Verslas

2019.06.04 05:30

Lietuvą paliekantis Jakeliūnas apie tai, kodėl netapo finansų ministru ir ar laiko save kerštingu žmogumi

Jonas Deveikis, LRT.lt 2019.06.04 05:30

Viena skandalingiausių Seimo figūrų Stasys Jakeliūnas palieka Seimo koridorius ir keliasi į Briuselį. Išskirtiniame interviu politikas atskleidė, kodėl netapo finansų ministru, ar laiko save kerštingu žmogumi ir ar šiuo metu pirktų butą Vilniuje.

Seimo biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas S. Jakeliūnas pastaruosius mėnesius ant kojų šokdino ne vieną. Lietuvos bankui buvo mesti kaltinimai dėl nebendradarbiavimo, siekiant išsiaiškinti, ar VILIBOR palūkanų norma didėjo objektyviai. Į nepatogią padėtį buvo pastatytas ir finansų startuolis „Revolut“, kurį Vyriausybės komisija dėl grėsmių nacionaliniam saugumui tirs jau trečią kartą.

Politiko vieši pasisakymai neliko nepastebėti. Rinkėjai pagal pirmumo balsus jį pakėlė į trečiąją vietą, o buvusiam krepšininkui Šarūnui Marčiulioniui atsisakius Europos parlamentaro mandato į Briuselį atstovauti lietuvių ir europiečių interesams vasaros viduryje išvyks S. Jakeliūnas. Jis teigia, kad, nors ir dirbs Briuselyje, nežada į šalį numesti pradėtų darbų ir toliau gilinsis į krizės priežastis.

– Pone Jakeliūnai, kokios nuotaikos buvo sužinojus, kad buvote išreitinguotas į trečiąją vietą, o jums skirti daugiau nei 30 tūkst. pirmumo balsų?

– Buvo ganėtinai netikėta, kadangi sąraše buvau aštuntas. Kai pamačiau naktį, kad trečioje vietoje atsidūriau, – maloniai nustebau. Pradėjau galvoti, galbūt buvo galima kažką daugiau padaryti, kad būčiau aukščiau, nes mačiau, kad jau du mandatus „valstiečiai“ gaus. Tačiau be jokių emocijų užmigau, o kai ryte atsibudau, jau prasidėjo kalbos, kad galbūt Š. Marčiulionis apsigalvos, tačiau tai paaiškėjo tik antradienį.

– Ar jus nustebino Š. Marčiulionio sprendimas trauktis?

– Ne per daug nustebino, kadangi Š. Marčiulionis yra praktiškas žmogus. Kiti į EP veržiasi dėl finansinių motyvų, tačiau jam tai turbūt nėra motyvas. Jis savo motyvus paaiškino antradienį. Jie man pasirodė pakankamai įtikinami ir aiškūs. Jeigu jis nemato galimybės įkurti naują EP komitetą, kas yra tikrai sudėtinga, tai tie jo dabartiniai projektai su Ramūno Karbauskio pagalba jau juda į priekį Lietuvoje. Matyt, todėl toks jo sprendimas buvo pagrįstas.

Gerbiu jį kaip žmogų, jo patį įdirbį. Jis yra legenda. Pirmasis iš SSRS tuo metu pateko į NBA lygą, pralaužė ledus. Jis yra man pagarbą keliantis žmogus.

– Nemanote, kad žmonės buvo šiek tiek apgauti, balsavo už Š. Marčiulionį, o gavo jus?

– Žinot, įvairiai čia toje politikoje būna. Jeigu taip jau analogijų ieškotume, tai jų yra ir kituose sąrašuose. Pats R. Karbauskis kažkada kandidatavo į EP. Čia turbūt analogų neturintis atvejis, kai du žmonės iš tos pačios partijos sąrašo pasitraukė laimėję mandatą. Bet, žinot, jeigu tie darbai ir toliau bus tęsiami, o aš manau, kad Š. Marčiulionis juos tęs, tai svarbiausia ne mandatas ir ne postas, o pradėti darbai. Lygiai taip pat ir aš pats nesiveržiau į EP. Tačiau jeigu ten patenku, tai ir toliau tęsiu darbus.

– Sakoma, kad į Europos Parlamentą politikai eina pasitikti politinio saulėlydžio. Tačiau politikoje jūs esate ne taip jau ir seniai. Savo pasisakymais apie „Revolut“ ir galimai nesąžiningą VILIBOR indekso didėjimą sukėlėte nemenką komentarų laviną viešojoje erdvėje. Kodėl nusprendėte palikti Lietuvą neužbaigęs spręsti visų reikalų? 

– Krizės tyrimas bus užbaigtas. Kitą mėnesį bus pabaigtos išvados dėl visų klausimų. Trijų klausimų išvados jau yra pateiktos. Dėl likusių 4 klausimų taip pat manau, kad birželio pabaigoje jiems bus pritarta komitete. Tas procesas bus užbaigtas.

Kaip bus įgyvendintos rekomendacijos, tai čia jau yra ir „valstiečių“ ir viso parlamento bei Vyriausybės darbas. Lygiai taip pat ir aš. Juk niekur neišvažiuoju iš Europos. Mano santykiai ir bendravimas, tiek su frakcijos, tiek su komiteto (BFK) naujuoju vadovu, jeigu jis bus „valstiečių“ frakcijos, tikrai tęsis.

Kalbant apie „Revolut“, tai Vyriausybės komisija juos tikrins jau trečią kartą. Tai yra beprecedentis dalykas. Manau, kad tai jau tapo tarptautine problema. Britų ir prancūzų žurnalistai rašo, Liuksemburgo parlamentas jau ėmėsi vertinimo dėl „Revolut“. Nuvykus į Briuselį galima plačiau pažvelgti į finansinių technologijų sektorių. Kokias jis kelia galimybes ir grėsmes, o konkrečiai – „Revolut“. Galbūt iš britų parlamentarų bus kas nors, susijęs su tikrinimu, nes JK vyksta priežiūros institucijų vertinimas. Čia gali būti toks lokalus ir tarptautinis klausimas. Kuo jisai baigsis – aš nežinau.

– „Revolut“ paskelbė, kad Airijoje kreipsis dėl mokėjimo įstaigos licencijos. Neatrodo, kad „Revolut“ jau bėga iš Lietuvos dėl jūsų viešų pasisakymų?

– Reikėtų klausti paties „Revolut“ ar Lietuvos banko, ar jie bėga, ar ne. Reikia jų paklausti, ar jie nemato tų rizikų, kurias aš matau, bet požiūriai čia gali ir skirtis. Kyla klausimas, ar Lietuvos bankas buvo pernelyg aktyvus kviesdamas „Revolutą“. Galbūt sukūrė kažkokias preferencines sąlygas jam. Tai sukuria problemų Lietuvos bankui, nes jis tuomet gali būti politiškai pažeidžiamas. „Revolut“ vadovo Storonskio tėvas dirba vienoje iš „Gazprom“ įmonių, o per tai gali būti daroma ir Kremliaus įtakų. Galbūt ir Lietuvos bankas susivokė, kad jisai buvo per daug aktyvus ir palankus „Revolut“. Galbūt pats „Revolut“ pamatė, kad vertinimas yra kitoks, nei jie įsivaizdavo.

– Jūsų inicijuotas krizės tyrimas, politologų teigimu, turėjo politinio prieskonio. Pagrindą kelti įtarimus suteikia ir sistemingas informacijos viešinimas prieš rinkimus. Rinkimų rezultatai rodo, kad jūsų pastangos neliko bevaisės. Rinkėjai jums skyrė 30 tūkst. 254 pirmumo balsus, kurie pastūmėjo iš aštuntos vietos į trečiąją. Ar neatrodo, kad pasinaudojote viešumu, o dabar bėgate į Briuselį?

– Su krizės tyrimu dirbu nuo 2007 metų. Mano įdirbis čia yra nemažas. 2010 metais išleidau knygą. 2016 metais išleidau dar vieną knygą, čia rašoma apie finansų sektorių. 2018 metais išėjo dar viena knyga, kuri buvo inicijuota dar 2011 metais („Krizių ekonomika“). Jeigu aš būčiau tai daręs dėl viešinimo, tai knygų leidyba nėra pats efektyviausias būdas tai pasiekti.

Noriu pabrėžti, kad net mano rinkiminėje programoje buvo įrašytas tikslas pradėti krizės tyrimą. Sieti tai su viešinimu ir manyti, kad aš dėl to pradėjau krizės tyrimą, – nereikėtų.

Verta atkreipti dėmesį, kad šiame visame krizės kontekste politizavimas prasidėjo 2018 metų rugsėjo mėnesį, kai paaiškėjo, kad Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda sieks prezidento posto. Na ir tada prasidėjo visi tie vertinimai. Komentuodamas negalėjau nereaguoti į atakas prieš krizės tyrimą. Jeigu kažkas kaltina, kad aš politizuoju, kad panaudoju tai savo viešinimui, tai tų žmonių teisė taip manyti. Tačiau mano istorinis įdirbis ir knygų leidyba parodo, kad tai nebuvo tiesiog gudrus sumanymas.

– Nevengėte kritikuoti G. Nausėdos. Teigėte, kad jo atstovaujami bankai sukėlė krizę Lietuvoje, o jis pats – stambiojo kapitalo atstovas. Ar jūsų frakcijos vadovo R. Karbauskio pasakymas, kad valstiečiai rems G. Nausėdą, nebuvo spjūvis į veidą?

– Man tai nebuvo netikėta. Politikoje visaip būna. Aš buvau išsakęs savo poziciją ir R. Karbauskis ją žinojo. Tačiau reikėjo rinktis. Jei I. Šimonytė būtų laimėjusi rinkimus, tai politinė poliarizacija, tikėtina, būtų tik dar labiau sustiprėjusi. Žinant, kas vyksta Seime, o aš žinau, kas čia vyksta, tai toks vertinimas buvo pagrįstas. Manau, kad mažesnė blogybė šiuo atveju buvo remti G. Nausėdą. Kita vertus, bendradarbiavimas su valstybės institucijomis yra labai reikalingas. Jeigu yra prielaidų, kad tas bendradarbiavimas bus geresnis, tai vien to užtenka nebūtinai palaikyti, bet bent jau suprasti R. Karbauskio ir visos frakcijos poziciją.

– Negaliu nepaklausti apie atlyginimą. EP nariai į rankas gauna 6,7 tūkst. eurų, 320 eurų siekiančius dienpinigius. Palikę EP – virš 200 tūkst. eurų siekiančią išmoką. Uždirbsite daugiau nei šalies prezidentas. Kiek tai jums buvo svarbu apsisprendžiant eiti į EP?

– Jeigu man tai būtų buvęs pagrindinis motyvas, tai aš būčiau kitaip elgęsis rinkiminės kampanijos metu. Aš sudalyvavau tik vienuose debatuose ir tai buvo paskutinę agitacijos dieną. Paskutinę savaitę prieš rinkimus į feisbuką įdėjau tik kelis įrašus. Viskas. Jei man tai būtų buvę svarbu, aš būčiau daug aktyvesnis.

Kitas aspektas – man yra mokėję didelį atlyginimą. Turbūt ne mažesnį nei EP, tačiau tai buvo prieš keliolika metų, kai vadovavau finansams Lietuvos didžiausioje draudimo įmonėje. Man tai nėra naujiena. Jeigu žmogus dirba, turi kompetenciją ir pasiekia gerų rezultatų, – atlyginimas turėtų būti atitinkamas. Aš nesiginčiju, kad EP atlyginimas skiriasi reikšmingai nuo to, kas yra Lietuvoje. Tačiau tai jau yra kitų institucijų sprendimai. Juos kvestionuoti galiu, tačiau negaliu pakeisti. 

Jeigu finansai kažkam yra pagrindinis motyvas, kažkas deda dideles pastangas, kad tai pasiektų, bet EP ne kažin ką ir nuveikia, tai čia yra problema.

– Teigiate, kad, tapęs Europos Parlamento nariu, pasižadate imtis priemonių savo, kaip EP nario, darbe užtikrinti tvaresnę finansų sistemą, labiau atstovaujančią ES narių piliečių interesams, ir imtis iniciatyvų, kad finansų sistema taptų teisingesnė, tvaresnė ir demokratiškesnė. Kokių spragų matote Europos finansų sistemoje?

– Mano vizija yra tokia, kad ES plėtra atitiktų euro zonos plėtros galimybes. Euro zonoje turėtų būti valstybės, kurios yra konkurencingos ir sugeba tvariai valdyti savo finansus. Vienas iš netinkamų to pavyzdžių galėtų būti Graikija ir Italija.

Jeigu pažvelgsime į Mastrichto kriterijus, tai kai kurios valstybės nesilaiko jų. Ta pati Italija, kuri tris kartus viršija skolos kriterijų. Tai diskredituoja Mastrichto sutartį. Yra sisteminių pažeidimų ir tai rodo, kad ne viskas ES yra gerai. Taip pat tokios valstybės kaip Švedija turėtų būti aktyviai paragintos įstoti į euro zoną. Jeigu jos nerealizuoja šito ketinimo, tai ta valstybė turėtų priimti sprendimą, ar jie nori būti ES, ar ne.

Verta pastebėti, kad JK pasitraukimas iš dalies sprendžia šias problemas. JK niekada nebūtų įsivedusi euro. Jeigu ES yra didelė ir ekonomiškai stipri valstybė, nedalyvaujanti valiutų sąjungoje, tai sukuria papildomų nestabilumo ir priežiūros problemų. Mano nuomone, visos ES šalys turėtų priklausyti euro zonai. Galbūt kai kurios valstybės, kurios neįsivestų euro arba nebūtų pasirengusios jo įsivesti, turėtų svarstyti pasitraukimo iš ES galimybę. Tai yra mano individualus požiūris. 

– Grįžtant prie krizės tyrimo klausimo. Nuolatos minite, kad Lietuva skolinosi iš rinkos žaidėjų, todėl permokėjo iki 2 mlrd. eurų palūkanų. Teigiate, kad reikėjo eiti Latvijos keliu ir skolintis iš tarptautinių institucijų. Latvija gavo paskolą, tačiau kartu ir didžiulį įsipareigojimų sąrašą: 15 proc. sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimus, per 6 mėnesius atleisti papildomai 5 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų, padidinti pagrindinį PVM 3 proc., o lengvatinį 5 proc., pensijas sumažinti 10 proc., o dirbančiųjų pensijas 70 proc. ir taip toliau. Ar nemanote, kad skolinimasis iš tarptautinių institucijų būtų sulėtinęs Lietuvos BVP augimą?

– Visų pirma, tai nereiškia, kad išvardinti reikalavimai būtų atsiradę ir Lietuvoje. Priklauso nuo to, kaip vyksta derybos. Jeigu Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), Europos Komisijai ir Švedijos Vyriausybei būtų aiškiai įrodyta, kad Švedijos bankai prisidėjo prie krizės reiškinių, tai ir tos skolinimosi sąlygos galėtų būti kitos. Reikėjo tuo metu didelės kompetencijos parodyti, kaip veikia krizės mechanizmas.

Kita vertus, kai kurie privalomi TVF sprendimai, kaip kai kurių mokesčių įvedimas (tarkime, NT mokestis), viešojo sektoriaus restruktūrizavimas arba sveikatos sistemos pertvarkymas, – jie yra geri ir reikalingi. Tuo metu politikai Lietuvoje jų nesiryžta priimti, nes tai yra nepopuliaru.

– Jeigu bus nustatyta, kad bankai manipuliavo VILIBOR indeksu, teigėte, kad stengsitės, jog gyventojams būtų atlyginta žala dėl permokėtų paskolų. Kaip tai žadate padaryti?

– Žmonių, kuriems dėl VILIBOR indekso kilimo brango paskolos, buvo nuo kelių iki kelių dešimčių tūkstančių. Papildomą naštą žmogui sukėlė ne tik VILIBOR, didėjęs 10–12 proc., tiems, kas keitė paskolos valiutą, marža didėjo nuo 1 proc. punkto iki 2,5 proc. punkto ir tas padidintas maržas žmogus moka iki šiol.

VILIBOR tema niekur nedings, ji ir toliau tęsis ir, aš tikiuosi, bus užbaigta sėkmingai. Bent jau tiems, kas skolinosi būstui, aš sieksiu, kad tas procesas niekur nedingtų. Juo labiau, kad būnant EP atsiras ir naujų instrumentų.

– Finansų ministras Vilius Šapoka neseniai pareiškė, kad „reikia pristabdyti ir važiuoti ekonominiu režimu“. Ar neatrodo, kad prieš rinkimų ciklą valdantieji švaistė pinigus įvairioms socialinėms iniciatyvoms ir tik dabar susirūpino finansų tvarumu?

– Politikoje visada yra sudėtinga subalansuoti norą būti geram ir būti atsakingam. Mano pozicija visada buvo būti atsakingam ir atsakingai valdyti finansus. Lygiai prieš metus BFK aš siūliau kitus sprendimus dėl GPM dydžio, dėl mokesčių mažinimo. Kai ką pavyko iškovoti, kai ko nepavyko padaryti, nes mano vieno jėgos per mažos.

Tačiau prieš išvykdamas aš dar žadu registruoti įstatymą, kad GPM tiems, kas daug uždirba, tarkim, 10 VDU, kad jisai būtų ne 27 proc., o 32 proc. Dabartinė sistema gaunantiems dideles pajamas yra socialiai nepagrįsta. Vietoje to, kad aukštiems atlyginimams būtų taikomas progresinis mokestis, mes dabar padarėme, kad viršuje būtų regresinis mokestis (kai susumuoju „Sodros“ tarifą su GPM).

Kai kurie sprendimai man tikrai netiko ir net kartais teko registruoti nuomonę prieš Vyriausybės poziciją ir prieš savo frakcijos poziciją kartu su Andriumi Kubiliumi. Tai rodo, kad aš laikiausi principų tiek, kiek galėjau. Beje, taip pat noriu pabrėžti, kad kartu frakcijoje buvo dar 4 žmonės, su kuriais mes bandėme stabdyti Vyriausybės norą būti geriems visiems, tačiau to nepakako.

– Kaip vertintumėte dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį?

– Situacija yra daug geresnė, nei buvo prieš keliolika metų. Pagrindinė problema, kodėl Lietuva patyrė krizę, – Lietuvos bankų sistema labai stipriai priklausė nuo išorinio finansavimo iš motininių bankų. Kai motininiai bankai patyrė problemų skolindamiesi tarptautinėse rinkose, tai ta grandininė reakcija atėjo iki Lietuvos. Dabar tos priklausomybės jau nebėra.

Lietuvos konkurencingumas gerėja. Viskas priklausys nuo to, kaip vystysis tarptautinės prekybos reikalai. Žinome Kinijos didėjantį vaidmenį, JAV protekcionistinę politiką, kuri gali neigiamai paveikti globalią prekybą, o Lietuva yra labai priklausoma nuo eksporto rinkų. Dėl to tai galėtų sukelti papildomų problemų, tačiau jos nebūtų tokios didelės kaip 2008 metų finansų krizės metu.

– O jeigu būstą šiandien reikėtų pirkti Vilniuje, ar tai darytumėte?

– Jeigu reikėtų būstą pirkti sau, tai, ko gero, pirkčiau. Jei pažvelgsime į būstus, kurie yra arti centro, tai jų kainos jau artėja prie kitų valstybių didžiųjų miestų kainų. Nekilnojamojo turto prasme Vilnius tampa ganėtinai brangiu miestu. Jeigu būstas reikalingas ir pajamos leidžia prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, reikėtų pradėti atsakingai mąstyti apie būsto įsigijimą.

– O ar manote, kad artimiausius 2–3 metus NT kainos didės, ar ne?

– Manau, kad NT augimas Lietuvoje nėra spartus. Todėl kurį laiką kainos dar gali augti, tačiau ilgainiui jos turėtų stabilizuotis. Spartaus kainų augimo tikėtis neverta.

– Visi jus pažįsta kaip kelių problemų atstovą, tačiau niekas nežino, kokia ideologija jums artima. Kokios yra jūsų politinės pažiūros?

– Man sunku save matyti kairės–dešinės spektre. Jei reikėtų sakyti supaprastintai, tai ekonomine prasme būčiau arčiau centro–kairės. Nesu radikalus, visada turiu sisteminių argumentų. Perskirstymas ir valstybės vaidmens didinimas man yra svarbus. Vienas skirtumas – man svarbus atsakingas valstybės institucijų vaidmens didinimas. Kairieji siūlo įvesti progresinius mokesčius, bet jiems nėra svarbu, koks bus jų efektyvumas. Tai jiems yra antraeilis dalykas, o man tai yra ne ką mažiau svarbu.

– Ekonomiškai esate labiau į kairę, o kultūrinėje ašyje? Jūsų santykis su religija, šeima, valstybe?

– Su religiniais dalykais aš savęs netapatinu tradicine prasme. Kažkada studijavau psichologiją, skaitau knygas, žinau, kas yra žmogaus psichologija, iš kur yra atsiradusi Dievo samprata. Su institucine religija aš savęs netapatinu. Į žmonių elgesį žiūriu labiau per moralinę prizmę.

Tradicinės šeimos sąvoka man yra svarbi, tačiau žinau, kad tendencijos šiais laikais keičiasi. Tautinės valstybės idėja man yra svarbi. Globaliame kontekste mažos valstybės, kurios neturi tautinio tapatumo, jos paprasčiausiai gali išnykti. Jei kalbėsime apie vartojimo liberalumą, būčiau linkęs prie konservatyvesnių pažiūrų.

– Minėjote, kad skaitote knygas. Kokias knygas skaitote ir ar užtenka laiko?

– Pastaruoju metu grožinei literatūrai laiko nebelieka. Iš temų, kurios mane domina labiausiai, tai būtų psichologija. Netgi turiu vieną ketinimą išleisti knygą apie sąmonės kilmę.

– Jūsų politiniai konkurentai sako, kad esate kerštingas žmogus, ar tikrai toks esate?

– Suprantu, kodėl toks vertinimas yra, bet politikoje yra labai lengvai kabinamos etiketės. Kai su manimi yra elgiamasi civilizuotai ir žmoniškai, aš nesu nei kerštingas, nei aršus ar net emocionalus. Jeigu pradedamos kabinti etiketės, jei pilamas demagoginis purvas, – man ganėtinai sunku tai toleruoti. Tačiau politikoje civilizuoto bei argumentuoto bendravimo yra mažai.

– Kuris iš Lietuvos politinių lyderių jums yra didžiausias autoritetas?

– Moralinio autoriteto prasme tai būtų Valdas Adamkus. O tarptautinės politikos etalonas – Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis. Taip pat dėl didelės drąsos vertinu JAV prezidentą Johną Fitzgeraldą Kennedy, nors jis ir turėjo tam tikrų moralinių nuokrypių. Tačiau nėra idealių žmonių ar politikų. Svarbu, kad žmogus būtų principingas, dirbtų valstybei ir atstovautų žmonėms, o ne piktnaudžiautų savo statusu.

– Ilgą laiką buvote įvardijamas kaip vienas realiausių „valstiečių-žaliųjų“ pretendentų užimti finansų ministro postą. Kodėl neužėmėte šio posto?

– Dėl mano požiūrio į šalies prezidentę ir jos požiūrio į mane. Nuo 2009 metų jai publikavau keliolika viešų klausimų. Po to tą pakartojau 2015 metais, kai D. Grybauskaitė atsisakė komentuoti nesuderintus klausimus Latvijos žurnalistui. Tada aš jai išsiunčiau klausimus, kuriuos pavadinau „Nesuderinti klausimai D. Grybauskaitei“. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus, buvau įsitikinęs, kad ji nesutiks tvirtinti mano kandidatūros. Taip pat dabartinio premjero pozicija buvo tokia, jog jis norėjo bendradarbiauti su šalies prezidente, todėl galbūt ir neteikė kandidatūros.

Kitas motyvas – bandau save pateikti ir dirbti kaip principingas žmogus, todėl galbūt S. Skverneliui reikėjo šiek tiek lankstesnio žmogaus.

– Jei Lietuvoje galėtumėte priimti vieną įstatymą ar taisyklę, kurios privalėtų laikytis visi žmonės, kokia tai taisyklė būtų?

– Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, – reikėtų pakeisti Konstituciją, kad joje būtų įdiegtas subalansuoto biudžeto principas. To reikia, kad Konstitucinis Teismas atsakingiau žiūrėtų į populistinius siūlymus. Mūsų finansinę discipliną reikia griežtinti ir pakelti ją iki konstitucinio lygio.