Veidai

2019.04.10 07:41

II-asis Rimantės Kulvinskytės pasakojimas iš Singapūro: širdį spaudžianti istorija iš botanikos sodo

Rimantė Kulvinskytė, LRT.lt2019.04.10 07:41

Lietuvos ir Singapūro tėveliai turi kai ką bendro – tiek vieni, tiek kiti gali stumti vežimėlius tiesiai per UNESCO paveldą. Turiu omeny Vilniaus senamiestį ir Singapūro botanikos sodą.

Pastarasis yra tikras rojus mažyliams! 82 hektarai žalumos, palmių, tropinio miško, slaptų takelių, tvenkinių su gulbėmis, kalvų, kur sliekais su miško paukščiais dalijasi vištos ir gaidžiai, ir aikštelių, kuriose sausainiais mielai vaišinasi voverės.

Kol aikčioju nuo pavyzdinės parko švaros – taip įprastos Lietuvoje, bet tokios retos Azijoje, Singapūre ne vienerius metus gyvenanti Dovilė man pasakoja, kad botanikos sodas yra viena pagrindinių šeimų susibūrimo vietų.

O kaip gi kitaip, nusijuokiu, juk čia tiek pavėsio! Didžiausios kaitros metu jis tampa tikrai neįkainuojamu. Laimei, šiemet 160 metų gimtadienį švenčiančiame parke to pavėsio tikrai daug – medžiai čia įspūdingi, kaip įprasta tropikams, stebina dydžiu ir vešlumu. Tačiau, priduria Dovilė, dydis gali tapti ir pražūtingu.

Ji man papasakoja apie jų bendruomenę itin suvienijusią istoriją, kai prieš dvejus metus parke žuvo 38-erių Radhika Angara. Saulėtą vasario šeštadienio popietę su vyru ir vienerių dvynėmis iškylavusi moteris žuvo nuvirtus milžiniškam fagrėjos medžiui.

„Radhika buvo aukšto lygio vadovė, mylima ir gerbiama bendruomenės narė, – neslėpdama skaudžių emocijų pasakojo Dovilė, – mes priklausėme tai pačiai mamų grupei, kartu užsiimančiai įvairiomis veiklomis. Visos mamos svarstėme, kaip galėtume padėti našliu likusiam vyrui Jarome. Čia nebuvo situacija, kai trūksta pinigų, ar reikia kažkokios materialios paramos. Norėjosi tiesiog pasidalinti šiluma. Todėl sugalvojome pasirūpinti… maistu. Visos moterys pakaitomis ruošė maistą žmonos ir mamos netekusiai šeimai ir kasdien jį nuveždavo. Gedint rūpintis buitimi nelengva, o geras, namuose su meile ruoštas maistas gydo, dovanoja jaukumą, ir tarsi užpildo tą tuštumą, kad štai, mamos, kuri anksčiau visu tuo rūpinosi, nebėra.“ 

Dovilės istorija sušildo ir mane pačią – juk pagalba reikalinga net tada, kai žmogus, rodos, turi viską, ir pagalba toli gražu nėra materialūs dalykai, tai, visų pirma, dėmesys. Ar Jerome nenutuko nuo tokio jūsų rūpesčio, imu juoktis.

Lietuvaitė šypsosi – po kurio laiko, praėjus didžiausiam skausmui, jis pasakė, kad nebegali piktnaudžiauti moterų gerumu ir tuo puikiu jausmu, kai šaldytuvas visada pilnas naminės lazanijos, sriubos ar net pyragų, ir jis su mergaitėmis jau pasiruošęs pasirūpinti savimi.

Bendruomeniškumo svarba, ypatingai tarp atvykėlių iš kitų šalių, mane maloniai nustebino. Vidutinis atlyginimas Singapūre siekia apie 3500 eurų, tačiau tai nereiškia, kad gali pirkti ir pirkti, tiksliau, kad REIKIA pirkti ir pirkti.

„Mes savo mažylei nepirkome beveik nieko, – prisipažįsta Dovilė, – automobilio kėdutė, žaislai, įvairiausi daiktai, rakandai ir prietaisai – susilaukusi vaiko viską gavau iš kitų Singapūro mamų – kai ką atidavė, kai ką perleido tol, kol išaugsime. Beatodairiško vartojimo, net jei ir gali jį sau leisti, čia tikrai nėra.“ 

Tiesa, grįžtant prie maisto ir vaikų. Dovilė tikino, kad vienas geriausių dalykų, kuriuo gali džiaugtis Singapūro mamos – tai gimdyvės dieta. Šią paslaugą užsisako mažylių susilaukusios mamos: į namus triskart per dieną pristatomas karštas maistas, subalansuotas taip, kad atgautum jėgas po gimdymo, stimuliuotum pieno gamybą ir šiaip, galėtum gulėti aukštyn susikėlusi kojas ir neveikti nieko tik žiūrėti į savo rožinį klecką.

Gal kas šią idėją norėtų įgyvendinti ir Lietuvoje, m? Taigi. Prašom ir nėr už ką!

Taip pat skaitykite