Veidai

2019.04.08 06:46

Dovilė Filmanavičiūtė apie laisvalaikį: visi nedrįsta sakyti, kad mėgsta lengvabūdiškus leidimo būdus

Kai tik įvairių projektų dalyvė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė kuo nors susidomi, iškart atsiranda būriai sekėjų. Vienas naujausių pavyzdžių – socialiniuose tinkluose susibūrusi lengvo ir intriguojančio italų serialo „Ponių rojus“ gerbėjų armija.

„LRT savo feisbuko paskyroje surengė apklausą, kuris vaikinas, Pietro ar Vitorijus, labiau tiktų Teresai. Mes su merginomis vieningai ir karingai nutarėme, kad Pietras mums labai nepatinka ir jo gražuolei italei nelinkėtume", – apie socialiniuose tinkluose verdančias diskusijas užsiminė D. Filmanavičiūtė. Portalui LRT.lt ji išsamiau papasakojo apie savo laisvalaikį, kur didžiausią vietą užima knygos ir filmai.  

– Stebint jus socialiniuose tinkluose matyti, kad didelę laisvalaikio dalį užima knygos, kinas ir serialai. Kaip visa tai atėjo į jūsų gyvenimą – vienu metu, paeiliui?

– Laisvalaikio leidimo prasme, ilgą laiką mano gyvenime daugiau karaliavo kinas. Literatūrai didelį poreikį pajutau pastaraisiais metais. Beje, nežinau kodėl taip atrodo iš šalies, bet serialų aš praktiškai visai nežiūriu. Man sudėtinga ilgą laiką koncentruoti dėmesį – net jei ir pradedu žiūrėti kokį nors kūrinį, sužiūriu jį per kelias paras, tikrai nemoku taupyti ir serijų periodiškai nežiūriu. Viskas čia ir dabar.

Žinote, man šis klausimas apskritai kiek keistas. Nesuprantu, kada mes visi pamiršome, kad dėjimasis į save yra didžiausia žmogaus privilegija ir pareiga. Įspūdžiai per meną mums yra gyvybiškai svarbūs. Tik taip mes liekame kritiški, gebame dalyvauti diskusijoje, semiamės įkvėpimo, jautrumo, mokomės.

Suprantu, kad kiaurą parą ardytis socialiniuose tinkluose yra kur kas lengviau nei sukrimsti Trumpo prezidentavimo analizę, bet aš esu iš tų, kurie bent jau savo aplinkoje nuolat primena: padėkit telefonus ir eikite semti žinių. Juk gyvenimą niekniekiams iššvaistysim!

– Kam teikiate pirmenybę? Koks kinas, serialai ir knygos įdomiausi?

– Esu didelė nekomercinio kino gerbėja. Mėgstu ir zefyrinius Holivudo darbus, bet tikrai kur kas dažniau mane sutiksite mažyčiame Senamiesčio kino teatre spoksančią filmą apie socialiai jautrius klausimus, nei išeinančią iš herojiško epo, kuriame daug šaudo ir daug gaudo.

Labai daug filmų žiūriu vadinamosiose VOD platformose, juoba, kad Lietuvoje dabar turime tiek galimybių legaliam žiūrėjimui, kad niekaip nepateisinu nei vagysčių, nei aiškinimo, kad poreikis didenis už pasiūlą. Aš tikrai besaikė vartotoja ir tikrai nespėju sužiūrėti visko, ką mums siūlo internete.

Pastaruoju metu mane labai žavi dokumentika. Ji visiškai peržengusi savo ribas ir kartais prilygsta nuostabiam meniniam filmui. Ypač, gastronominėmis temomis. Joms atiduodu prioritetą, kai kalbame apie serialus.

O štai su knygomis žaidžiu savotišką žaidimą. Bandau skaityti dvi knygas vienu metu: knygą sielai, tai yra kokį nors gerą romaną ir knygą smegenims, tai yra kokią nors sudėtingesnę studiją, biografiją, populiariaus mokslo kūrinį.

Socialiniuose tinkluose žmonės man kartais skundžiasi, kad neįveikė vienos ar kitos knygos. Ir aš puikiai juos suprantu. Bet tuo pačiu kviečiu pabandyti tokių neįveikiamųjų skanauti po truputį, po skyrių. Žiū, ir baigta!

– Knygų ir filmų dabar begalė, kaip atsirenkate? Ar būtinai filmą žiūrite ir knygą skaitote iki galo ar padedate į šalį, jei neįdomu.

- Apie kiną daug skaitau, organizuodama „Normalias bobas“ pažinau nemažai žmonių iš kino industrijos, jie man dideli patarėjai. Tad jame pasimesti jau nebijau.

Knygos pas mane atkeliauja natūraliai, kartais užmetu akį į kokį nors autoritetingo žmogaus sąrašą ar topus didžiuliuose pasaulio žiniasklaidos kanaluose. Ar galėtumėt patikėt, kad kasmet kažką perku iš Baracko Obamos metų mylimiausių? Pačiai truputį juokinga, bet dar nė karto nenusivyliau.

Šiųmetė „Apšviestoji“ man kol kas – mano 2019 metų knyga. Jau nepamenu, kada kokį kūrinį numečiau nebaigusi. Tiesą pasakius, man tai principo reikalas. Juk negaliu sakyti, kad nesąmonė, kol nepabaigiau iki galo ir nesusidariau pilno vaizdo. Bet aš už džiaugsmą ir malonumą. Nereikia kankintis nė vienoje mūsų gyvenimo srityje. Tai gimdo didžiulę vidinę nelaimę ir atgraso nuo atradimų.

– Kur dedate perskaitytas knygas?

– Jūs kaip tik mane pagavote tokiu momentu, kai mūsų namuose stovi stirtos knygų, kurioms norime pasakyti „sudie“. Kai ką perleisime tėvams. Kai ką norisi parduoti skaitytų knygų knygynui. Kai ką aš padedu skaitykloje Vilniaus geležinkelio stotyje – ten yra mano vardo lentyna. Bet kai kas lieka mūsų bibliotekoje amžiams. Dabar tas laikotarpis, kai norisi sakyti „o gal vaikai skaitys”.

– Esate subūrusi judėjimą „Normalios bobos“ ir kviečiate moteris, merginas į kiną, vakarienių, gal kažką panašaus sugalvosite ir su knygomis, serialas?

– Kol kas planuoju tik keletą mėnesių į priekį ir tik laikau kumščius, kad apskritai kažkam organizuoti jėgų liktų.

Jei „Normalios bobos“ ir evoliucionuos, tai tikrai į edukacinę pusę. Jaučiu, kad galiu prisidėti prie realių veiksmų, padėsiančių merginoms remtis žiniomis, ne vien emocijomis. Gal dar kiek ankstoka man karksėti. Aš tik jaučiu, kad linksmintis yra viena, o mūsų visuomenės spragos daugelyje aktualių temų – kur kas įdomesnė teritorija. Bus matyt!

– Socialiniuose tinkluose kartais pasidalijate žinutėmis apie LRT TELEVIZIJOS serialą „Ponių rojus“, sakote, kad čia jūsų manija. Kuo įdomus šis serialas?

– Man atrodo, kad čia vienas iš tų kartų, kai visi nedrįsta sakyti, kad mėgsta lengvabūdiškus laisvalaikio leidimo būdus, bet kai tik sulaukia pirmo pavyzdžio... Labai juokinga! „Ponių rojus“ mano socialiniuose tinkluose praktiškai turi gerbėjų armiją! Man patinka jį žiūrint apie nieką negalvoti ir pasiduoti toms lengvoms intrigoms, kurias serialo kūrėjai susuko. Gražūs kostiumai, neįpareigojantis siužetas...Nerealus galvos išvalymo būdas.

– Ar turite mėgstamą, nemėgstamą veikėją?

– LRT savo feisbuko paskyroje surengė apklausą, kuris vaikinas, Pietro ar Vitorijus, labiau tiktų Teresai. Mes su merginomis vieningai ir karingai nutarėme, kad Pietras mums labai nepatinka ir jo gražuolei italei nelinkėtume.

– Kaip pradėjote jį žiūrėti, ar kas rekomendavo, ar netyčia?

– Atrodys kaip pataikavimas, bet LRT mūsų namuose rodomas visada, kai esame namuose. Taigi „Ponių rojus“ tiesiog buvo eteryje. Užkibau.

Bet aš ir daugiau tokių lengvabūdiškų kabliukų kišenėje turiu. Serialas „Svetimšalė“ man buvo lygiai tokia pati obsesija. Kada LRT rodys naujausią jo sezoną? Specialiai laukiu!

Dar vienas įsimintinas kabliukas – „Tarnaitės pasakojimas”. Aš tikrai mėgstu ne vien žurnalistines analizes ir sunkų skandinavišką kiną!

– Jei namie žiūrite filmą, serialą, tik tai ir darote, susitelkiate ar galite tuo pat metu ir valgyti, namus tvarkyti, megzti, internete naršyti?

– Visaip būna. „Ponių rojų“ žiūriu dvejopai. Arba ruošdama maistą, tvarkydamasi. Arba mediatekoje, parėjusi iš darbų, kai jau norisi tiesiog bukai spoksoti į ekraną ir ilsėtis. Viskam savas laikas ir vieta, aš taip mėgstu sakyti.

Filmai, serialai, knygos – tik pramoga ar gali tapti ir informacijos šaltiniu apie politinius, istorinius įvykius, motinystę, prieš keliones į užsienio šalis ir panašiai?

Tai mūsų sielos ir proto maistas. Aš linkiu visiems atrasti malonumą sau patinkančiuose žanruose, temose tiek, kiek norisi ir kaip norisi. Svarbiausia nepamiršti – į save. Viską tik į save. Tada gyvenimas ir pasaulis atrodo neišsemiamos platybės. Ir pasidaro tiesiog labai gera čia ir dabar.