Verslas

2019.07.18 05:30

Rusnės žvejys: pragyventi iš žvejybos Lietuvoje galima, tačiau reikia labai daug dirbti

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.07.18 05:30

Žvejyba – vienas seniausių žmonijos amatų. Šios profesijos atstovų Lietuvoje nėra daug, kaip ir pačios žuvies. Tačiau atsiranda entuziastų, kurie iš to sugeba pragyventi. Vienas jų – rusniškis Dalius Kuzma. Jis portalui LRT.lt papasakojo, kaip pragyventi iš žvejybos ir kokio dydžio žuvys plaukioja šalies upėse.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Žvejų rojumi vadinamoje Rusnėje nuo pat ankstaus ryto netyla motorų garsai. Vos prašvitus vietiniai žvejai plaukia į Kuršių marias tikrinti gaudyklių. Dešimtmečiais daliai rusniškių tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau vienas seniausių žmonijos amatų saloje nyksta. Vietinių teigimu, žuvų šiais laikais Nemuno deltoje yra labai nedaug, o dauguma žuvį perdirbdavusių ar gaudžiusių įmonių užsidarė.

„Sovietmečiu iš Kuršių marių dingo žuvis. Kur ji dingo, aš pasakyti negaliu. (...) Mano sūnus dabar verčiasi žuvies perdirbimu, bet kad žaliavos nebėra“, – sako vietinė Rima. Trumpai pabendravusi su žurnalistais aštuoniasdešimtmetė sėda į automobilį ir važiuoja namo. O mes važiuojame pas tą, kuris dėl sumažėjusios žuvies galvos nesuka. Dirba daug ir sugautais laimikiais nesiskundžia. Dalius Kuzma yra dviejų žvejybos įmonių „Storasis ungurys“ ir „Uostadvaris“ Rusnėje savininkas. Be jo, Rusnėje yra dar 4 vietos žvejybos įmonės.

Dalius teigia, kad jis Rusnėje gimė ir augo, čia norėtų ir pasenti. „Iš Rusnės – niekur, tik iki tilto. Galiu išvažiuoti toliau, bet neilgam.“ – „Kas taip traukia, juk visi bėga iš regionų, o jūs pasilikote?“ – klausiu. – „Mes, vietiniai, gal kitokie esame. Mane čia laiko ir vanduo, ir darbas, ir žuvis“, – sako rusniškis, LRT.lt žurnalistams atskleidžiantis žvejo kasdienybės džiaugsmus ir vargus.

Žvejoja visą gyvenimą

Dalius atvirauja, kad žvejoja kone visą gyvenimą. Žvejo duonos jis pirmą kartą paragavo dar 1999 metų rudenį. Trejus metus dirbo žvejybos įmonėje, kol galiausiai nusprendė pats įsigyti žvejybos įmonę ir dirbti sau.

Mums besikalbant Atmatos krantus suvirpina praplaukiančių laivų bangos. Dalius tikina, kad tai ne žvejybiniai, o turistiniai laivai. „Žvejybos sezonas mums prasideda nuo rugsėjo pirmosios. Kai visi vaikai pradeda eiti į mokyklą, mes pradedame plaukti į marias.

Keliamės kiekvieną ankstyvą rudens rytą ir plaukiame į marias. Ir taip pusantro mėnesio. Plaukiame anksti ryte, nes vanduo dar šiltas ir žuvis tinkle gali nudvėsti. Spalio mėnesio gale plaukiame jau kas antrą dieną, nes vanduo atvėsta ir galime rečiau traukti žuvį. Dar vėliau galima plaukti ir jau kas trečią dieną“, – pasakoja žvejys.

Teiraujuosi, kaip atrodo eilinis Daliaus darbo dienos rytas. Nors įprastai žmonės į darbą iškeliauja apie 8 valandą ryto, žvejys purto galvą ir sako, kad jo darbo diena prasideda daug anksčiau: tenka keltis apie 4 valandą ryto, susikrauti įrangą ir plaukti į marias. Namo Dalius grįžta tik po pietų. Tuomet paruošia žuvį pardavimui, o čia pat jau ir vakaras. Po ilgos darbo dienos laisvo laiko nelieka. Kitą rytą anksti keltis, todėl vos tik grįžęs po darbų Dalius gulasi į lovą.

Vasarą – kiek ramiau. Rusniškis pasakoja, kad taip pat plaukia žvejoti, tik žuvis gaudo su gaudyklėmis (bučiais), o žvejoti plaukia kas antrą dieną. Tačiau nuo liepos 15 dienos bus galima statyti jau ir tinklus. Juos pastatyti reikia 2 valandos iki saulėlydžio, o susirinkti – iki 9 val. ryto. Rudenį tinklus galima palikti neištraukus iš vandens ilgiau. Žiemą taip pat vyksta žvejyba ant ledo, tačiau sezonas jau nebe toks aktyvus. Dažniausiai tai metas ruoštis pavasariui, tvarkyti tinklus, remontuoti žvejybos įrangą.

Reikia dirbti, o ne žvejoti

Dalius pasakoja, kad žvejo profesija sunki, darbo labai daug ir kartais vos suspėja suktis. Iš karto klausiu, ar apsimoka tiek daug dirbti? Ar galima pragyventi iš žvejybos? Rusniškis atvirauja, kad, norint pragyventi iš žvejybos, reikia „ne žvejoti, o dirbti“. Tačiau kartais sėkmė nusisuka ir namo tenka grįžti tuščiomis. Jis pastebi, kad jei pučia palankus vėjas, iš marių galima parsivežti apie pusę tonos žuvies. Tačiau būna dienų, kai žvejai grįžta su vos keliasdešimt kilogramų.

Palankiausias vėjas žvejybai, anot Daliaus, – vakarų, pietvakarių arba pietų: „Žuviai kažkas susisuka galvoje ir ji tuomet juda. O šiaurės, rytų vėjas – žvejybai netinka.“

Pasiteirauju, kiek kainuoja gyvos žuvies kilogramas. Dalius prasitaria, kad karšio ir ešerio kilogramą jis parduoda už 1,5 euro, starkio – už 5–6 eurus, šamo – už 8–10 eurų, o lydekos – už 2,5–3 eurus. Jei žuvies pagaunama daugiau nei 500 kilogramų, galima neblogai papildyti kišenes, tačiau grįžtant tuščiomis patiriami nuostoliai, kadangi išdeginama degalų, darbuotojams reikia mokėti atlyginimus.

Dalius teigia, kad iš žvejybos pragyventi pavyksta, tačiau mieste sutikti žmonės pasakoja, jog žuvies Kuršių mariose vis mažiau. Žvejys įsitikinęs, kad mariose jos yra, tik ji labiau pasitraukusi į Rusijos pusę. „Pas mus normalių upių nėra, jos užakusios. Vienintelė Atmata gili. Visi mažesni upeliai yra nusekę. Taip pat kiekvienais metais Klaipėdos uostas vis labiau pastumiamas gilyn į marias. Tai mums yra didžiulis minusas. Per laivus į marias patenka sūrus vanduo, o žuvis bėga į Rusijos pusę. Todėl jie ir nesiskundžia, kad nėra žuvies. Bet yra ir pas mus jos, tereikia palankaus vėjo. Kartais pakeli tinklus ir gražu žiūrėti būna“, – sako Dalius.

Rusniškis pasakoja, kad mariose galima aptikti visas Lietuvos gėlavandenes žuvis: kuoją, žiobrį, ešerį, karpį, starkį, lydeką ir kitas. Kartais į tinklus įsipainioja ir jūrinių žuvų, pavyzdžiui, menkių, tačiau tai nėra dažni atvejai. „Mes žvejojame arčiau Rusijos pasienio, todėl jūrinė žuvis pas mus retenybė. Tačiau tie, kas žvejoja prie Kintų, tai jie ir strimelių prisigaudo, ir plekšnių“, – pasakoja Dalius.

Jis svarsto, kad ateityje galėtų pagautą žuvį ir pats rūkyti, ne dabar ji atiduodama perdirbėjams, tačiau neskuba: „Reikia tvarkingai, kad nerūkytume kažkur patvoryje. Tačiau kol kas neturiu tam laiko. Reikia ir žvejoti, ir žmones paplukdyti po Nemuno deltą“, – pasakoja žvejys bei atvirauja, kad turistų skaičius dėl remontuojamo kelio į Rusnę šiuo metu yra sumažėjęs.

„Bet čia nieko tokio. Ateis kiti metai, atsiras kelias ir bus viskas gerai. Turėsime čia tų žmonių ir to darbo. Tik reikia netingėti dirbti“, – ateities viltimis dalijasi Dalius.

Brangiausia investicija – laivas

Dalius žvejoja naudodamas tinklus, todėl pagrindinis jo darbo įrankis – laivas. Tai yra bene didžiausia investicija, norint pradėti žvejoti pramoniniu būdu. Dalius turi du laivus. Pirštu rodau į šalia mūsų vandenyje pūpsantį žvejybinį laivą. „O kiek toks kainuoja?“ – klausiu.

„Oi, labai įvairiai. Priklauso nuo komplektacijos. Mes pirkome už vieną kainą, bet reikėjo variklį pakeisti. Manau, kad toks laivas galėtų kainuoti apie 10–12 tūkst. eurų“, – sako Dalius.

Kiek toliau – pramoginis laivas, kuriuo Dalius turistus plukdo po Kuršių marias arba į Nidą. „O kiek tas?“ – klausiu. Žvejys atkerta, kad negali tiksliai pasakyti laivo kainos, nes pirko už metalo laužo kainą ir per pusantrų metų su draugais laivą prikėlė naujam gyvenimui. „Laivą pirkome Klaipėdoje, bet jis buvo pasmerktas rūdyti. Ką matote laive, tai 70 proc. yra mūsų pačių padaryta“, – pasakoja Dalius.

Valanda paplaukioti pramoginiu laivu kainuoja 40 eurų, o į laivą gali tilpti 12 žmonių. Galima užsisakyti ir visai dienai, tuomet kaina sieks 200 eurų. Laivu Dalius žmones plukdo jau 11 metų, o vasaros savaitgaliais motoro garsas laive beveik nenutyla. Tai papildomas pajamų šaltinis vasarą, kada žuvies mariose yra kiek mažiau. Laivas per valandą sunaudoja tik 8 litrus dyzelino, tad turistų plukdymas – galimybė užsidirbti.

Kitoje liepto pusėje – ilga 7 metrų medinė valtis. Tokiomis žvejoti plaukiama rudenį, valtis gamina vietiniai rusniškiai. Jos kaina siekia apie 3 tūkst. eurų, o tarnavimo laikas gali siekti ir 13 metų. „Bet gali ir per trejus metus sugadinti, jei paliksi sausai. Jei valtį paliktume ant saulės, tai ji per trejus metus sudegtų be liepsnos. Medinė valtis visada turi būti šlapia“, – patirtimi dalijasi žvejys.

Jis teigia, kad papildomų kaštų sudaro ir laivų tvarkymas, tačiau jie genda retai, o didžiąją dalį iškilusių problemų galima išspręsti pačiam. Labai svarbu gedimams užkirsti kelią dar prieš išplaukiant į marias, nes išsikviesti kitą laivą, kuris partemptų į krantą, – brangu, sunku ir užima daug laiko. Dalius atvirauja, kad keletą kartų laivas buvo sugedęs viduryje marių, tačiau tik dėl pačių žioplumo: „Kartą pamiršome pripilti degalų. Kitą kartą kuro siurblys buvo užsikimšęs“, – prisimena žvejys.

Kalbėdamas apie žvejybą Dalius atskleidžia ir dar vieną detalę: norint pramoniniu būdu žvejoti mariose, nereikia pirkti specialių leidimų, o užtenka turėti įregistruotą žvejybos įmonę. „Tačiau naujos žvejybos įmonės neįsteigsi. Jų yra ribotas kiekis ir nė vienos daugiau ar mažiau. Jei norite žvejoti pramoniniu būdu, turite arba pirkti įmonę, arba ją nuomotis. Bijau sumeluoti, bet, kiek pamenu, šiuo metu žvejoti Kuršių mariose leidimus turi 47 įmonės. Anksčiau, iki 2007 metų, jų buvo apie 76, bet Europos Sąjunga suteikė finansavimą tiems, kurie norėjo išeiti iš šio verslo. Visi galvojo, kad išeis pačios mažiausios įmonės, tačiau išėjo stambiausios žvejybos įmonės. Jos turėjo samdomų darbuotojų, o patys savininkai nežvejojo. Bet kai dirba tik samdomi darbuotojai, rezultatai kiti. Jei nori sėkmingai dirbti šiame versle, turi pats plaukti į žvejybą“, – pasakoja Dalius.

Jis atvirauja, kad už žvejybos įmonę gali tekti pakloti apie 100–150 tūkst. eurų. „Tačiau šiais laikais pirkti žvejybos įmonę už tokią kainą būtų kvailystė. Nebent gyveni ant upės kranto ir tave labai traukia žvejyba. Kad atidirbtum tą sumą, kurią išleidai įmonei įsigyti, reikėtų paplušėti ne vienerius metus“, – pasakoja Dalius.

Klausiu, ar jis sutiktų parduoti savo žvejybos įmonę už 100 tūkst. eurų. Dalius purto galvą. Sumą padidinu iki 200 tūkst. eurų. Žvejys sako, kad neparduotų už jokius pinigus, kadangi žvejyba yra jo gyvenimo dalis.

Darbe pasitaiko ir kuriozų

Dalius žvejoja nuo pat vaikystės, todėl teiraujuosi, kokią didžiausią žuvį yra pagavęs mariose. Džiaugiasi, kad teko ištraukti šamą, svėrusį daugiau nei 40 kilogramų. Yra tekę ir lydeką 18 kilogramų pagauti. Tačiau tai įvyko seniai – 2005 metais.

Žuvys pagautos su tinklais. „Su meškere beveik nežvejoju. Gal ir smagu būtų, bet tam laiko neturiu. O ir pats žvejojimas su meškere: viename gale kablys, o kitame – kvailys“, – juokiasi Dalius.

Pasakodamas apie žvejybos nutikimus, Dalius mini atvejį, kai jam į pirštą įkando lydeka. „Būna įsikanda į pirštą ar ranką ir nepaleidžia. Jei trauksite, liks didžiulis randas. Daugiau incidentų nėra pasitaikę. Galbūt jų būdavo anksčiau, kai žvejai plaukiodavo girti. Jie plaukdavo giliai į Rusiją, tai negalėjo negerti. Kitaip laikas labai lėtai slinkdavo. O dabar patys sau vadai esame, tad negalime piktnaudžiauti“, – sako žvejys.

Daugiau jo nebegaišiname, Daliaus laukia krūva darbų, o mums prieš akis – ilgas kelias namo.

Mieste žuvies įsigyti nesunku

Prieš išvažiuodami iš Rusnės dar pabandome įsigyti vietinių žvejų rūkytos žuvies. Jos miestelyje ilgai ieškoti nereikia. Vietiniai pirštais rodo, kuriame name galima nusipirkti rūkytą karšį ar skumbrę.

Užeiname į vieną namuką, kur žuvimi prekiauja vietinis rusniškis. Jis pripažįsta, kad jokių leidimų prekybai neturi, tačiau rūkydamas žuvį prisiduria pragyvenimui.

Užeiname į namo prieangį. Nors lauke karšta, viduje vėsu – šaltą orą prieangyje pučia čia pastatytas kondicionierius. „Kad žuvis nesugestų“, – sako rusniškis.

Kartoninėse dėžėse gražiai sudėtos rūkytų skumbrių išklotinės. Už vieną jų pardavėjas prašo 2,5 euro. Kilogramas – 4 eurai. Šalia guli ir jūros ešerių gabaliukai. Už juos taip pat teks pakloti po 2,5 euro.

Pardavėjo teiraujuosi, iš kur tokia žuvis, juk Lietuvoje jos nerasi. „Čia iš Norvegijos atgabenta ir vakar išrūkyta. Rūkome ir vietines žuvis, bet vakar išpirko. Tik tiek beliko“, – sako pardavėjas.

Jis skundžiasi, kad kai uždarė pagrindinį kelią į Rusnę, turistų srautai labai sumažėjo, todėl žuvį perka menkai. Tačiau prie pašalpos prisidurti vieną kitą eurą pavyksta. Atsisveikinę su rusniškiu pabandome žuvies įsigyti oficialiose pardavimo vietose. Vakare jos uždarytos, tačiau šalia parduotuvės stovintys miestelio gyventojai ragino užsukti kitą dieną – bus šviežiai rūkyto marių karšio.