoje bus maža.

Nespėjusieji sukaupti turėtų įvertinti darbo galimybes ir turimą turtą

Visi LRT.lt pašnekovai sutinka, kad bene vienintelis būdas užsitikrinti didesnes pajamas vyresniame amžiuje – kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje. Anot G. Černiaus, žmonės privalės turėti sveikatos kaip įmanoma ilgiau.

„Apie linksmą, užtikrintą ir sočią senatvę, nieko neveikiant, prižiūrint anūkus ir žiūrint į saulę, šiai prarastajai kartai tikrai neverta svarstyti. Nebent vaikai juos išlaikytų. Čia jau būtų kitas dalykas. Aš esu tos prarastosios kartos atstovas, kuris supranta, ką tai reiškia, nes dar esu ir finansistas“, – sako G. Černius.

Jis priduria – kita išeitimi galėtų tapti sprendimas senatvės pensijas finansuoti ne tik iš „Sodros“, bet ir iš valstybės biudžeto, tačiau tam reikalingas politinis sprendimas: „Tai galėtų būti „Sodros“ įmokos ir papildomai biudžeto pinigai tai prarastajai kartai. Galbūt ateis kažkam į galvą ta mintis. Tada būtų galima šnekėti apie bent šiek tiek oresnį išgyvenimą. Ne apie sotų ir laimingą, bet bent jau kažkiek.“

M. Kalesinskas taip pat svarsto, kad išlikimas darbo rinkoje yra vienas iš sprendimų, kurio žmogus galėtų imtis, jeigu nespėjo sukaupti pensijai: „Jeigu lieka kokie penkeri metai, reikia titaniškų pastangų kaupti, kad būtų apčiuopiamas rezultatas. Tokiu atveju iš tiesų jau tas kaupimas yra per vėlyvas ir netinkamas sprendimas. Tuomet reikia ieškoti kitų būdų.“

Jo teigimu, gyventojai taip pat turėtų pagalvoti apie užgyventą turtą. Jeigu žmogus turi didelį būstą, galbūt jį reikėtų parduoti ir apsigyventi mažesniame, o likusius pinigus panaudoti geresniam pragyvenimui.

„Likvidavę dalį turto žmonės gali turėti papildomą finansinį šaltinį pensijai. Taip jau visur vyksta. Jeigu jau iki to laiko nepavyko spėti sukaupti pensijai, iš tiesų reikia verstis visomis įmanomomis priemonėmis“, – sako M. Kalesinskas.

Dėl geresnės senatvės siūlo įvertinti ir socialinius santykius

B. Gruževskis siūlo ne tik įvertinti įvairias finansines priemones, kurios dar padėtų šiek tiek sukaupti, ar pažvelgti į savo užgyventą turtą, kuris galbūt naudojamas neefektyviai, bet atkreipti dėmesį ir į socialinius santykius.

„Tai santykiai šeimoje, o pirmiausia – santykis su savimi. T. y. reikia rūpintis sveikata, investuoti į save. Yra daug dalykų, kurie turi aukščiausią vertę senatvėje – gera sveikata ir palaikomas socialinis aktyvumas, t. y. kontaktai su giminėmis, artimaisiais, įvairių hobių realizavimas. Tai yra tai, kas dažniausiai nereikalauja labai didelių pinigų, bet faktiškai brangiausiai kainuoja, jeigu laiku tuo nepasirūpinama“, – tvirtina B. Gruževskis.

Jo aiškinimu, pasirūpinimas savimi ne tik padeda ilgiau išlikti darbo rinkoje, bet ir pakelia žmogaus, kaip darbuotojo, vertę prieš darbdavį ar klientus: „Aišku, kad sveikata, geri santykiai šeimoje ir su aplinkiniais žmonėmis, socialinių kontaktų išsaugojimas padidina jūsų galimybes rinkoje, padeda jums atrasti naują sritį, sferą arba sustiprina jūsų vertę senosiose struktūrose. Kaip tik sveikas, patrauklus žmogus pirmiausia patrauklus darbdaviui ir darbo vietai.“

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 221 tūkst. 55–59 metų amžiaus žmonių ir 188 tūkst. 60–64 metų amžiaus asmenų. Kaip žinoma, Lietuvoje pensinis amžius 2026 m. pasieks 65 metus vyrams ir moterims.