Verslas

2019.07.24 05:30

„Beržų ašaros“ ir kūdikių tyrelės Šalčininkų rajone: kodėl verslininkas kūdikiams puvėkų ir krituolių nesiūlo

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.07.24 05:30

Taip nutinka dažnai – talentingi menininkai įvertinami tik po mirties, atsidavę kūrėjai prisimenami tik tada, kai gavo tarptautinius apdovanojimus, lietuviškus gaminius labiau mėgsta užsieniečiai nei mes. Kas nutinka nedažnai – vykstame į Šalčininkų rajoną, kuriame tarp grikių laukų nesunkiai randame UAB „Straikas“ gamyklą, kurioje „beržų ašaros“ aprengiamos madingais rūbais, o vaisiai ir daržovės virsta kūdikių „kapojamomis“ tyrelėmis.

Įveikę keturkoję perimetro apsaugos sistemą, įsitikinome, kad milijonas litrų sulos nėra tušti žodžiai į brukalus nukeliavusiame elektroniniame laiške, o naujos modernios pakuotės ir lietuviškas natūralumas šios įmonės produkcijai suranda vietos net ir tolimiausių pasaulio prekybcentrių lentynose. Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Izraelyje, o ne Šalčininkų „Norfoje“.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Namie muša, užsienyje myli

Bendrovės vadovo Gintaro Didžioko teigimu, didžiausias gamintojų rūpestis pagaminti tinkamą produktą ir jį realizuoti: „Kaip žinome, rinka tavęs nelaukia, ji yra visko perpildyta, reikia dėl tos vietos po saule smarkiai kovoti. Įeiti į tą rinką, kai konkurencija iš tiesų labai didžiulė, yra labai sunku. Gerą produktą parduoti už tinkamą kainą yra irgi labai sunku ir visi stengiasi tas kainas numušti, sumažinti. Taip pat yra labai didelės išlaidos marketingui, pirkimams skatinti, poreikiams formuoti. Taigi, tų iššūkių tikrai pakanka.“

Pasak jo, stambesnės bendrovės, kurios priklauso didelėms grupėms, koncernams, turi tradicines, nusistovėjusias rinkas, užėmę tas pozicijas, todėl joms galbūt yra šiek tiek lengviau, o mažiems, naujiems kelias yra sunkus, ilgas ir ne rožėmis klotas.

„Visgi mūsų eksportas didėja. Nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti, užsienio rinkose dažnai mus labiau vertina nei namuose. Net ir lietuviška patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Prieš savaitę ar dvi vienas mūsų gaminys Prancūzijoje laimėjo Gurmė kategorijoje metų gaminio aukso medalį (beržų sula „Sipsap“ su rabarbarais). Jis turi puikų pasisekimą, visi jo nori, mes randame vietą parduotuvių lentynose, ir jų vis daugėja. Tuo tarpu Lietuvoje tai nelabai įdomu, nedaro didelio įspūdžio, ypač prekybininkams. Nors patys vartotojai labai gerai vertina, džiaugiasi“, – aiškino Gintaras Didžiokas.

Vadovas pasakoja, kad nors produktai yra puikiai įvertinti, bet pateikti rinkai juos nėra lengva, nes susiduri su konkurencija, prekybos tinklų sistema ir t. t. „Mūsų prekes galima rasti nuo Vakarų Europos iki Japonijos. Galbūt nėra skaičiais labai įspūdingi ir fantastiški pasiekimai, bet ne per vieną dieną viskas įvyksta, dideli projektai ir ypač eksporto rinkos ne per vieną dieną užkariaujamos, ir mes į tą pusę judame gana sėkmingai“, – pasaulinių rinkų užkariavimo planu dalijosi pašnekovas.

Milijonas litrų ir sulos someljė

Sula yra gana greitai gendantis produktas, todėl reikėjo ieškoti technologinių sprendimų: „Mes turime techninę galimybę per labai trumpą laiką supirkti, suleisti ir pasidėti į sandėlį didelį kiekį produkcijos. Atitinkamai apdoroję, kad ji negestų, mes visus metus galime sulą pilstyti į buteliukus arba popierines pakuotes (naujausia popierinė pakuotė vienintelė šiame regione).“

Smulkus pramonininkas tikina, kad šiais metais sulos turi daug: „Žinau, kad už mus daugiau turbūt niekas neturi europinėje dalyje. Nors suomiai yra labiausiai pažengę gamintojai, rinkėjai ir pardavėjai, kiek žinau, mes turime dvigubai daugiau už panašias Suomijos kompanijas. Maždaug apie milijoną litrų.“

Sula renkama visais įmanomais būdais – ją renka įmonės darbuotojai, kartais ji perkama iš ūkininkų. „Mūsų pačių surinkimo dalis kasmet vis didėja, ūkininkų, kurie dirba su mumis, dalis irgi didėja. Visomis formomis, kaip sakoma, dirbame, nes sezonas labai trumpas. Aišku, yra daug iššūkių ir kokybės klausimų, tenka labai daug dėmesio skirti gerai produkcijai atrinkti. Tai yra labai jautrus produktas: jei per 24 val. jis tinkamai neapdorojamas, pradeda rūgti“, – apie verslo specifiką pasakojo direktorius.

Jo teigimu, kaip someljė degustuoja vyną, taip yra technologijų ekspertai, kurie pagal skonį ir techninius parametrus matavimo prietaisais ir įvairiais regentais nustato sulos kokybę: „Bet jei prietaisai rodo, kad viskas gerai, o skonis nekoks, mes negalime vartoti tokio produkto. Tai arba neperkame, arba, jei jau būna nupirktas, tenka išpilti. Visaip būna.“

Puvėkų ir krituolių kūdikiams nesiūlo

Nuo 2014 metų bendrovė gamina ir vaikų maistą, įvairias tyreles. „Namų rinkoje konkuruojame su pasauliniais koncernais, labai galingais, kurie valdo rinkas ir jiems nesunku kokį nors gaminį ar naujovę įvesti į kitas rinkas. Jie turi pranašumą pasiruošdami, pirkdami žaliavas. Bet mūsų privalumas tai, kad mes esame vietiniai, mes esame maži. Daugiausia naudojame vietinę produkciją, vietinę žaliavą, šviežią žaliavą: daržoves, mėsą. Su vaisiais galbūt yra šiek tiek sunkiau, nes ne visi vaisiai, kurie yra naudojami kūdikių maistui gaminti, gerai auga Lietuvoje arba jie nėra geros, tinkamos kokybės, įskaitant ir tuos vaisius, kurie yra įprastiniai: obuoliai, slyvos, kriaušės“, – pasakoja vadovas.

Anot jo, vyrauja tokia nuomonė, kad jeigu geras vaisius, tai jį parduosime, o jeigu prastesnis, perdirbsime į kokią nors tyrę ar sultis: „Mano klausimas toks: kaip jūs tikitės iš prastos žaliavos turėti gerą gaminį? Jeigu tu iš krituolių ir puvėkų padarei sultis ar tyrelę, tai toks ten ir produktas. Mes naudojame gerą, rinktinę žaliavą. Aišku, tada kyla sunkumų su kaina, nes tu juk vis vien turi konkuruoti, negali užsidėti kainos tokios, kokia tau atrodo tinkama, turi atsižvelgti į rinką.“

„Nuo tos dienos, kai mes pradėjome prekiauti, ir dabar turbūt du kartus išaugome ir tikrai matome, kad dar ne riba, matome, iš ko galėtume atsikąsti rinkos dalį. Vėlgi čia susiduriame su kitais iššūkiais, technologijos keičiasi, pakuotės medžiagos keičiasi“, – teigė G. Didžiokas.

Jo teigimu, atsiranda naujovių ir tai reikalauja papildomų investicijų į technines priemones, kas nėra lengva, nes rinka maža, o investicijos tikrai nėra mažos. Techninių priemonių įrengimas kainuoja visiems vienodai, nesvarbu, ar įmonė maža, ar didelė, vienų galimybės yra didesnės įsigyti tą techniką, mažesnių įmonių – mažesnės, bet jeigu rinka reikalauja, tai nori nenori turi judėti į tą pusę.

Sudie, stikle, labas, Rusija

Verslininkas teigia, kad yra mados, kurias formuoja didieji gamintojai, didesni žaidėjai: „Kalbant apie kūdikių maistą, tai atsiranda vadinamosios minkštos pakuotės, maišeliai, kuriuose laikomos tyrelės. Ta dalis didėja. O stiklo dalis, nors tai yra patikima, saugi, ekologiška pakuotė, gera pakuotė, ypač tyrelių segmente, mažėja. Matyt, žmonės orientuojasi į patogumą, lengviau, patogiau, paprasčiau ir t.t.“

Anot jo, formuojasi tam tikri gyvenimo įpročiai ir mados, yra pasiūla rinkoje, žmonės ir renkasi. „Turbūt esame vieninteliai Lietuvoje, turintys originalią pakuotę, ne importuotą su užklijuotais lipdukais“, – didžiavosi jis.

Verslininkas aiškina, kad yra tam tikrų prekybos ribojimų su kaimyninėmis šalimis, ypač Rusija (yra visokiausi embargai iš abiejų pusių), tačiau jų bendrovės prekėms nėra jokių draudimų.

„Toje pačioje Rusijoje lietuviškas produktas vertinamas kaip geras ir kokybiškas. Jis yra pageidaujamas. Yra kitų problemų: kaip patekti į rinką, kainų klausimas, žmonių politika, įtaka. Bet pats vertinimas yra pozityvus. Mes stengiamės jį tokį ir palaikyti, nes viskas pasaulyje keičiasi ir galbūt ateis toks laikas, kai pasikeis geopolitinė situacija, rinkos stabilizuosis ar atsivers plačiau. Iš mūsų eksporto rinkų (kūdikių segmente) yra Rusija, Ukraina, Estija, šiek tiek Lenkija (pradėjome). Bet namų rinka šiame segmente visuomet išlieka svarbiausia“, – teigė vadovas.

Nuskristi į Japoniją pigiau nei į Vokietiją

Paklaustas apie paramą gaminantiems Lietuvoje ir įvairias verslo regionuose skatinimo programas, G. Didžiokas sakė, kad yra gerų programų, gerų norų, tik kartais liūdna, kai geri pažadai ir norai nusileidžia iki vykdymo lygmens, į tą vadinamąjį biurokratinį lygmenį, tuomet viskas pasikeičia.

„Kai yra politinė valia duoti tuos pinigus ir girdi tai iš valdžios, susidūręs su administravimo lygmeniu, pamatai, kad čia stengiamasi daryti priešingai – neduoti. Tenka labai dažnai ir daug kovoti dėl įvairių bereikalingų ir biurokratinių dalykų, perteklinių, jų pačių sukurtų, kad turėtų ką veikti. Tai padaro juos svarbius, kad jie gali administruoti. Galėtų supaprastinti, tuomet daug pinigų atsilaisvintų ir būtų įmanoma įgyvendinti politinę valią daug lengviau“, – svarstė jis.

Verslininko nuomone, iš tos pusės taip pat yra ir neracionalaus pinigų naudojimo, nes, viena vertus, vyriausybė skiria tuos pinigus eksportui skatinti, parodų dalyviams, bet ant tos paramos dalies, kurią skiria Vyriausybė, yra užkeliamos parodų rengimo kainos ir visą naudą pasiima tie, kurie administruoja.

„Aš taip pat atlikau savo skaičiavimus, vykau į parodą, kuri buvo Japonijoje, be jokios paramos, iš savo lėšų. Rezultatas buvo toks, kad man tai kainavo panašiai, kaip su parama keliaučiau į parodą Vokietijoje, kur 40 ar 50 proc. dengia. Esmė yra ta, jog visą tą paramą pasiima toji įmonė, kuri administruoja“, – teigė verslininkas.

Pasak jo, labai gerai matoma, kaip kitų šalių verslininkai stipriai išnaudoja savo valstybės stogą: „Tokios įmonės yra iš ekonomiškai stiprių valstybių, kaip Olandijos, Vokietijos, Danijos. Jos dalyvauja parodose nemokamai. Jiems tik reikia pereiti atranką ar programą pagal prioritetus, kurie yra pakankamai skaidrūs ir aiškūs, ir nereikia pildyti jokių paraiškų. Gaila, tačiau Lietuvoje yra kitaip. Be to, nors ir atrodo, kad Lietuvoje yra universitetas, kuris ruošia maisto pramonei specialistus, juos yra labai sunku surasti, ne dėl atlyginimo, bet nėra žmonių, kurie mokėtų ir gebėtų.“

„Veža“ lietuviška prekė Japonijos parduotuvių lentynose

Paklausus apie nesėkmes ir tai, kas padeda nenuleisti rankų, G. Didžiokas tikina, kad padeda asmeninis pasitenkinimas ir tikėjimas tuo, ką tu darai savo produktais, gebėjimais sukurti, rasti jiems rinką: „Jei aš noriu, kad lietuviška prekė būtų Japonijos lentynose, tai mane ir motyvuoja, ir aš noriu, kad taip būtų. Tai nėra dalykas dėl garbės, žinoma, tai verslas dėl pinigų, bet tas faktas yra malonus ir priimi tai kaip savotišką įvertinimą. Galbūt tie pozityvai nebus svarbūs kitiems, bet jie turi išlikti svarbūs pačiam.“

Kalbėdamas apie kūdikių maisto rinką jis pripažino, kad rinka išties unikali, nes už vaikus visus sprendimus turi priimti tėvai. Pats vartotojas, jeigu jam patinka ir jeigu viskas yra tvarkoje, greitai užauga.

„Kartais juokauju, kad Lietuvoje gimsta tiek vaikų, kad galėtume nueiti ir paspausti kiekvienam tėveliui ranką (fiziškai tai galima padaryti, juk apie 30 tūkst. jų yra). Bet vaikai labai greitai keičiasi, todėl mūsų noras ir yra kurti naujus, sveikus produktus, kurie tiktų ir vyresniems vaikams (virš metų). Tas turi didžiulę prasmę, nes rinkoje to nėra“, – sakė vadybininkas.

Pasak jo, vyrauja tokia pati paprasta nuomonė, kad jeigu mano vaikas jau valgo iš lėkštės, ką aš valgau, tą maistą turi valgyti ir jis: „Ir viskas gerai, jis nemirs. Tačiau klausimas, kiek tai gerai? Yra daug daktarų ir profesorių, su kuriais mes bendradarbiaujame ir dažnai aptarinėjame panašius klausimus seminaruose ir paskaitose. Kad jis valgo, tai viskas gerai, bet vėliau, kai jam sukanka 5–6 metai, išryškėja įvairios ligos, alergijos ir pan. Labai didelę įtaką turi maistas, ką jis valgė. Todėl reikia pernelyg neskubėti duoti jam šašlykų.“

Šiuo metu bendrovė sukūrė 9 naujus produktus, kuriuos bandys pasiūlyti vaikams nuo 1 iki 3 metų. Be to, tikimasi, kad, pradėjus naudoti popierines pakuotes, daugiau produkcijos bus galima parduoti įvairių festivalių ir renginių metu.