Jeigu seniau svarbiausias kriterijus norint gauti darbą buvo tvirti raumenys, šiandien įdarbinimo procesas tapo kur kas sudėtingesnis. Keičiasi įgūdžiai, kurių reikia norint sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje, o dėl atsiradusių naujų pareigų įvairovės kartais tampa sunku aiškiai apibūdinti siūlomo darbo pobūdį.
Norėdami darbo skelbimuose eilinius darbus pateikti kuo patraukliau, darbdaviai į pagalbą pasitelkia krūvą pačių vaizdingiausių būdvardžių, rašo „The Economist“.
Todėl neretai į naują darbo vietą besitaikantiems asmenims tenka gerai pasukti galvą, kur jie kandidatuoja – į darbo vietą, kurioje dirbs įprastu grafiku nuo 8 val. iki 17 val., ar filmo „Keršytojai“ filmavimo atranką. Neseniai interneto portale „Indeed“ publikuotame kokteilių baro darbo skelbime buvo ieškomi „į žmones ir kokybę orientuoti barmenai, turintys superherojiškų svetingumo galių“. Reikalavimas teisingai grąžinti klientams grąžą darbo skelbime nurodytas nebuvo, rašoma „The Economist“.
Dar viena Didžiosios Britanijos kompanija ieškojo „skambučių centro nindzės, bendravimo su žmonėmis superherojaus“. Galima teigti, kad toks darbo apibūdinimas skambėjo kiek pompastiškai, turint omenyje, kad buvo siūlomos draudimo brokerio pareigos.
Portale „Indeed“ buvo ieškomos „prioritetų nustatymo juodajį diržą turinčios nindzės“ ir „detalėms tarsi nindzės atidūs“ darbuotojai. Įdomu, kaip kandidatai galėtų pademonstruoti savo „nindzės sugebėjimus“ be to, kad nuo galvos iki kojų apsirengę juodai iš nugaros prisėlintų prie darbo vadovo stalo.
Žinoma, ne visos kompanijos reikalauja, kad jų darbuotojai pasižymėtų japonų kario savybėmis. Vedami 20 a. septintojo dešimtmečio šūkio „mylėkite, o ne kariaukite“ (angl. make love, not war), darbdaviai trokšta, kad jų darbuotojai būtų aistringi.
Didžiojoje Britanijoje esantis prekybos centras „Bluewater“ ieškojo „aistringų, į pardavimus orientuotų prekinio ženklo ambasadorių“, o vakarų Londone įsikūrusioje kepyklėlėje už vos 9,14 eurų valandinį mokestį buvo ieškomi „aistringi komandos nariai“, rašo „The Economist“.
Pasididžiavimas savo veikla ir empatija kolegoms bei kitiems asmenims – klientams, pacientams, skaitytojams – kuriuos tiesiogiai veikia jūsų darbas, yra svarbu. Tačiau kiekvieną mėnesį keturiasdešimt valandų per savaitę nuolat degti aistra yra ganėtinai sudėtinga.
Užuot kalbėjus apie aistrą, darbdaviams iš savo darbuotojų reikėtų tikėtis entuziazmo. Darbuotojai gal ir nepamils savo darbo, bet tinkamas požiūris gali padėti jausti pasitenkinimą tiesiog teisingai atlikus savo užduotis. Todėl darbdaviams pakaktų pasistengti, kad jų darbuotojai būtų patenkinti.
Dar viena darbo skelbimuose dažnai pasirodanti mantra – „į darbą atsineškite visą save“. Neatrodo, kad motyvacinių kalbų sakytojo Mike`o Robbinsono sumanytas šūkis turėtų blogų intencijų. Jis skelbia, kad darbuotojai neturėtų slėpti savo asmenybės. Jiems nereikia slėpti savo homoseksualumo arba to, kad namuose rūpinasi vaikais ar vyresniais artimaisiais, rašoma „The Economist“.
Tačiau nesunku pastebėti, kad šis šūkis greitai gali pavirsti mintimi, jog darbuotojai visada turi būti šimtu procentų atsidavę darbui. O tai – pernelyg didelis darbdavių prašymas. Šaunu, kai žmonės mėgaujasi savo darbu, tačiau daugelis iš jų dirba tam, kad galėtų sumokėti už sąskaitas, ir visą tą laiką svajoja apie tas kelias savaites per metus, kai gali išeiti atostogų. Darbuotojai gali turėti hobių ir interesų už darbovietės ribų, ir darbdaviai negali dėl to priekaištauti. Darbuotojams turi būti leidžiama dalį savęs palikti namuose.
Todėl darbo ieškantys asmenys turėtų pasimokyti iš tokių kompanijų darbo skelbimų. Apie darbo pokalbį galvokite tarsi apie pirmąjį pasimatymą: jei žmogus iškart imtų kalbėti apie santuoką ir kiek vaikų jūs turėsite, greičiausiai vengtumėte su juo susitikti antrą sykį. Tad jei darbo skelbime užsimenama apie aistrą ar superherojus, bėkite kiek tik kojos neša. Geriau nindzėmis tegu ir toliau lieka vėžliukai, rašo „The Economist“.
