Nerandant bendro sutarimo dėl problemų pieno sektoriuje, Žemės ūkio rūmų atstovai ir pieno gamintojai ir perdirbėjai tęsia diskusijas. Ekspertai sako, kad beveik prieš metus paskelbtas Rusijos embargas pieno ir kitiems produktams, išryškino Lietuvos pieno sektoriuje esančias problemas.
Nerandant bendro sutarimo dėl problemų pieno sektoriuje, Žemės ūkio rūmų atstovai ir pieno gamintojai ir perdirbėjai tęsia diskusijas. Ekspertai sako, kad beveik prieš metus paskelbtas Rusijos embargas pieno ir kitiems produktams, išryškino Lietuvos pieno sektoriuje esančias problemas.
Pieno gamintojai teigia, kad supirkimo kainos per mažos, o visą dėl krizės susidariusią naštą perdirbėjai užkrauna ūkininkams. Dėl to kai kurie jų likviduoja ūkius ir parduoda veislines – pienines karves. Perdirbėjai tvirtina, kad stambiems pieno gamintojams moka rinkos kainą, o smulkieji ūkininkai gauna mažiau dėl žaliavos surinkimo sąnaudų.
Žemdirbiai įsitikinę, kad perdirbėjai specialiai žlugdo kooperatyvus ir atsisako su jais pasirašyti sutartis. Perdirbėjai atkerta, kad jie pritaria ilgalaikėms sutartims dėl pieno supirkimo, tačiau tolesniam bendradarbiavimui nepavyksta rasti vieningo ir aiškaus kompromiso.
Premjeras anksčiau yra sakęs, kad nepasitikėjimas vienų kitais kyla iš abiejų pusių, todėl ilgalaikės sutartys – būtinos. Anot Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, jeigu nebus rastas kompromisas, pieno pramonė, vadinama Lietuvos „baltuoju auksu“, gali žlugti.
B. Markauskas: rodikliai rudenį gali kristi per pusę
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Bronius Markauskas teigia, kad nerandant susitarimo tarp Lietuvos pieno gamintojų ir perdirbėjų, pieno gamyba rudenį šalyje gali kristi iki 50 procentų. Tuo tarpu pieno perdirbėjų siūloma ilgalaikės sutarties schema gamintojų netenkina.
Ketvirtadienį po diskusijos su pieno gamintojais ir perdirbėjais, Premjeras Algirdas Butkevičius ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė teigė, kad dėl sezoniškumo atsirandantį lietuviško pieno perteklių galėtų sumažinti ilgalaikės sutartys. Tuomet perdirbėjai ir gamintojai teigė nesutarę ne dėl pieno kiekio, bet dėl kainodaros, kuria remiantis pienas būtų superkamas.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio teigimu, perdirbėjai gamintojams sutartyse siūlo nustatyti konkrečius superkamo pieno kiekius, o dėl jo kainos nuolatos derėtis, atsižvelgiant į sezoniškumą ir pieno kainas pasaulio rinkose.
„Prisirišti prie kainos dabar niekas nenori, nes jos yra svyruojančios ir krenta. Tikimės, kad už 2 mėn. jos gali kilti, bet prognozuoti labai sudėtinga“, – antradienį spaudos konferencijoje žurnalistams sakė E. Simonis.
ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko teigimu, tokiu siūlymu perdirbėjai nori užsitikrinti pastovų žaliavos tiekimą, tačiau apie konkrečią supirkimo kainodarą ir ūkininkams palankias kainas kalbėti vengia.
„Perdirbėjai sako, kad mes į sutartį negalime įrašyti kainos arba kainos formavimo (...) bendrovė įsipareigoja tiekti pastovų kiekį pieno, o kur yra kitos pusės įsipareigojimai formuojant kainą?“, – klausė A. Stančikas.
B. Markausko teigimu šalyje šiuo metu yra apie 300–400 tonų vietinio pieno, dėl kurio supirkimo gamintojai ir perdirbėjai nėra sudarę sutarčių, tačiau 22 proc. pieno perdirbimui atkeliauja iš Latvijos ir Estijos. Anot E. Simonio, rinkoje esant pieno perviršiui, perdirbimo įmonės žaliavą perka iš savo ilgalaikių tiekėjų. Tris pieno perdirbimo įmones vienijančios asociacijos vadovo teigimu, „Pieno centras“ turėjo karčios patirties su Lietuvos kooperatyvais, kurie praeityje dėl vis augančių supirkimo kainų vengdavo ilgalaikių įsipareigojimų ir žaliavą realizuodavo užsienyje.
„Kada trūko pieno Lietuvoje ir supirkimo kainos buvo geros, dauguma įmonių pabėgo į Lenkiją su savo pienu. (Lietuviškoms, – ELTA.) įmonėms trūko pieno ir jos pradėjo ieškoti kur to pieno nusipirkti“ – teigė E. Simonis.
Tiek A. Stančikas, tiek E. Simonis teigia, kad gamintojai perdirbėjai ir toliau pasiryžę ieškoti abiem pusėms priimtinų ilgalaikių supirkimo sutarčių formų.
