Remiantis statistika, per metus lietuviai dirba kone 300 valandų daugiau nei vokiečiai, tačiau 100 valandų trumpiau nei rusai. Kuriuo keliu turėtume eiti: dirbti ilgiau ar trumpiau?
Trečiadienį švenčiama Tarptautinė darbo diena. Nors daugeliui ši diena asocijuojasi su Sovietų Sąjunga, kurioje ši diena lydima pompastiškų paradų bei tūkstančių žmonių gatvėse, šventės šaknys driekiasi toliau.
Jos pradžią mini istorinis įvykis, kada 1886 metais gegužės 4 dieną Čikagoje įvyko Haimarket riaušės. Tuo metu aikštėje susirinkę darbuotojai protestavo už trumpesnę darbo dieną. Buvo reikalaujama, kad darbo diena truktų 8 valandas, vietoje tuo metu taikytos darbo praktikos – „nuo aušros iki sutemų“ (angl. – sun up to sun down).
Pagal tokią praktiką, darbuotojai dirbdavo apie 90–100 valandų per savaitę, įskaitant ir šeštadienius. Vadinasi, apie 15 – 16 valandų per parą.
Nors protestas susilaukė plataus atgarsio, 40 valandų darbo savaitė JAV buvo priimta tik po 50 metų – 1937 metais. Tuo metu Lietuvoje darbininkų situacija buvo geresnė, o tarpukariu žmonės dirbo trumpiau.
Dirbo po 6 valandas
Kauno istorijos metraštyje Arvydas Mikalauskas rašo apie tarpukario darbo ypatumus Lietuvoje. Teigiama, kad 1919 metais vasario 13 d., ministrų kabineto nutarimu, valstybinėse įstaigose darbo valandos buvo suvienodintos: nustatyta septynių valandų trukmės darbo diena.
Vis dėlto, 1921 metais Finansų, prekybos ir pramonės ministerija, išanalizavusi darbo dienos trukmės valstybinėse įstaigose problemą, pabrėžė darbo valandų skaičiaus mažinimo svarbą.
Ministerijos nutarime buvo rašoma, kad valstybės tarnautojai dirba 7 valandas „įtemptu protu“ sausakimšose ir tvankiose patalpose, todėl buvo paprašyta darbo trukmę sumažinti iki 6 valandų.
Nuo 1921 metų lapkričio 15 d. centrinėse valstybės įstaigose Kauno mieste buvo numatyta šešių valandų trukmės darbo diena, o nuo 1922 metų balandžio 12 d. analogiška darbo dienos trukmė nustatyta visose valstybinėse įstaigose. Tuo metu prie septynių valandų darbo dienos sugrįžta tik 1939 metais, rašoma Kauno istorijos metraštyje.
Vis dėlto, nors tarpukariu darbo diena buvo trumpesnė, per savaitę buvo dirbama ilgiau nei dabar, kadangi žmonės dirbo ir šeštadieniais.
Ilgesnės darbo valandos – nebūtinai didesnis našumas
„Eurostato“ pateikti duomenys rodo, kad 2018 metais Lietuvoje vidutinė darbo trukmė per savaitę siekė 39,9 val. Bene daugiausiai Europos Sąjungoje (ES) dirbo austrai – 41,2 val., o mažiausiai danai – 37,8 val. Tuo metu Europos Sąjungos (ES) vidurkis siekė 40,2 val.
Jeigu pažvelgtume į darbo valandų skaičių per metus, pamatytume, kad daugiausiai dirba ekonomiškai mažiau sėkmingos šalys. Pavyzdžiui, Meksikoje vidutiniškai per metus dirbama 2,255 tūkst. darbo valandų. Tarp pirmaujančių šalių taip pat atsiduria ir Kosta Rika, Rusija, Graikija bei Čilė.
Tuo metu mažiausiai per metus dirba europiečiai. Pavyzdžiui, vokiečiai vidutiniškai dirba tik 1,363 tūkst. valandas per metus. Tarp mažiausiai dirbančių šalių atsiduria ir Danija, Norvegija, Olandija.
Lietuva šiame kontekste galėtų būti priskiriama prie daugiau dirbančių šalių. Per metus vidutinis lietuvis dirba apie 1,9 tūkst. valandų.
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad tokia statistika atspindi darbo produktyvumo bei automatizacijos tendencijas.
Jis teigia, kad šalyse, kuriose dirbama trumpiau, ūkio sektorius yra mažiau orientuotas į žmogaus darbo jėgą. Tuo metu daugiau dirbama šalyse, kur ūkis yra orientuotas į sritis, reikalaujančias didesnio žmogaus įsikišimo.
Anot N. Mačiulio, praeityje vyravo tiesioginis ryšys tarp darbo ir produktyvumo, kadangi didžioji dalis darbų reikalavo žmogaus įsikišimo, tačiau ekonomiškai išsivysčiusiose srityse šis ryšys po truputį nyksta.
„Ryšys tarp darbo laiko ir darbuotojo sukuriamos pridėtinės vertės nebėra toks tamprus“, – konstatuoja N. Mačiulis bei priduria, kad „reikia dirbti ne ilgiau, bet išmaniau“.
Galima dirbti ir trumpiau
Nors yra priimta manyti, kad tik daug dirbantys gali pasiekti gerus rezultatus, Lietuvoje yra įmonių, kurios darbo laiką trumpina iki 6 valandų.
Įmonės „Valandinis“ plėtros vadovas Jurijus Laneckij, taip pat einantis komercijos vadovo pareigas bendrovėje „Engineer“, teigia, kad jau nuo 2018 metų rudens darbo dienos laikas jo valdomose įmonėse yra sutrumpėjęs iki 6 valandų.
„Matome, kad kai kurie darbuotojai labai gerai tai priėmė. Jie susitvarko, o kai kurių rezultatai netgi pagerėjo. Tačiau yra ir tokių, kurie dirba pagal senesnį grafiką“, – konstatuoja J. Laneckij.
Verslininkas pažymi, kad nors darbo valandos ir buvo sutrumpintos, verslo rezultatai pagerėjo: „Abiejų įmonių pelnai augo. Tačiau negaliu dėti rankos prie širdies ir teigti, kad jie augo dėl sutrumpintos darbo dienos“, – sako J. Laneckij.
Anot N. Mačiulio, tai yra puikus pavyzdys, kad darbo laikas nebūtinai koreliuoja su produktyvumu.
„Yra netgi pavyzdžių, kada pramonės įmonės Skandinavijos šalyse ar Australijoje yra sutrumpinusios darbo dieną, tačiau sugeba sukurti tokią pačią pridėtinę vertę, nors dirba mažiau“, – sako N. Mačiulis
Tuo metu Gegužės pirmosios profesinės sąjungos narys Jurgis Valiukevičius mano, kad aštuonių valandų darbo diena yra įvesta labai seniai, todėl reikia kelti klausimą, ar technologinė pažanga dar nepasiekė tokio lygio, kad vertėtų trumpinti darbo dienos laiką.
„Turėtų užtekti šešių valandų per dieną, kad žmogus pilnai išgyventų“, – pabrėžia J. Valiukevičius
Siūlo dirbti po 12 valandų
Nors pasaulinėje praktikoje vyrauja tendencija, kada bandoma efektyvinti darbą bei trumpinti darbo laiką, atsiranda teigiančių, kad dirbti reikėtų ilgiau.
Pavyzdžiui interneto giganto „Alibaba“ įkūrėjas milijardierius Jackas Ma siūlo Kinijai pereiti prie 12 valandų per dieną bei šešių dienų per savaitę darbo dienos. Anot jo, tai yra vienintelis sėkmes kelias Kinijai, nenorint neprarasti ekonominio potencialo.
Vis dėlto, ekonomistas N. Mačiulis teigia netikintis, jog toks modelis turėtų pasisekimą.
„Netikiu, kad pasaulyje yra išsivysčiusi valstybė ar pažangi įmonė, kuri ateityje judės tokia kryptimi. Kaip tik matome priešingas tendencijas. Robotizacijos, kompiuterizacijos ir automatizacijos amžiuje vyraus priešinga tendencija. Darbo savaitė bus trumpesnė, o žmogus turės daugiau laiko savirealizacijai, savęs ugdymui ir laisvalaikiui“, – mano N. Mačiulis.
Anot jo, 8 valandų darbo dienos trukmė yra pakankamas laikas rezultatams pasiekti, tačiau ekonomistas pastebi, kad jaunimas šiais laikas dirba ir ilgiau.
„Jauni asmenys, ką tik pabaigę studijas, turi ambicijų ir nori kuo greičiau save užtikrinti darbo rinkoje, parodyti savo gebėjimus, įgyti kompetencijas darbo vietoje. Tačiau tai daugiau yra asmeninis pasirinkimas, o ne bendra kultūra, kurią skatintų kažkurios įmonės ar valstybės“, – pabrėžia ekonomistas.
Pasiteiravus, kiek laiko jis pats praleidžia dirbdamas, N. Mačiulis teigia, kad priklauso nuo to, kokius darbus jis dirba.
„Jei ruošiame naują ekonomikos apžvalgą arba kažkokį kitą produktą, tai darbo diena gali būti ilgesnė, nei įprasta, o darbo savaitė gerokai intensyvesnė. Tačiau yra ir tokių darbo dienų, kada galiu laiką skirti savišvietai, skaityti bei gilinti kompetencijas“, – sako N. Mačiulis.
Darbuotojai skundžiasi dėl neapmokamų viršvalandžių
Valstybinės darbo inspekcijos patarėjas Šarūnas Orlavičius portalui LRT.lt teigia, kad darbo inspekcija gauna nusiskundimus dėl per didelio darbo valandų skaičiaus, tačiau jie nėra dažni.
„Per pirmus šių metų tris mėnesius išnagrinėjome 26 skundus dėl viršvalandžių bei papildomai gavome apie 20 paklausimų“, – sako Š. Orlavičius.
Anot jo, atlikus patikrinimus, buvo nustatyti keturi atvejai, kada buvo daromi pažeidimai susiję su darbo laiku, todėl buvo liepta minėtus pažeidimus pašalinti.
Anot specialisto, nors oficialios statistikos nėra, pastebima, kad gana dažnai dėl netinkamų darbo valandų kreipiasi prekybos sektoriaus darbuotojai. Dažniausias pažeidimas – faktiškai dirbama ilgiau nei nurodyta darbo sutartyje ir darbo grafike, o už viršvalandžius papildomas atlygis nėra gaunamas.
„Žmonės skundžiasi darbo inspekcijai, kad viršvalandžiai nėra deklaruojami“, – sako Š. Orlavičius bei priduria, kad jei dirbami viršvalandžiai, darbdavys visada turi gauti darbuotojo sutikimą, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus.
Tuo metu J. Valiukevičius pastebi, kad dažniausiai ilgas valandas darbe praleidžia studentai. „Nėra jokios socialinės paramos studentams, todėl jie yra priversti dirbti kada gali, o tai lemia, kad tenka dirbti po 12 valandų ir net daugiau“, – teigia J. Valiukevičius.
