Verslas

2019.06.07 14:01

Kaip taupo Ilja Laursas. Apie kaupimą pensijai atsakė klausimu: kur skaudamo danties taisyti eitumėte jūs?

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.06.07 14:01

Valstybės pensijų sistema primena valstybinę medicinos sistemą, LRT.lt sako verslininkas Ilja Laursas ir prideda: visi puikiai žinome, kur žmonės paprastai eina taisyti sugedusių dantų. Pats verslininkas teigia pasirinkęs iš pensijų sistemos nepasitraukti, tačiau ją iš esmės ignoruoti.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą, kuriame rasite visą reikalingiausią informaciją apie pensijų reformą ir pokyčius, kurie palies visus. Kas keičiasi nuo liepos, kaip pensijai kaups gyventojai ir ką būtina žinoti, kad paskui netektų susidurti su nemaloniomis staigmenomis, – apie tai LRT.lt portale skaitykite kiekvieną trečiadienį, o penktadienį skaitykite, kaip taupo ir kaupia įvairių profesijų žmonės.

– Artėja metas apsispręsti, kaip gyventojai ketina kaupti pensijai, ar jie sutinka tapti antros pakopos nariais. Kaip jūs pats kaupiate pensijai?

– Norėčiau prieš atsakydamas pasakyti keletą komentarų. Pirmas dalykas, manau, kad nepakanka žiūrėti į savo finansinės gerovės sukūrimą kaip į taupymą. Privaloma žiūrėti, kaip investuoti.

Mano galva, neturėdamas bazinio supratimo, kas yra finansai, kaip investuojama, kokie yra investiciniai (ne taupymo) instrumentai, žmogus atsisveikina su labai didele dalimi savo gerovės. Pasyviai pasitikėti bankiniais depozitais reiškia atiduoti labai didelę dalį savo būsimos gerovės.

Pasaulio, šalių ekonomika auga 5–6 proc. Tai tas procentas, kuris skurdžius daro skurdžiais, o turčius – turtingais. Labai neproporcingai pasiskirsto investicijų rezultatai.

Niekaip nevaldomi, neinvestuojami pinigai tiesiog prarandami per infliaciją. Žiūrint į skaičius, vidutinė infliacija Lietuvoje per metus siekia apie 2 proc. Bankiniai depozitai geriausiu atveju moka 1 proc. Užšaldyti banke pinigai tiesiog praranda savo vertę. Išvada tokia – nieko nedarymas reiškia didelį praradimą.

Visi žinome, daug kas sako, kad po euro įvedimo kainos, kurios buvo litais, dabar yra eurais. Visi teiginiai, kad niekas nepabrango, yra nesąmonė. Gyvenimas brangsta. Įvertinus vidutinę investicinę grąžą, vidutinę nuo, tarkime, tokių indeksų kaip DJU, matome, kad vidutinis augimas kasmet sudaro apie 10 proc., jeigu protingai investuoji.

Ir atvirkščiai – iš esmės tokiu greičiu grąža sumažėja arba yra nebegaunama, jeigu tiesiog padedama kažkur, kur kažkas rūpinasi. Tai principinė nuostata.

Mano galva, finansai, baziniai dalykai nėra kvantinė fizika. Tai yra privalomas asmeninės higienos dalykas – arba aš gaudausi, arba esu labai nuskriaustas, nes, deja, nei valstybė, nei kas kitas individui nepadės.

Mokestis už nežinojimą, už nedarymą yra itin aukštas. Duok, Dieve, išsaugoti tai, ką uždirbi, bet greičiausiai net ir prarasi per infliaciją. Jau nešneku apie tai, kad negauni to potencialaus prieaugio, kuris yra įmanomas.

Žiūrint į Lietuvos situaciją, man, kaip piliečiui, profesionalui matyti, kad Lietuvoje apie 27 mlrd. eurų guli bankų depozituose, uždirbdami... iš esmės prarasdami savo vertę, nes uždirba mažiau, nei nuvertėja dėl infliacijos. Man graudu, nes tokio masinio neinvestavimo kitose šalyse neturime.

Neišprusimas, nesupratimas, įpročių ir asmeninės praktikos investuoti stoka, manau, skaudžiai atsiliepia tautai. Kuo toliau, tuo tai bus skaudžiau. Iš esmės kalbame apie tai, kad spartėjant technologijoms tas procesas yra labai ryškus ir aiškus. Grąža į fizinį darbą nuolat santykinai mažėja.

Jeigu paimtume paskutinius 50 metų, tai iš esmės darbo grąža per atlyginimą padidėjo 19 proc. per visą tą laikotarpį, o kapitalo grąža – 300 proc. Galima drąsiai teigti, kad kapitalo grąža arba, kitais žodžiais, investicijos grąža nuolat spartėja, pasaulis taip sukurtas.

Grįžtant prie jūsų klausimo, iš esmės nesikoncentruoju į tai, kad valstybė ar kažkas kitas tuo pasirūpins. Nežiūriu į tokį procesą kaip santaupos, nes tiesiog kaupiamas pinigų praradimas. Žiūriu kaip į aktyvią investicinę veiklą.

Gera žinia, kad šiais laikais yra pakankamai prieinamos informacijos ir lengvų instrumentų, kad kiekvienam individui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, kompetencijos, būtų prieinami visi aktyvūs investavimo instrumentai. Taip žiūriu ir manau, kad tai tikrai svarbus ir teisingas požiūris.

– Ar gerai suprantu, kad antros pensijų kaupimo pakopos jūs nesirenkate? Ar renkatės ją ir kitus kaupimo pensijai būdus?

– Iš principo pensinių numatytų įstatymų mechanizmų aš nenaudoju. Bent jau aktyviai. Žinau, kad formaliai kažkur kažkokios pensijos kapsi, iš ten neišeinu.

Atsiprašau už palyginimą, bet čia tas pats, kas viešoji ir privačioji medicina ar išsilavinimas. Jeigu tu pasitiki viešąja medicina, valstybė iš principo negali kiekvienam piliečiui užtikrinti adekvačių resursų, nes iš principo paslaugų kiekis, kurį valstybė gali suteikti, yra itin mažas.

Retorinis klausimas – jeigu skauda dantį, ar eisite į privačią kliniką, ar į viešąją polikliniką? Visi žinome skirtumą. Atsiprašau už palyginimą. Tą patį matau ir finansuose, tik tiek, kad finansai yra daug svarbiau, nes iš esmės kalbame apie pusę gyvenimo aktyvios veiklos, tai atsiliepia santaupoms ir investicijoms.

Nuo turto valdymo iki investicinių instrumentų, su visa pagarba, bet manau, kad valstybės visus instrumentus, įskaitant pensinius, galima prilyginti viešajai medicinai. Atitinkama paslaugų ir efektyvumo kokybė. Aš asmeniškai juos tiesiog ignoruoju.

– Žinome tendencijas, kurios rodo, kad dažnas Lietuvos gyventojas nėra finansiškai raštingas ir net nelabai domisi investavimo ar taupymo instrumentais. Ką patartumėte tokiam žmogui, kuriam artėja apsisprendimo momentas, nes jis kitaip bus tiesiog įtrauktas į antros pakopos pensijų kaupimo sistemą?

– Mano asmeniniu požiūriu, investuoti į minimalų finansinį supratimą kiekvienam piliečiui yra privaloma. Čia tas pats, kaip šiandien pasakyti, ką daryti žmogui, kuris nemoka skaityti ir rašyti.

Net drįsčiau paspekuliuoti, kad minimalus finansinis išsilavinimas yra svarbesnis negu rašymas ir skaitymas, nes šnekame realiai apie per pusę gyvenimo sukurtą gerovę – ar tiesiog tai išmetu ir kažkas tuo rūpinasi, ar asmeniškai tai prižiūriu. Manau, kad tai yra neatleistina.

Reikėtų bent mokėti apskaičiuoti savo asmeninį turto valdymą: kiek mano lėšų yra nekilnojamame turte, kiek yra santaupose, investuota, kiek yra depozituose, kiek yra pensijose ir pan. Tų mokymosi priemonių yra sočiai: nuo internetinių kursų iki programų.

Neinvestuoti į minimalų bazinį supratimą, kokie yra finansiniai instrumentai, kas yra finansai, kas yra turto valdymas, mano galva, tiesiog neatleistina. Tai mano gana griežta nuomonė.

To nedarantis žmogus iš esmės dovanoja kitiems, nes finansų sistema šiuo metu išnaudoja visas grupes ir iš esmės maitina finansų sistemą per nežinojimą ir pasyvumą.

Mano pirmas signalas – nepatingėti kiekvienam investuoti bent jau į finansinį supratimą, kas tai yra.

– Dažna situacija, kurią nurodo ir finansinių institucijų, bankų apklausos, kad žmonės teisinasi – taupyčiau, investuočiau, bet neturiu iš ko. Kaip vertinate tokią tendenciją?

– Mano galva, tai labai menkas pasiteisinimas. Žmogus, kai tiesiog pasiima banko kreditą ir nusiperka būstą, tą sekundę pradeda asmeniškai valdyti kelių dešimčių ar kelių šimtų tūkstančių eurų turtą. Tai prasideda nuo to paties banalaus sprendimo: kokiomis sąlygomis, kokį turtą aš perku, kiek savo gyvenimo santaupų užšaldau kaip nekilnojamąjį turtą, o kiek investuoju.

Remiantis vertinimu, dominuojančia strategija, iš esmės pasirašau visą gyvenimą viską kaupti per nekilnojamąjį turtą, nes nieko kito nesuprantu. Tai iš esmės labai skaudžiai atsiliepia gerovei. Pažiūrėkime į skirtingų turto klasių grąžą – per paskutinius 20 metų, įskaitant visas pasaulines krizes, vidutinė metinė grąža iš nekilnojamojo turto Lietuvoje sudarė kelis procentus.

Pavyzdžiui, grąža iš akcijų, kurias savarankiškai galima pirkti per bet kurį komercinį banką, siekia apie 12 proc. Taigi ši grąža aną aplenkė daug kartų.

Fantazuoju, bet žmogus galėtų, pavyzdžiui, priimti sprendimą, kad trečdalis santaupų yra nekilnojamasis turtas, kitas trečdalis – iždo obligacijos (tai yra saugus, bet pelningesnis ir likvidesnis instrumentas už nekilnojamąjį turtą), dar kitas trečdalis – iždo obligacijos, pavyzdžiui, akcijos.

Tai dar Rokfelerio laikų taisyklė – 30/30/30. Ji tinka net ir tam, kuris visiškai nieko nenusimano. Taikyk 30/30/30 taisyklę ir būsi pranašesnis už visus kitus aplink.

Lietuviai sako, kad neturi iš ko, bet gyvena nuosavame bute, kuris dar yra paimtas su paskolomis iš banko, ir visas gyvenimo santaupas deda čia. Kyla klausimas, ar tai yra optimalus gyvenimo turto gerovės valdymas.

– Tai ar gerai suprantu, kad jūs sakote, jog pasikliauti valstybe, jos instrumentais galiausiai nereikėtų?

– Nesakau, kad nereikėtų. Ne. Sakau, kad tiesiog valstybinio asmeninės gerovės valdymo, taip pat turto ir investicijų kokybę galima būtų palyginti su viešąja medicina. Jeigu tai tenkina, viskas gerai. Tai žmogaus laisvas pasirinkimas. Mano galva, valstybė nėra nei pajėgi, nei tai yra jos užduotis.

Valstybės pareiga – užtikrinti bazinį minimumą. Vėlgi lyginant su medicina – skaudant dantims mane kažkas kažkur kažkada priimtų ir kažkokios kokybės paslaugą suteiktų, bet reikia suprasti, kad valstybė aprūpina tik baziniu minimumu.

Jeigu tai tenkina, puiku, bet našumo ir efektyvumo skirtumas bus toks pats kaip privati ir viešoji medicina. Asmeniškai to apsiimdamas, gali pasiekti daug geresnių rezultatų.

– Plačiąja prasme, kokį taupymo būdą ar būdus renkatės pats?

– Jau įvardijau, kad aukštame lygmenyje yra skaidoma: nekilnojamasis turtas, vadinamosios iždo obligacijos, t. y. garantuotos grąžos instrumentai, ir rinkos akcijos. Čia jau nešneku apie profesinę veiklą kaip rizikos kapitalo investicijas ir visa kita. Šneku apie tiesiog žmogišką lygį. Tai toks mišrus būdas. Tikrai tuo pats apsiimu. Manau, kad tai yra daug efektyviau, negu pasitikėti sistema.

Patirtis irgi yra parodžiusi, kad vienas klausimas yra investicinės taupymo infrastruktūros kokybė, kitas klausimas – patikimumas, nes man, kaip piliečiui, gyvenančiam Lietuvoje ir mačiusiam labai įvairių sprendimų su valstybės pensijų fondais, kyla klausimas, ar tikrai galima jais pasitikėti.

Ne iš blogo, ne iš pykčio, bet valstybėse visko būna: ir krizių, ir paskolų. Padėtis rodo, kad lengviausiai pasiekiami pinigai, t. y. santaupos, dažniausiai ir yra naudojama problemoms spręsti ir skylėms užkišti.

Taip pat skaitykite