Verslas

2019.07.06 07:00

Maisto vagonėliai Lietuvoje: nors klientams atrodo patraukliai, koją kiša ir prasti orai, ir įstatymai

Spalvingi maisto vagonėliai įvairiuose renginiuose ir prie jų besidriekiančios eilės – tokius vagonėlius dažniausiai mato renginių lankytojai ir vagonėlių klientai. Vis dėlto jų savininkai LRT.lt pasakoja apie šiek tiek kitokią realybę – nors turėti maisto vagonėlį paprasčiau, nei atidaryti restoraną, šis verslas turi savų keblumų ir dažnai iš to išsilaikyti sunkoka.

Vagonėlio atsisakė – dalyvavimas renginiuose kartais net neatsipirkdavo

Viena iš maisto vagonėlio „Juokiasi puodas“ įkūrėjų ir bendrasavininkė Lina Klimašauskienė LRT.lt tvirtina, kad vagonėlio įmonė jau neturi, nors veikla maisto tiekimo srityje ir nenutraukta. Atsisakyti kavinės ant ratų buvo nuspręsta dėl kelių priežasčių.

„Furgonėlio darbo sezonas buvo gana trumpas – Lietuvoje vagonėliai veikia tik šiltuoju metų laiku. Antras dalykas, jis kainavo gana daug, buvo labai daug išlaidų. Mūsų furgonėlis nebuvo pats naujausias, todėl reikalavo daug techninės priežiūros“, – sako L. Klimašauskienė.

Jos aiškinimu, maisto vagonėlį buvo ne tik brangu išlaikyti kaip transporto priemonę. Vagonėliai išsiskiria itin ribotu plotu, todėl kulinarai ne visada gali įgyvendinti visas savo idėjas, o dar reikia nepamiršti, kad už dalyvavimą renginiuose privalu susimokėti.

„Renginiai ir festivaliai labai brangūs, jeigu nori juose dalyvauti. Yra labai didelės kainos ir dideli mokesčiai, kurių kartais dirbdamas visiškai neatperki. Bendroje sumoje vieno vagonėlio turbūt neužtenka, reikia žiemą turėti dar kažką“, – teigia L. Klimašauskienė.

Jos vertinimu, pragyventi vien tik iš maisto vagonėlio būtų galima tol, kol vagonėlis veikia, tačiau, jeigu dirbama tik šiltuoju metų laiku, užsidirbti tiek, kad žiemą būtų galima neturėti papildomos veiklos – neįmanoma.

„Tie, kas yra maisto entuziastai, dirba maitinime, visi supranta – ar tai būtų vagonėlis, ar restoranas, tai pareikalaus labai daug laiko, jėgų ir resursų. Galbūt kartais atrodo, kad vagonėlis gali pareikalauti mažiau, nes jis nedidelis, bet yra kitų iššūkių. Pavyzdžiui, kaip ir sakiau, paties automobilio, kaip transporto priemonės, gedimai, tvarkymas, vagonėlio pastatymas ir pajungimas kur nors... Išbandyti verta, bet turbūt reikėtų gerai jį įsirengti ir turėti planą, į kokius renginius važiuoti“, – tvirtina L. Klimašauskienė.

Vagonėlis suteikia laisvės: galima pasirinkti ne tik vietą, bet ir maistą

Kitokia patirtimi dalijasi kiti LRT.lt kalbinti maisto vagonėlių savininkai. Anglišku patiekalu – žuvimi ir bulvėmis – prekiaujančio vagonėlio „Rebel Ninja“ įkūrėjas ir vadovas Vytautas Šnejerovas įsitikinęs – pradėti verslą su maisto vagonėliu paprasčiau, nei atidaryti kavinę. Be to, turint vagonėlį, galima keisti ne tik vietą, bet ir savo meniu, vykti ten, kur galima tikėtis daugiau klientų.

„Kažkaip atrodė, kad tai – daugiau laisvės suteikiantis pasirinkimas. Be to, iš finansinės pusės yra lengviau atidaryti vagonėlį negu kavinę. Iš reikalavimų pusės tai taip, juos reikia įvykdyti. Jų tiek pat, kiek ir įrengiant kavinę, nes dirbama su maistu, jis turi būti patiektas kokybiškai ir laikomas pastovioje temperatūroje. Įvykdyti reikalavimus sunkiau“, – tvirtina V. Šnejerovas.

Jis pateikia pavyzdį – gaminant patiekalus iš žuvies, būtina užtikrinti, kad ji bus laikoma pastovioje žemoje temperatūroje, ko nebūtų galima garantuoti naudojantis vagonėliuose kartais įrengiamais šaldytuvais. Todėl dažnai maisto vagonėlių savininkai privalo vagonėlį pritaikyti taip, kad jis atitiktų jų gaminamam maistui keliamus reikalavimus.

Pripažįsta: pragyvena iš kitos veiklos

V. Šnejerovas įsitikinęs, kad bene geriausi renginiai maisto vagonėliams yra privatūs, kai paslaugas užsisako bendrovės ar žmonės, nes viešuose renginiuose, festivaliuose ne tik, kaip minėjo L. Klimašauskienė, privalai susimokėti už dalyvavimą, bet niekada nežinai, kiek klientų ateis, ar užteks maisto produktų.

„Privatūs renginiai mums kaip ir yra geriausias dalykas, ką mes galime gauti šiame darbe, nes viskas yra apmokėta. Apie nieką galvoti nereikia ir viskas yra žinoma, nėra kažkokių nuostolių, nėra maisto, kurį reikia išmesti ir nėra to streso, kad „gal per mažai pasiruošime“ arba „oi, čia viskas pasibaigs ir tada neužsidirbsime tiek, kiek galėtume“. Privatūs renginiai yra gerai“, – sako V. Šnejerovas.

Vis dėlto jis pripažįsta – pragyventi vien tik iš maisto vagonėlio gana sudėtinga, net ir gaunant privačių renginių užsakymų. Pats pašnekovas tvirtina užsidirbantis iš asmeninio trenerio darbo, o maisto vagonėlis buvo tik papildoma veikla, kuri tik po metų pradėjo nešti didesnės naudos.

Idėją atsivežė iš Nyderlandų

Apie dar kitokią patirtį pasakoja olandiškų vaflių vagonėlio „The Rolling Waffle“ viena iš įkūrėjų Agnė Jucienė. Anot jos, idėja prasidėjo nuo minties atidaryti olandiškų vaflių kavinukę, kai ji su šeima gyveno Nyderlanduose.

Tik pradėjus mąstyti apie pateikimą, A. Jucienė sugalvojo, kad į Lietuvą reikėtų atvežti ne tik olandiškus vaflius, bet ir maisto vagonėlį, kurie tuo metu mūsų šalyje nebuvo populiarūs.

„Olandijoje pati maisto vagonėlių kultūra egzistuoja nuo seno. Patys dalyvaudavome įvairiuose renginiuose, kur suvažiuodavo daug autobusiukų su įvairiu maistu. Tiesiog kažkaip natūraliai susiejau, kad būtų labai smagu turėti stilingą autobusiuką, o ne palapinę, kas iki tol būdavo Lietuvos mugėse. Taip natūraliai kažkaip vagonėlio idėja susidėliojo“, – pasakoja A. Jucienė.

Dėl verslo teko atsisakyti pagrindinių darbų

A. Jucienės tvirtinimu, grįžus į Lietuvą, iš pradžių tiek ji su vyru, tiek verslą kartu kūrę draugai turėjo kitus pagrindinius darbus, tačiau galiausiai jų teko atsisakyti ir susikoncentruoti tik į maisto vagonėlį, kurių dabar jau yra du.

„Kol kas darbo tikrai turime ir būtų sudėtinga suderinti dar, pavyzdžiui, kažkokį pagrindinį darbą, kuris užima didžiąją dalį laiko. Mūsų kolegos taip dirbo ir tikrai buvo labai sudėtinga. Aš ir pati dirbau, bet tada išeina, kad tu dirbi be išeiginių dienų“, – sako A. Jucienė.

Jos vertinimu, išlaikyti kavinę ar restoraną būtų sudėtingiau, nes tuomet esi ne tik prikaustytas prie vienos vietos, bet ir turi pateikti platesnį pasirinkimą klientams: „Mūsų nuomone, restoraną išlaikyti sunkiau. Su vienu produktu restorane tu nebūsi patrauklus žmogui. Tada turi plėsti asortimentą, samdyti žmones, mokėti nuomą. Tai visiškai kita verslo rūšis, reikalaujanti daugiau investicijų. Pas mus yra gana didelė kavinukių ir restoranų konkurencija. Tu turi kažkuo išsiskirti.“

Ji priduria – vis dėlto yra tekę matyti ir priešingų situacijų, kai kavinę turėję žmonės ją uždaro, pradeda dirbti su maisto vagonėliu, bet galiausiai vėl atsidaro kavinukę.

Veiklą varžo įstatymais: prekiauti gali vos valandą

Nepaisant skirtingų patirčių, visi LRT.lt pašnekovai tvirtina – jeigu kas nors yra pasiryžęs turėti maisto vagonėlį, tikrai turėtų bent pabandyti. Tačiau jie taip pat perspėja, kad realybė gerokai skiriasi nuo to, kaip daugelis šią veiklą įsivaizduoja.

Patys vagonėlių savininkai pasakoja iš pradžių įsivaizdavę, kad veikla bus gana paprasta – jie vagonėlį galės pasistatyti kur panorėję ir kada panorėję, galės dažnai keisti vietą. Tačiau situacija kiek kitokia.

Kaip sako L. Klimašauskienė, norint prekiauti, privalu gauti leidimą. Maisto vagonėlis negali tiesiog sustoti ir atsidaryti kur panorėjęs. V. Šnejerovas taip pat pateikia pavyzdį – norint maistu prekiauti Vilniaus mieste, leidimą privalu gauti ne iš miesto savivaldybės, o iš kiekvienos seniūnijos, kurioje norima prekiauti.

Be to, net ir turint tokį leidimą, prekyba ribojama. „Tas darbinis laikas ribojimas kone iki vienos valandos, nes vieta nėra stacionari. Taigi jūs galite prekiauti tam tikru metu ir tik vieną valandą. Sudėtinga. Taip, iš tikro per pietus būtų įmanoma dirbti, jeigu būtų labai daug geros komunikacijos: „sveiki, mes atvažiuosime, apsistosime čia, ateikite“. Bet žmonės dar nebus pripratę prie šito ir pirmus metus tai labiau kliento pratinimas negu verslo darymas“, – įsitikinęs V. Šnejerojas.

Įtakos turi ir prasti Lietuvos orai

LRT.lt pašnekovai teigia, kad koją maisto vagonėlių verslui kiša ir Lietuvos orai. Dalis vagonėlių nėra pritaikyti veikti žiemą, kai itin šalta. Be to, vyraujant nemaloniems orams, valgyti lauke nenori ir patys klientai.

„Buvo nelabai pavykęs projektas „Šventinė stotis“. Tai vyko visą gruodžio mėnesį Vilniaus geležinkelio stotyje. Šiaip buvo labai gražiai suplanuota, bet kažkaip užstrigo įgyvendinimas, todėl dalis žmonių apie renginį nežinojo. Stovėjo mūsų vagonėlis ir dar gal kokie 6–7 vagonėliai, kurie prekiavo visą mėnesį. Visi įsidėjome langus ir buvo visai įmanoma dirbti. Iš kitos pusės, oras labiau aktualus klientui. Jeigu lyja, žinoma, niekas nenorės atvažiuoti ir pavalgyti iš maisto vagonėlio, prisėsti kažkur parkelyje, nes lyja. Jeigu labai karšta, tai irgi atsiliepia. Jeigu galima būti patalpoje su kondicionieriumi, tai tokios vietos turbūt ir laimi. Oras daro savo“, – sako V. Šnejerovas.

A. Jucienė taip pat įsitikinusi – šiame versle vyrauja sezoniškumas: „Pati maisto vagonėlių kultūra yra kilusi JAV. Ten, kur šilčiau, manau, yra paprasčiau, nes tas oras nesikeičia taip drastiškai, kaip pas mus, nebūna tokių šaltų žiemų. Mums žiemą tikrai sudėtinga gyventi ir su autobusiukais dirbti. Dauguma net nedirba – pastato ir laukia sezono. Jeigu kalbant asmeniškai apie mus, mes kažkaip laviruojame, bet tikrai jaučiasi ta sezonų kaita.“

Siūlo apsvarstyti ir tai, kuo prekiausite, ir galimas išlaidas

A. Jucienė pastebi, kad kai kuriems keblumų gali kilti ir dėl turimos pasiūlos. Pašnekovė įsitikinusi, kad jų verslui žiema didelės žalos nedaro, nes olandiški vafliai kai kuriems klientams kaip tik asocijuojasi su vėsesniais orais ir jaukumu. Patys „The Rolling Waffle“ savo veiklą pradėjo Kalėdų mugėje Vilniuje.

„Mums tai labai pasiteisino, šiemet dalyvavome jau trečius metus iš eilės. Olandiškas vaflis žiemą tinka tobulai – jis yra šiltas, skaniai kvepia, jį patogu valgyti net ir žiemą. Tai labai tinkantis produktas. Tai turbūt priklauso nuo produkto, kuo prekiaujana. Maistu prekiaujant, manau, taip, yra sunkiau“, – sako A. Jucienė.

Svarstantiems pradėti tokį verslą derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kuo prekiauja konkurentai. A. Jucienės vertinimu, didžioji dalis vagonėlių prekiauja pagrindiniais patiekalais, užkandžiais, o prekiaujančių desertais nėra tiek daug. Be to, sako A. Jucienė, pavyzdžiui, žiemą valgyti mėsainį paprasčiausiai nepatogu, tokį patiekalą galima rasti ir šiltoje kavinėje.

V. Šnejerovas taip pat pataria nesitikėti, kad viskas bus itin paprasta. Be jau minėtų keblumų, pastebi pašnekovas, vagonėlį atidaryti ketinantys žmonės dažnai nepasvarsto apie tai, kiek kainuoja maisto produktai, kiek reikia sumokėti mokesčių bei kitas išlaidas.

„Dažniausiai žmonės, žiūrėdami į maisto vagonėlius, galvoja: taigi čia didelės eilės, čia jiems labai gerai sekasi. Niekas nepagalvoja apie produktų kainas, vietos mokesčius ar šiaip mokesčius. Jeigu kažkas labai nori ir galvoja, kad viskas bus lengva, tai siūlau pradėti. Tada supras. Per pirmus metus tikrai nemanau, kad vien iš to gyventi pasiseks. Reikia visą laiką turėti kažkokį planą“, – įsitikinęs V. Šnejerovas.