Verslas

2019.07.27 15:03

Šeimos verslas sudomino kariuomenę, o tūkstančius eurų kainuojantys dviračiai vėl leido pasijusti vaiku

gali pasiekti 100 km/h greitį

Praėjusią savaitę žiūrėjau kino meistro Paolo Sorrentino susuktą filmą „Loro“, kuriame meniškai pasakojama garsaus Italijos politiko Silvio Berlusconi gyvenimo istorija. Viena iš kūrinio idėjų – kiekviename vyre nuolatos yra dalelė vaiko, kuris nori kuo didesnės smėlio dėžės, scenos ir publikos, kuriai galėtų parodyti savo sugebėjimus. Supratęs, kad to vaiko išginti iš savęs nepavyko ir man, nusprendžiau išmėginti elektrinius dviračius, kurie gali pasiekti ir 100 km/h greitį.

Šioje vietoje verta trumpam grįžti į fizikos pamoką mokykloje. Žmonės, greičius skaičiuodami km/h, dažnai nesuvokia, kokiu greičiu išties juda. Viskas atrodo kitaip, kai pakeičiame matavimo vienetus. Pavyzdžiui, važiuodami 72 km/h greičiu, mes judame 20 m/s – mūsų kūnas per dešimtąją sekundės dalį nukeliauja net 2 metrus.

O dabar grįžkime prie įspūdingą greitį galinčių pasiekti „ZBIKE“ elektrinių dviračių, kurių gimtinę Romainiuose ir aplankėme.

Į kalną be prakaito

„Tai buvo mano tėčio hobis. Pirmiausia iš paprasto dviračio padarėme elektrinį. Paskui norėjosi nuvažiuoti kuo didesnį atstumą. Sukūrėme anglies pluošto rėmą. Be to, norėjosi greičio, nes važiuodamas lėtai gatve jauti, kaip tave iš visų pusių spaudžia mašinos. Tiesa, pagal įstatymus tas mūsų pasiektas greitis jau tapo nelegalus“, – sakė elektrinių dviračių kūrėjas Rokas Zabulionis.

Pasak jo, šiandien gatvėse leidžiama važiuoti 25 km/h greičiu, galia ribojama iki 1 kilovato: „Vienas iš mūsų siūlomų dviračių („Z2“) ir atitinka šiuos reikalavimus. Na, o kitas jau skirtas važiuoti bekele.“

„Z1“ modelis pasižymi galia – turi 12 kilovatų skysčiu aušinamą variklį. „Taip pat turime motokroso elektrinį dviratį, kuris yra tarsi motociklas. Kiek mums žinoma, tai lengviausias tokio tipo dviratis pasaulyje. Mūsų dviračio vienu įkrovimu mažiausiai galima nuvažiuoti 170 km, o su galinguoju „Z1“ įprasto dviračio greičiu galima įveikti daugiau kaip 220 km”, – pridūrė jis.

„Idėja gimė dviračiu bevažiuojant į darbą. Sugalvojau, kad reikia užvažiuoti ant kalno nesuprakaitavus. Rinkoje elektrinių dviračių nelabai buvo, todėl teko pasigaminti. Dviračius su sūnumi vis tobuliname, ieškome optimaliausių variantų“, – teigė Roko tėtis Šarūnas Zabulionis.

Jo teigimu, pirmasis elektrinis dviratis buvo sukurtas iš įprasto kalnų dviračio su šiek tiek geresniais amortizatoriais ir hidrauliniais stabdžiais: „Bateriją montavome į rėmą, o variklį į ratą. Paskui pradėjo padėti ir mano brolis, tobulinome dviračio išvaizdą, dizainą. Tada pradėjome galvoti apie karboninį rėmą ir dviratį, kuris gali įveikti kuo didesnį atstumą. Turėjome problemų, nes variklis užkaisdavo, todėl reikėjo sukurti vandeniu aušinamą variklį. Visiems patiko, visi užsimanė, o mes pradėjome gaminti po vieną tuos dviračius. Iššūkis – padaryti kuo lengvesnį dviratį, kad jis būtų aerodinamiškas, manevringas.“

Kariuomenė mėtys dviračius iš dangaus?

„Įsivaizduokite spec. pajėgas, kurios turi keliauti, pavyzdžiui, per dykumą, kalnus, atlikti misiją ir greitai sugrįžti. Jei tai daroma automobiliais, juos gali išgirsti turbūt per 20 km atstumą. Elektra nesigirdi. Kiek tavo padangos šniokščia, tiek šniokščia“, – aiškino Roko partneris Karolis Atkočiūnas.

Be to, pasak jo, vidaus degimo variklis baisiai įkaista, spinduliuotę galima pamatyti su paprasčiausiu termovizoriumi, nekalbant apie karines stėbėjimo technologijas. „Elektros variklis taip pat kaista, bet elektrą galima paslėpti. Galima nuvesti oro srautus, yra specialūs dažai“, – pridūrė K. Atkočiūnas.

„Darėme eksperimentus su termovizoriumi, kai lauke buvo minus 2. Automobilis švietė kaip Kalėdų eglutė. Su dviračiais vaizdas buvo kitoks. Dar daugiau, mūsų dviračiai nebuvo modifikuoti, kad spinduliuotę slėptų. Kariškiai paskelbė konkursą, o mes turėjome ką pasiūlyti. Taip ir pradėjome projektą“, – apie darbą su kariuomene sakė jis.

Anot dviračių entuziasto, pagrindiniai kariuomenės reikalavimai – galimybė vežti žmones, decibelų skaičius ir triukšmo lygis, akumuliatoriaus tam tikra talpa, galimybė įveikti upių ar kitų vandens telkinių brastas. Dviratis turėtų nebijoti upelių.

„Yra netgi nustatyti tam tikri tvirtumo ir atsparumo kriterijai. Dviratis, paleistas iš tam tikro aukščio, turi atlaikyti. Nustatytas tam tikras svoris, todėl misijų metu tokie dviračiai greičiausiai būtų mėtomi iš oro. Dviratis turi būti dvivietis, nes galbūt tai puiki transporto priemonė sužeistiesiems pervežti iš mūšio lauko į, pavyzdžiui, karo lauko ligoninę“, – dėstė jis.

K. Atkočiūnas papasakojo, kad, kai pasklido žinios, jog bando kažką sukurti kariuomenei, į juos pradėjo kreiptis vis daugiau žmonių su savo produktais: „Pavyzdžiui, jie turi tam tikrą daiktą su vidaus degimo varikliu, tačiau nori, kad jis būtų varomas elektros. Tokių kreipimųsi į mus labai padaugėjo. Tokie perkūrimo projektai taip pat bus mūsų įmonės veiklos kryptis, nes turime puikius akumuliatorius, daug žinome apie elektrinių variklių aušinimą.“

Pasaulio rekordas – brangus malonumas

Po paros ilgo ir sekinančio važiavimo elektriniu dviračiu buvo pagerintas pasaulio rekordas – dviratininkas Saulius Speičys elektriniu dviračiu vienu įkrovimu nuvažiavo 621,25 kilometro. Ankstesnis ukrainiečiams priklausęs rekordas pagerintas net 254 kilometrais.

Saulius Speičys ant dviračio išbuvo 23 valandas 41 minutę ir 40 sekundžių. Per visą šį laiką sportininkas tik kartą išnaudojo galimą 5 minučių pertrauką, tad neoficialiai pagerintas ir ilgiausio važiavimo elektriniu dviračiu rekordas. Iš viso dviratininkas „Cido“ arenos treke įveikė 2485 ratus, kol dviračio baterija galutinai išsikrovė.

„Gamintojai pasiūlė naujus daug talpesnius baterijų „pirštelius“, iš kurių galėjome pasigaminti akumuliatorių. Skaičiuodami pamatėme, kad galime drąsiai įveikti 500 km. Supratome, kad galime palikti pėdsaką elektrinių transporto priemonių istorijoje ir pasiekti rekordą. Tai ir įmonės garsinimas, ir Lietuvos, be to, širdyje labai geras jausmas“, – apie rekordo siekimą pasakojo elektrinių dviračių kūrėjas.

Jo teigimu, jeigu viską darai nemokamai ar už simbolinį mokestį, rekordo fiksavimas užtrunka metus ir daugiau laiko: „Jei nori padaryti greitai, moki kelis tūkstančius, kad paraiška būtų priimta skubos tvarka. Rekordo siekimo metu turi rinkti daugybę įvairios informacijos, jeigu nesikvieti agentūros atstovo, kuris kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Mes tokių lėšų neturėjome, prašėme žmonių pagalbos. Kad nepriklausomi žmonės dirbtų kaip teisėjai, laiko matuotojai ir pan.“

K. Atkočiūnas teigė, kad šiuo metu visa informacija sisteminama: „Siųsime visus duomenis ir lauksime patvirtinimo iš rekordų fiksuotojų. Vėl reikės mokėti mokestį, kad būtų viskas peržiūrėta prioritetine tvarka.“

Anot jo, pesimistinis variantas buvo 500 km atstumas, bet rezultatas pranoko lūkesčius: „Netikėjome, kad viršysime 600 km, be to, pasiektas ir didesnis vidutinis greitis. Saulius Speičys sugebėjo visą distanciją įveikti tik su vienu sustojimu. Rodos, pirmasis sustojimas buvo po 14 valandų. Nustebino žmogaus galimybės.“

Buvo važiuojama 25 km/h greičiu, į kurį elektrinių dviračių kūrėjai labiausiai ir orientuojasi.

Taisyklės per griežtos

„Manau, kad reguliacijos yra per griežtos ir per siauros Lietuvoje. Vieni dviračiai yra galingi, jie skirti ekstremalams trasose atlikinėti triukus. Kiti, kaip kuriami mūsų, taikos į didesnį atstumą. Danai turi labai man patinkantį įstatymą, leidžia važinėti dviračiais iki 4 kilovatų galingumo didžiausiu 45 km/h greičiu. Tereikia turėti vairuotojo pažymėjimą. Nereikia draudimo, nėra kitų apribojimų“, – sakė K. Atkočiūnas.

Pasak jo, visada yra važiuojančių tvarkingai ir yra darančių nesąmones.

„ZBIKE“ dviračiai sveria nuo 35 kg („Z2“) iki 50 kg („Z1“). Išsiskiria skysčiu aušinamu elektriniu varikliu, kuris nekaista, galima važiuoti maksimaliai, kol baterija išsikraus. Kiti tokių galingų dviračių kūrėjai susiduria su kaitimo problemomis, gali galią generuoti gana trumpai.

Baterijos įkroviklis sveria apie 2 kilogramus, jis telpa dviračio rėme arba jį galima vežiotis atskirai. Baterija visiškai įsikrauna per 4 valandas.

Tokį dviratį jie gamina porą savaičių. „Jei visas detales turėtume sandėlyje, galėtume pagaminti ir per dieną. Dedame visas detales, kurias patys esame išbandę. Kol kas pardavė keliasdešimt tokių dviračių. Mūsų produktas tinka keliautojui, kuris nori patirti ir adrenalino. Manau, tipiškas mūsų pirkėjas yra 35–60 metų vyras“, – pokalbį baigė jis.

3,5 sekundės vaikystės

Na, dabar galima nuo teorijos pereiti prie praktikos. Važiuodamas tokiu elektriniu dviračiu susimąstai apie tris dalykus. Pirma, kaip keista kojas laikyti ant pedalų, tačiau jų neminti. Antra, kaip per staigiau nepasukti „gazo“ rankenėlės, nes ne vienas patyręs motokroso meistras, bandęs šiuos dviračius, padarė netikėtą salto. Trečia, kokias vietas, kelius, trasas, maršrutus šiuo dviračiu norėtum įveikti ateityje.

Tik tiek. Visa kita – nesugaunamas vėjas plaukuose, šuoliai per lietuviškus tramplinus (kelių duobes) ir magiškos 3,5 sekundės, per kurias pasiekiamas 60 km/h greitis.

Daugiau jokių minčių – tik į ketvirtą dešimtį įžengusio vyro vaikiškas krykštavimas. Vyro, trumpam savyje atradusio vaiką.

Aukštoji matematika

Galingasis „Z1“ kainuoja daugiau kaip 8 tūkst. eurų, o už „Z2“ tektų pakloti daugiau kaip 5 tūkst. eurų. Baterija, kurią galima įkrauti per maždaug 4 valandas, turėtų grantuotai veikti iki 300–400 įkrovimų. Vieno įkrovimo metu galima nuvažiuoti 150–200 km, o nauja baterija kainuoja iki 1000 eurų.