Aplinką tausojantys, ilgaamžiškesni produktai gali būti brangesni, bet pirkdami aplinkos netausojančius produktus jų kainoje paprastai nepamatome, kiek iš tiesų sumokame. Taip LRT.lt sako Švedijos Užsienio reikalų ministerijos tvaraus ir atsakingo verslo ambasadorius Jakobas Kieferis.
Anot jo, daugelyje šalių pastebimas pačių pirkėjų sąmoningumas – prieš pirkdami daiktą, jie pirmiausia pasidomi, įvertina, ar daiktas pagamintas tokiu būdu, kad jo gamyba nekenkia aplinkai, ar jį pagaminę žmonės nėra išnaudojami, ar daiktas bus ilgaamžis.
Dėl šios priežasties, įsitikinęs J. Kieferis, bendrovės turėtų atsigręžti į tvaraus verslo principus, nes ateityje jie paprasčiausiai gali netekti savo klientų.
– Esate tvaraus ir atsakingo verslo ambasadorius. Tvarus verslas žmonėms dažniausiai skamba sudėtingai, atrodo, kad tai kažkas tolima. Kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra tvarus verslas?
– Kai kalbame apie tvarumą, jį grindžiame gairėmis, kurios jau egzistuoja. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų gairės, kurios nurodo gerbti žmogaus teises.
Jeigu esi verslininkas, turi gerbti žmogaus teises, ginti žmogaus teises, privalai turėti atitinkamas etikečių pateikimo taisykles, priimti darbuotojų teisę organizuotis, kolektyviai derėtis.
Taip pat yra poreikis, kad bendrovės veikla turėtų kuo mažesnę įtaką aplinkai, bet taip pat naudotų technologijas, kurios prisidėtų prie aplinkos gerinimo. Galiausiai, svarbi ir kova prieš korupciją.
Norėtume, kad verslas vadovautųsi šiais pagrindiniais principais. Jie turi atsiskaityti už savo veiklą.
Žinoma, taip pat turime klimato kaitą. Manau, daugelis žmonių tai sieja su tvarumu. Galiausiai, yra 17 tvaraus vystymosi tikslų (Jungtinių Tautų numatyti tikslai – LRT.lt) iki 2030 m.
Galiu suprasti sutrikimą, susijusį su tvarumu, bet iš esmės viską apibendrina mintis, kad bendrovės yra visuomenės dalis ir jos privalo būti atsakingos už sako veiklą, prisidėti prie žmonijos gerovės.
Čia nekalbame apie paramą, pinigų davimą ar miško pirkimą. Kalbame apie tai, kaip tu vystai savo verslą. Mes taip apibūdiname tvarų verslą.
Vartotojai tam taip pat turi ir privalo turėti įtakos. Tikiuosi, kad pirkdami savo drabužius savęs paklausite: ar tai pagaminta sąžiningu būdu? Kokios yra sąlygos gamykloje, kur šie drabužiai pagaminti? Kai perkate automobilį, turbūt norite žinoti, kaip automobilis pagamintas, ar jis varomas elektra.
Manau, kad vartotojai turi itin didelių galių. Stebime aktyvų judėjimą tarp vartotojų, nevyriausybinių organizacijų ir valdžioje turime ambicingų tikslų.
– Klausantis jūsų tampa aišku, kad verslo tvarumas glaudžiai susijęs su verslo atsakingumu. Tačiau tuomet kyla klausimas, kaip atskirti, kada verslas iš tiesų elgiasi tvariai ir atsakingai, o kada tiesiog bando reklamuotis, skirdamas paramą, pavyzdžiui, geriausiai besimokantiems studentams ar rodydamas, kad jų produktai pagaminti tvariu būdu?
– Gerai, kad bendrovės nori duoti kažką atgal bendruomenei. Tradicinis požiūris į tvarumą, kai apie jį buvo pradėta kalbėti 1950-aisiais, buvo toks – mes esame verslas ir esame šioje vietoje, todėl turime kažką duoti visuomenei, kurioje veikiame.
Kai problemos ėmė didėti, verslui teko prisitaikyti. Šiandien dienotvarkę jau formuoja globalūs reiškiniai. Kaip išspręsime pasaulio problemas – pavyzdžiui, natūralių energijos šaltinių klausimą? Manau, anksčiau bendrovės veikė labiau lokaliai, o dabar jos tampa globalios. Čia visi esame susiję.
Suprantu verslo norą parodyti, kad jie prisideda prie vietinės bendruomenės, bet mums pagrindinis ir svarbiausias aspektas – kaip verslininkai žiūri į savo veiklą, kad jie darytų kaip galima mažiau žalos aplinkai, nebūtų korupcinės sistemos dalimi. Manau, tai pasikeitė su laiku.
Kai verslas iš tiesų bando reklamuotis, tai netgi vadinama „mėlynuoju plovimu“ arba „žaliuoju plovimu“ (angl. blue-washing, greenwashing). Verslininkai išsirenka vieną, du ar tris aspektus. Viskas su tuo yra gerai, bet tu niekada nebūsi tvariu verslu, jeigu negerbsi savo darbuotojų, savo verslą vystysi tokiu būdu, kuris niokoja gamtą. Tai nebepriimtina ir net nėra laikoma tvaraus verslo modeliu.
Taip pat pastebime, kad bent jau Švedijoje vartotojai to atsakingumo tikisi. Jie nebenori pirkti marškinėlių iš „H&M“, jeigu žino, kad tai nėra pagaminta tvariu būdu.
Turime daugybę tarptautinių, globaliai veikiančių bendrovių. Jos dirba rinkose, kurios nėra tokios geros, kaip Lietuvos ar Švedijos.
Jie privalo analizuoti riziką. Jeigu esi vietoje, kuri pasižymi vandens užterštumu, kaip tu turėtum veikti, kad nepablogintum situacijos?
– Kalbame apie dideles bendroves ir jos dažnai yra linkusios atskirti savo produktus: čia mūsų įprastas produktas, o čia – mūsų tvarus produktas. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad taip atskirti nebegalima. Gal anksčiau ir buvo galima sakyti, kad čia yra vienoks, o čia kitoks produktas, bet šiandien svarbus visas ciklas. Jeigu parduodi indaplovę, kas su ja nutiks, kai pasibaigs jos tarnavimo laikas? Ar ją galima perdirbti?
Kai kalbame apie naujas elektrines, kokio jos tipo? Ar jos naudos iškastinį kurą, ar atsinaujinančios energijos šaltinius?
Manau, kad visuomenėje vyksta dideli pokyčiai. Bendrovės negali išsirinkti, jos turi vystyti tvarų verslą nuo pradžios iki galo. Kai kurios bendrovės galbūt ir toliau prisidės prie oro taršos, bet tuomet jos privalo atstatyti situaciją, galbūt skirdami kompensaciją ar pan.
Mes pastebime didelius pokyčius bendrovių valdybose. Jie tikrai įtraukia tai į savo veiklą.
Tikime, kad tai suteikia konkurencinio pranašumo. Tu iš tiesų gali pagerinti savo padėtį.
Nesu tikras, ar visi taip galvoja, bet, manau, kuo geriau suprantame padėtį, kurioje esame, tuo labiau ir vartotojai norės pasiteirauti, ar jie patys neprisideda prie situacijos bloginimo.
– Dauguma bendrovių vis dėlto net neegzistuotų be savo klientų. Ką klientai, vartotojai gali padaryti, kad paskatintų verslus būti tvaresnius ar atsakingesnius?
– Manau, kaip ir daugelyje kitų sričių, svarbiausia būti informuotam, suprasti, ką ir kaip perki. Idėja, kad gali vartoti ir vartoti nieko neperdirbdamas [nebegali toliau egzistuoti]. Pavyzdžiui, perki maistą ir dalį jo išmeti, nes nėra tam tinkamos perdirbimo sistemos.
Švedijoje mes surenkame maistą, jį atiduodame į dujų gamyklą ir pagaminame dujas, kurios naudojamos viešojo transporto autobusuose. Manau, kad vartotojai gali daryti spaudimą, paveikti verslą, bet visuomenė ir verslas privalo surasti modelius, kaip siekti to tvarumo.
Valstybė gali kelti reikalavimus ir patys verslai gali prie to prisidėti. Šiandien viskas susiję: jeigu nori pagaminti mašiną, gali atsivežti medžiagų iš Kinijos, žaliavos iš JAV ar Lietuvos.
Pavyzdžiui, „Ikea“ naudoja medieną iš Lietuvos gaminti baldus. Kaip galime būti tikri, kad šie baldai gaminami tokiu būdu, kad miškai neišnyksta, kad jie atsodinami ir panaudojami efektyviausiu būdu?
Tai ekosistema, kurią norime atvesti į verslininkų mentalitetą.
– Lietuvoje tvariu būdu pagamintos prekės, kurios tausoja aplinką, galbūt yra ilgaamžiškesnės, paprastai vertinamos kaip brangesnės ir sunkiau įsigyjamos, nes kai kurių prekių bet kurioje parduotuvėje nenusipirksi. Ar iš tiesų taip ir yra, ar tai tėra stereotipas?
– Tai gali būti tiesa. Jeigu nori investuoti į energiją, kuri gaminama tvariu būdu, už tai turi susimokėti. Tačiau kyla klausimas – kas moka už tai, kad naudoji produktus, kurie daro žalą aplinkai? Tai į kainą nebūna įskaičiuota, bet visuomenė galiausiai už tai moka.
Švedijoje taikomi sertifikatai – jeigu perki „žalią“ produktą, taikomi mažesni mokesčiai. Manau, galime iš tiesų prisidėti, sukurdami atitinkamas sistemas, mokesčių sistemas. Galiausiai viskas susiveda į pačią įmonę – kuo aš noriu būti, kur mano bendrovė yra, ar aš noriu būti teršėju?
Manau, kuo daugiau apie tai kalbėsime, kuo labiau blogės klimato padėtis, tuo daugiau bendrovių privalės į tai atsisukti.
– Kaip manote, ar bendrovės, kurios jau veikia atsakingai, vysto tvarų verslą arba artimiausiu metu ketina tai padaryti, galiausiai laimės prieš tas, kurios į šį traukinį kol kas neskuba?
– Esu įsitikinęs, kad bendrovės, kurios šiuo metu gamina nesusimąstydamos apie pasekmes, turės sudėtingą rytojų. Gali ateiti diena, kai mes pasakysime, kad nebepirksime produktų, kuriems pagaminti naudota anglis, kaip energijos šaltinis.
Kada ir kaip greitai tai nutiks, aš nežinau, bet tiesiog sakau, kad darbų privalome imtis dabar. Žinoma, matome globalią rinką. Kai varžomės ten, kartais prarandame kontraktus, nes ilgalaikėje perspektyvoje produktas gali būti tvaresnis, ilgaamžiškesnis, bet šiuo metu jo kaina gali būti šiek tiek didesnė. Todėl tas, kuris pradeda su mažesne kaina, gali laimėti, bet manau, kad tai trumpalaikė perspektyva.
Nesakau, kad privalome nustoti vartoti. Vis tiek vartosime, vis tiek pirksime drabužius, statysime namus, bet gal, tarkime, galime keliauti kitokiu būdu? Jeigu planuojame įsigyti automobilį, gal jis turėtų būti varomas elektra? Gal turėtume vartoti kitokiu būdu, kuris neturi tokio didelio poveikio? Jeigu jau vartoju, gal reikėtų įsitikinti, kad produktą įmanoma grąžinti, perdirbti, pakeisti?
Gyvename skaitmenizacijos pasaulyje, laike, kai žmonės ima dalintis, pavyzdžiui, savo automobiliu, kuriame yra laisvų vietų, paveždami kitus. Vyksta daug gerų dalykų, gerų pokyčių.
Manau, kad didžiausią rūpestį turėtų kelti tai, kad pokyčiai gali būti nepakankamai greiti, lyginant su tarptautiniais klimato kaitos susitarimais, Jungtinių Tautų tikslais.
Veiksmų turime imtis dabar, bet, deja, dar esame netinkamame kelyje.
