Verslas

2019.07.10 13:54

Ieva Valeškaitė. Profsąjungų narių poilsis – kolegų ir mokesčių mokėtojų sąskaita

Ieva Valeškaitė 2019.07.10 13:54

Vyriausybė ir penkiolika profesinių sąjungų šiandien pasirašė Nacionalinę kolektyvinę sutartį, kuria sutariama 2020 metais didinti darbo užmokestį viešojo sektoriaus darbuotojams – pareiginės algos bazinį dydį, pagal kurį skaičiuojami atlyginimai, pakelti iki 176 eurų (šiuo metu – 173 eurai).

Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į šio susitarimo paraštėse vos įžiūrimus kitus derybų rezultatus – kokių papildomų privilegijų išsiderėjo profsąjungų atstovai. Jiems bus skiriamos 2 papildomos apmokamų kasmetinių atostogų dienos, ir 10 darbo dienų trukmės apmokamos mokymosi atostogos. Tiesa, mokytis profsąjungų nariai galės net 20 dienų, gaudami bent pusę savo vidutinio darbo užmokesčio. Šiomis privilegijomis galės pasinaudoti apie 32,4 tūkst. profesinių sąjungų narių.

Kas labiausiai turėtų piktintis tokiais derybų rezultatais? Visų pirma, mokesčių mokėtojai. Juk jie apmokės profsąjungų narių poilsio sąskaitą. Profsąjungų nariams atostogaujant darbai patys nepasidarys, todėl greičiausiai patiems mokesčių mokėtojams reikės ilgiau laukti jau ir taip dažnai „vėžlio“ greičiu teikiamų viešųjų paslaugų. Blogiausia, kad skaičiuojant kiek biudžetui kainuos viešojo sektoriaus algų didinimas, profsąjungų narių atostogos net nėra įtraukiamos! Nesinori tikėti, kad profsąjungoms priklausantys darbuotojai jau dabar savo darbo vietoje „dinderį mušinėja“, kad jiems 2 savaites ar mėnesį išėjus mokytis, jų darbovietės nepatiria jokio nuostolio? O kiek padidės sąskaitos mokesčių mokėtojams, kai privilegijomis, lyg meduoliu susivilioję į profsąjungas suplūs naujų narių būriai? Juk jų skaičius gali padidėti net kelis kartus!

Galiausiai, ką šiose derybose laimėjo mokesčių mokėtojai? Juk kai su darbuotojų atstovais darbdavys derasi privačiame sektoriuje, jis gali pasiūlyti darbuotojams didesnį atlygį ar poilsio dienų, mainais sutardamas dėl aukštesnės darbo kokybės. O kaip šiose derybose? Ar palaikys profsąjungos, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus efektyvinimą, darbuotojų skaičiaus mažinimą, griežtesnius atsakomybės reikalavimus? Galima lažintis, kad ne.

Ne mažiau pikti turėtų būti ir profsąjungoms nepriklausantys jų narių kolegos, nenusipelnę nei papildomų poilsio dienų, nei galimybės mokytis. Juk tai jiems teks visas papildomas darbo krūvis, kol profsąjungiečiai mokysis „komandinio darbo“ ar „darbo tarybų steigimo pagrindų“. Tų pačių darbo tarybų, kurių nariai jau dabar per metus gali 60 savo darbo valandų skirti „darbuotojų atstovavimui“, penkias dienas per metus mokytis (dvi iš jų – apmokamai) ar nesibaiminti atleidimo iš darbo, kadangi darbuotojų atstovas net šešis mėnesius po kadencijos pabaigos negali būti atleistas iš darbo. Kol vieni atstovauja darbuotojų, nors, deja, dažniausiai savuosius interesus, kiti dar žemiau lenkia pasunkėjusio darbo krūvio užgultas nugaras.

Valdžios veidmainystė tiesiog bado akis – užuot didindama algas mažiausiai uždirbantiems arba geriausiems savo darbuotojams, tais pačiais pinigais perka profsąjungų narių lojalumą. Dar daugiau, tokia „duona ir žaidimais“ vilioja kuo didesnę dalį darbuotojų jungtis į profsąjungas. O tada stebisi, kodėl apie darbą tokioje sistemoje, kur atlyginami ne darbo rezultatai ir kompetencijos, o lojalumas valdžiai, nesvajoja geriausi ir gabiausi.

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.