Verslas

2019.07.11 10:38

Kaip toli nuėjome po Nepriklausomybės atgavimo: pragyvenimo lygis, mokesčiai, vidurinė klasė

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.07.11 10:38

Nors problemų įžvelgia abu LRT.lt kalbinti ekspertai, jie laikosi tos pačios nuomonės – per nepriklausomybės metus Lietuva nuėjo ilgą kelią ir dabar turimi rezultatai itin teigiami. Vis dėlto jie vardija ne vieną problemą, o bene dažniausiai atsikartojanti – socialinė atskirtis.

Kaip sako Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos fakulteto dekanas, profesorius Gintaras Černius, net ir nepaisant prieš dešimtmetį įvykusios ekonominės krizės Lietuvos ekonomika kyla.

Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, profesorius Boguslavas Gruževskis taip pat tvirtina, kad Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį pasiekė daug, gana greitai sugebėjo tapti kapitalistinio, vakarietiško, europietiško pasaulio dalimi.

„Galima teigti, kad Lietuvos ekonomika yra gana efektyvi. Žinoma, lyginant su Europos Sąjungos šalimis, mes dar atsiliekame, bet faktiškai savo regione esame stipriausia šalis. Kalbu apie Baltijos šalis. Taip pat apie Slovakiją, Lenkiją, Bulgariją, Rumuniją, Vengriją. Tikrai atrodome gana stabiliai ir pagal daugelį ekonominių parametrų net lenkiame šias valstybes“, – LRT.lt sako B. Gruževskis.

Kaip vieną iš pagrindinių rodiklių abu ekspertai išskiria bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui. Būtent šis rodiklis per pastaruosius metus Lietuvoje augo. Vis dėlto LRT.lt pašnekovai atkreipia dėmesį – nereikėtų pamiršti, kad per pastaruosius metus ne tik augo BVP, bet ir sumažėjo Lietuvos gyventojų skaičius. Kitaip tariant, BVP dalinamas mažesniam skaičiui gyventojų.

„Nors pasiekėme gana nemažą lygį, bet taip nutiko ir dėl emigracijos – tas pats BVP tenka mažesniam skaičiui žmonių. Tai atrodo gana gražiai“, – apibendrina G. Černius.

Abu ekspertai įžvelgia ir Lietuvoje vyraujančių ekonominių problemų. Kaip vienas iš pagrindinių jie įvardija didelę atskirtį, švietimo ir mokesčių sistemų problemas, mažą gimstamumą. LRT.lt pašnekovai vieningai tvirtina – dauguma šių problemų tarpusavyje susijusios.

B. Gruževskis: mokesčių sistema nebetobulėja dešitmetį

Anot B. Gruževskio, vertinant tai, kad ekonominė sistema nepakankamai gerai aptarnauja socialinę plėtrą, pirmiausia reikėtų kalbėti apie mokesčių sistemą. Kaip sako ekspertas, žvelgiant į visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, galima pastebėti, kad mūsų mokesčių sistema nebetobulėja jau dešimtmetį.

„Galima teigti, kad nuo krizės, nuo 2008 m., mūsų mokesčių sistema netobulėja. Sakyčiau, kad šiandien ji gana neefektyvi, nepakankamai skatina gyventojų solidarumą. Kaip žinoma, ji viena iš silpniausių ES pagal surinkimo į biudžetą ir BVP santykio rodiklį. Mes surenkame vidutiniškai apie 12 proc. mažiau nei ES vidurkis. Tai labai blogas rodiklis“, – pastebi B. Gruževskis.

Jo aiškinimu, tai lemia, kad dėl finansų trūkumo kenčia kitos sritys. Be to, priduria ekspertas, Lietuvoje labai maža dalis BVP perskirstoma per darbo užmokestį, o tai – žemo išsivystymo valstybių požymis.

„Tikrai šie požymiai nesuteikia mums gero vardo. Bet tiek to su tuo vardu – mes patys save nuskurdiname. Neperskirstę BVP per darbo užmokestį, mes ir turime mažesnius darbo užmokesčius, turime žemą darbo apmokestinimo progresyvumą. Visa tai, žinoma, atsiliepia mūsų viešojo sektoriaus finansavimo galimybėms. Mūsų mokesčių sistema yra viena iš silpniausių, kalbant apie visą mūsų ekonomikos mechanizmą Lietuvoje“, – teigia B. Gruževskis.

Lietuvos mokesčių sistema – nelygybės variklis?

Jo teigimu, būtent dėl mokesčių sistemos Lietuvoje vyrauja didelė nelygybė. Ekspertas svarsto, kad situaciją pakeisti galėtų progresiniai mokesčiai, kurie padėtų įvesti tam tikrą socialinį solidarumą.

„Manau, kol kas nesame pakankamai turtinga valstybė. Progresiniai mokesčiai tikrai įveda tam tikrą socialinį solidarumą. Mes priklausome Europos kultūrai, kur socialinis solidarumas yra viena iš pamatinių vertybių. Tos didelės pajamos apmokestinamos ne tam, kad būtų skurdinama, bet kad paprasčiausiai būtų didinamos galimybės visiems visuomenės nariams efektyviai prisidėti prie bendro turto augimo, kaupimo ir jo kūrimo“, – sako B. Gruževskis.

Anot jo, progresyvumas turėtų būti pritaikytas ne tik kalbant apie mokesčius, bet ir kitose srityse. Pašnekovas pateikia pavyzdį – dabar už verslo liudijimą tiek pat susimoka tiek žmogus, nuomojantis vieną būstą, tiek nuomojantis kelis: „Tas mokestis turi būti diferencijuotas pagal jūsų nuomojamą plotą.“

Kelias į geresnį gyvenimą užkertamas dar mokykloje

Socialinę atskirtį kaip vieną didžiausių Lietuvos problemų nurodo ir G. Černius. Jo įsitikinimu, bene svarbiausias darbas, norint bent jau sustabdyti socialinės atskirties mažėjimą, – politikų gebėjimas susitarti tarpusavyje dėl bendro siekio.

„Emigracija ir atskirtis savaime tikrai nemažės. Čia, kaip madinga sakyti, reikalinga politinė valia. Reikėtų, kad susitartų valdantieji ir politinės partijos, ką reikėtų daryti. Būtų galima pasiekti, kad bent jau būtų pristabdytas atskirties didėjimas. Iš tikrųjų yra tam tikra dalis žmonių, kurie negali pasinaudoti Lietuvoje suteikiamomis gėrybėmis bent jau visu mastu“, – sako G. Černius.

Jo vertinimu, reikėtų atkreipti dėmesį ir į gana menką vidurinį sluoksnį Lietuvoje. Kaip sako ekspertas, būtent vidurinė klasė paprastai tampa vartojimo varikliu, tačiau Lietuvoje ji sudaro mažą visuomenės dalį.

„Įsivaizduočiau, jeigu būtų politinis sutarimas ir politinės partijos nesiblaškytų nuo rinkimų iki rinkimų, būtų iš tikrųjų daug geriau, nes yra daug ilgalaikių problemų. Kad ir tas pats gimstamumas, švietimas. Turbūt jau dabar visi sutinkame, kad su švietimu turime tam tikrų problemų. Regionuose švietimo lygis turbūt šiek tiek kitoks nei centruose“, – sako G. Černius.

Anot jo, susidaro situacija, kad prastą pradinį ar vidurinį išsilavinimą įgiję moksleiviai paprastai sunkiai įstoja į aukštąsias mokyklas, o konkrečiai į universitetus įstoti kartais ir nepajėgia.

„Ko daugiausia gali pasiekti, tai įstoti į kolegijas, kurios labiau ruošia konkrečiai specialybei, o ne išsilavinusį žmogų. Tada jau šių žmonių galimybės tampa gerokai mažesnės. Tai labai ilgalaikis dalykas. Gimstamumo pirštų spragtelėjimu nepadidinsi. Galų gale, tai gana ilgas procesas. Jeigu ir būtų priimti teisingi sprendimai, tik po kokių 20 metų pamatytume rezultatus“, – tvirtina G. Černius.

Vaiko pinigus vertina teigiamai, bet didelės naudos iš jų nemato

Paklausti, kaip vertina vaiko pinigus, ar šie galėtų sumažinti minėtą atskirtį, LRT.lt pašnekovai laikosi vienodos nuomonės – nors kartais mėgstama teigti, kad tai skatina tėvus gyventi iš pašalpų, taip nėra, bet norimos naudos šie pinigai gali taip pat neatnešti.

Ekspertai atkreipia dėmesį – vaiko pinigai mokami vienodai visoms šeimoms, nepaisant to, ar šių pinigų šeimai reikia, ar ne.

„Yra žmonių, kuriems tie vaiko pinigai neaktualūs. Yra kiti, kuriems tie vaiko pinigai labai aktualūs, bet jų nepakanka. Tai toks „visiems viskas“ davimas... galbūt tai socialiai atrodo teisinga, bet didelio ekonominio efekto, sakyčiau, neduoda“, – sako G. Černius.

Nors kartais ir tvirtinama, kad mokant tokias išmokamas kuriama iš pašalpų linkusi gyventi visuomenė, ekspertas tokiais teiginiais abejoja. Anot jo, vaiko pinigų suma, kuri šiuo metu siekia 50,16 euro, paprasčiausiai nėra tokia didelė. Be to, priduria G. Černius, dalis visuomenės ir taip yra linkusi gyventi iš pašalpų, todėl jie randa būdų, kaip to pasiekti, net ir nesinaudodami vaiko pinigais.

Vaiko pinigai – būdas paskatinti vartojimą

Panašios pozicijos laikosi ir B. Gruževskis. Jis taip pat teigia, kad vaiko pinigai, dalijami visiems vienodai, didelės naudos neatneša. Pasak B. Gruževskio, daug naudingiau būtų, jeigu būtų pagerintos galimybės vaikams gauti edukacinių ir laisvalaikio paslaugų.

„Tai svarbu visiems vaikams, o pirmiausia – vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Mums svarbu ne tik pamaitinti vaiką. Žinoma, tai svarbu, bet 21 a. Europoje apie tai net neturėtume kalbėti“, – sako ekspertas.

Jo vertinimu, vaiko pinigai yra gana įprastas mechanizmas, naudojamas siekiant paskatinti didesnį vartojimą. Kitaip tariant, valstybė moka gyventojams, kad šie daugiau pirktų, tačiau, sako B. Gruževskis, didžiųjų šalies problemų tai nepadeda išspręsti.

„Administracinėmis priemonėmis bandoma padidinti vartojimo išteklius. Dažnai jie pririšami prie kažkokių tikslų. Mūsų kontekste tai yra vaikai ir demografinės problemos. Realiai tai yra pinigai vartojimui. Tam tikrą stabilumą, finansinį komfortą tai sukuria. Jeigu valstybė turi pinigų ir gali tai daryti ne kitų tikslų sąskaita, pavyzdžiui, švietimo ar investicinių programų, tai tikrai labai gera priemonė“, – teigia B. Gruževskis.

Jis taip pat įsitikinęs, kad šie pinigai neskatina žmonių gyventi nedirbant, nes, kaip sako ekspertas, norintieji tai daryti pinigų gali gauti, pavyzdžiui, pasinaudodami socialinėmis pašalpomis.

Neabejoja – dviejose Lietuvose gyvename jau dabar

LRT.lt pašnekovai neabejoja, jeigu nebus imtasi reikiamų reformų, 2,5 miesto scenarijus Lietuvoje tikrai tikėtas, o apie dvi Lietuvas kalbėti galima jau dabar.

„Jeigu niekas nepasikeis, greičiausiai ta tendencija ir bus. Gal liks 2,5 miesto, nes gal vis dėlto išliks Klaipėda. Tai yra uostas ir ten veikla vyksta. Ten, kur nieko tokio nevyksta, labai galimas dalykas, kad yra rizikos. Prognozės gana niūros. Nors aš būčiau linkęs tikėti, kad mes išbrisime iš tos bėdos“, – komentuoja G. Černius.

B. Gruževskio teigimu, dvi Lietuvas galime matyti jau dabar ir net vertindami skirtingus aspektus: jaunimo ir senjorų lietuvos, kaimo ir didmiesčio gyventojų lietuvos ir kt.

„Tų pjūvių, kurie skirsto mus į skirtingas grupes, yra labai daug. Tikrai galime sakyti, kad jau 10–15 metų funkcionuojame kaip dvi sistemos. Tai tikrai ardo visuomenę. Saugumas pirmiausia yra solidarume. Bet tai nėra būdinga tik Lietuvai. Vis dažniau visoje Europoje kalbama apie tokį susvetimėjimą, kuris ardo mūsų visuomenes iš vidaus“, – sako B. Gruževskis.

Lietuvai siūlo pasimokyti iš Kinijos – plano reikia keliems dešimtmečiams

Paklausti, kokius tris darbus Lietuvai parinktų kaip svarbiausius ir būtiniausius įvykdyti per artėjančius dešimtmečius, LRT.lt pašnekovai pasirinko skirtingus atsakymus. G. Černiaus aiškinimu, valstybei pirmiausia reikėtų susitelkti ties viena ilgalaike strategija, kokių tikslų ir kokiu būdu siekiama.

„Tai reiškia, kad Lietuva turėtų pradėti matyti save bent po 30 metų. Yra gražūs ilgalaikiai planai, kurie gražiai skamba, bet tai turėtų tapti veiklos planu, žiūrint į priekį. Vis dėlto dabar gyvename nuo rinkimų iki rinkimų. Ateis nauji, nežinome, kas bus, kiek tie žmonės, kurie ateis, bus kvalifikuoti, į kurią pusę jie pasuks. Tas blaškymasis, mano supratimu, yra pats prasčiausias dalykas“, – sako G. Černius.

Jis juokauja tokiais atvejais visada prisimenantis Kiniją, kuri turi ne tik artimiausių dešimtmečių, bet galbūt ir šimtmečio strategiją: „Jie, įsivaizduoju, šimtui metų nusimatę į priekį, ką jie darys, kaip darys įtaką pasauliui, ir jie tai daro. Įsivaizduočiau, tai būtų vienintelis ir pagrindinis darbas.“

Darbus siūlo įvykdyti per artimiausius kelerius metus

B. Gruževskis vis dėlto tvirtina, kad daugelio svarbiausių darbų reikia imtis dabar, o ne juos įgyvendinti per dešimtmetį.

„Pirmiausia tai turėtų būti didesnis pajamų apmokestinimo progresyvumas, nekilnojamojo turto apmokestinimo harmonizavimas. Atitinkamai turėtų būti tvarkingesnis pajamų iš kitų šaltinių, tikrai diferencijuojant socialiai atsakingai, kad mokesčiai neslopintų namų ūkių ir nedidintų žmogaus nelaimingumo, o atvirkščiai – paprasčiausiai didintų harmoniją, kad labiau būtų apmokestinti pajėgūs sumokėti, pajėgūs prisidėti prie šalies gerovės“, – sako B. Gruževskis.

Antrasis darbas, anot eksperto, turėtų būti socialinės paramos ir švietimo sistemos bendradarbiavimo stiprinimas: „Jeigu mums rūpi skurdas, socialinė atskirtis, tai turi būti sprendžiama per edukacinių ir laisvalaikio paslaugų plėtrą, kad kiekvienam žmogui, bet pirmiausia kiekvienam vaikui, būtų suteikta naujo, džiaugsmingo gyvenimo perspektyva. Jeigu jis nelabai gerai mokosi, gal jis gerai daro kažką kito? Gal jis gerai bėga? Gal gerai mėto kamuolį? Gal jam patinka būti miške? Turime surasti jo erdvę, tai sustiprinti ir suteikti galimybę tai realizuoti.“

Paskutinis darbas, kurį kaip itin svarbų nurodo B. Gruževskis, – pergalvoti ir pabaigti aukštųjų mokyklų reformą, didinant dėstytojų galimybes mokyti bendrojo ugdymo mokyklose ir atitinkamai keliant Lietuvos universitetų vertę.