Projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ žvaigždės. Taip Rytį Stankevičių, Tomą Dzidzevičių ir Jarl Branting vadina LRT televizijos projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ prodiuserė. Šie moksleiviai – ilgamečiai projekto dalyviai, pademonstravę išskirtines žinias ir puikius rezultatus. Visus nedrįstančius išbandyti savo jėgų jie lyg susitarę ragina – „išdrįskit“. O jų patirtis ir projekte nueitas kelias įrodo – išdrįsti verta.
Papasakokite apie save.
Rytis: Aš Rytis Stankevičius, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos abiturientas. Esu atkaklus, ambicingas, smalsus žmogus, labai mėgaujuosi proto žaidimais, dalyvavimu juose ar jų kūryba – netgi galėčiau pasakyti, kad dėl šios veiklos esu „išprotėjęs“. Tačiau šia sritimi mano hobiai neapsiriboja – mėgstu ir priešingą veiklą, pavyzdžiui, menus (ypač teatrą, muziką, kiną), kulinariją ir, žinoma, ilgai miegoti.
Tomas: Esu Tomas, man aštuoniolika metų. Esu videokūrėjas.
Jarl: Esu Jarl Branting, Europos ir Lietuvos pilietis. Mano tėvas švedas, o mama – lietuvė. Gyvenu čia, Lietuvoje. Šioje šalyje ir mokausi, ateityje noriu būti teisininkas arba politikas. Domiuosi politika, istorija, menu, muzika.
Kada ir kaip prasidėjo jūsų kelias projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“?
Rytis: Mane nuo pat mažumės ėmė traukti intelektiniai užsiėmimai – nuo 5-erių metų ėmiau spręsti kryžiažodžius. Žinoma, su tėvų pagalba. Taip pat žiūrėdavau įvairius intelektinius žaidimus („Lyderiai“, „Šeši nuliai – milijonas“, „Kas? Kur? Kada?“), tad įnirtingai svajojau patekti į „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ žaidimą. Galiausiai, kai tapau penktokas, skubėjau užpildyti anketos ir nuo 2012 m. prasidėjo mano kelias šiame projekte.
Tomas: Septintoje klasėje. Tai buvo sena svajonė.
Jarl: Hm. Kada tiksliai, nepamenu. Bet kai buvau pradinukas, gavau kvietimą dalyvauti specialioje projekto laidoje apie knygas kartu su vyresniais mokiniais. Dalyvavau, nelaimėjau. Bet atsakinėti į klausimus patiko, nusprendžiau, kad kada nors vėl pabandysiu.
Kiek kartų dalyvavote šiame projekte? Koks jūsų aukščiausias pasiekimas?
Rytis: Projekte dalyvavau jau aštuonis kartus. Kiekvienais mokslo metais nuo penktos klasės. Taip pat dalyvavau Kalėdiniame žaidime. Aukščiausias pasiekimas – triskart tapau Lietuvos tūkstantmečio vaiku.
Tomas: Penkis kartus. Patekau į devintokų finalą.
Jarl: Sunkus klausimas. Netgi nepamenu, kiek tiksliai kartų. Kai žaidimas tampa gyvenimo dalimi, sunku prisiminti... Rodos, dalyvavau tris kartus tradicinėse laidose: septintoje, aštuntoje ir dešimtoje klasėse. Taip pat dalyvavau specialioje laidoje devintoje klasėje bei pradinėse – laidoje apie knygas. Septintoje klasėje pavyko laimėti. Tai turbūt ir būtų aukščiausias pasiekimas.
Papasakokite apie šio projekto užkulisius. Kas jus labiausiai nustebino būnant projekto dalyviais?
Rytis: Projekto dalis, liekanti už kamerų, yra labai jauki: smagu pabendrauti su kitais moksleiviais, kūrybine grupe, vedėju, galų gale malonu pasivaikščioti po LRT patalpas, pastebėti pažįstamų veidų ar netgi autoritetų. Labiausiai nustebino faktas, jog studijoje nėra, kaip kas nors galėtų pagalvoti, pernelyg akademinės ar įtemptos atmosferos. Žmonės yra gan atsipalaidavę.
Tomas: Labiausiai nustebino tai, kad tos legendinės knygos viso labo buvo tik trys vargani mygtukai.
Jarl: Na, galbūt pradžioje reikėtų paminėti grimavimo kambarius, kitas televizijos erdves. Įdomu pažiūrėti, kur filmuojamos kitos laidos, ne tik „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Pamatyti televizijos darbą. Labiausiai nustebino kontaktas su kitais dalyviais. Susiradau naujų draugų. Dažnai prieš žaidimą pasišnekame apie būsimą žaidimą, politiką, gyvenimą.
Ką jums suteikė, ko išmokė dalyvavimas šiame projekte?
Rytis: Dalyvavimas projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, ryžto ir dar daugiau noro gilintis į mano mėgstamą sritį – intelektinius žaidimus. Be to, projektas išmokė niekada nepasiduoti ir atkakliai siekti to norimo laiptelio savo gyvenime.
Tomas: Šis projektas mane išmokė, kad nereikia skubėti. Geriau pamąstyti.
Jarl: Nieko nesuteikė. Nes, norint dalyvauti, reikia turėti žinių, nebijoti viešai pašnekėti. Šis žaidimas neišmoko nieko, tik patikrina JAU ĮGYTAS ŽINIAS.
Kas dalyvaujant projekte jums buvo (yra) sunkiausia?
Rytis: Sunkiausia yra sutvardyti tą vadinamąją vidinę įtampą – nesvarbu, kelintą kartą dalyvauju, tačiau prieš kiekvieną filmavimą jaučiu manyje tvyrantį nerimą, netgi baimę, – „jauduliukas“ visada išlieka.
Tomas: Atsakinėti į klausimus.
Jarl: Hm. Manyčiau, kad atsakinėti į paskutinius finalo klausimus, kai kiekvienas taškas gali kainuoti pergalę.
Ar tai buvo jūsų pirmoji pažintis su televizija? Kaip sekėsi prisijaukinti filmavimo studiją ir kameras, nukreiptas į jus? Galbūt jų net nepastebėjote ir nuo pat pradžių jautėtės gerai?
Rytis: „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ iš esmės buvo pirmoji didesnė patirtis televizijoje, tačiau studija ir kameros nesuteikė didelio diskomforto. Personalas užtikrino gerą ir jaukią atmosferą.
Tomas: Ne pirmoji. Televizijoje aš nuo trejų metų. Studija taip pat pažįstama nuo mažens. Jaučiausi kaip namie.
Jarl: Kameros – ne laukiniai gyvūnai, jų jaukintis nereikia. Geriausia jų nepastebėti.
Ką patartumėte tiems, kurie svajoja dalyvauti projekte, bet nedrįsta?
Rytis: Nedrįstantiems patarčiau tiesiog pernelyg nesibaiminti – niekas prie gėdos stulpo nepririš, be to, smagu trumpam pakeisti aplinką, patikrinti save. Ir juk nė vienas dalyvis negrįžta tuščiomis!
Tomas: Išdrįskit!
Jarl: Išdrįsti.
Kas šiame projekte svarbiau – sėkmė ar žinios?
Rytis: Šis klausimas, mano nuomone, niekada neturės vieno atsakymo. Projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ žinios turi labai didelį vaidmenį, tačiau sėkmė neretai tampa tarsi koziriu ar net pergalės faktoriumi, kurį žmonės vieną kartą turi, o kitą jau nebe.
Tomas: Sėkmė. Visko nežinosi. Labai priklauso, kokių gyvenimo patirčių turi. Jos ir sudaro tavo žinias. O patirtys yra gryna sėkmė. Taip pat prie visų kamerų ir šviesų atsiranda stresas, o su jo atėjimu žinios dingsta.
Jarl: Sakyčiau, kad sėkmė. Juk žaidimo klausimai yra praktiškai iš visų sričių, kurias išsilavinęs žmogus turi išmanyti. Tačiau tai, kad nėra susikoncentruojama į vieną sritį, yra tikrinamos visų dalykų žinios, laimėjimą paverčia labiau sėkmės dalyku. Tu gauni klausimą ir arba žinai į jį atsakymą, arba ne.
Visai neseniai dienos šviesą išvydo pagal projektą sukurta enciklopedija „1000 klausimų ir atsakymų“. Kokį įspūdį jums paliko ši knyga?
Rytis: Pirmasis įspūdis buvo: „Oho, sunkoka knyga.“ Tačiau labai imponavo knygos žaismingumo ir akademiškumo samplaika bei darna – tai tikrai netradicinė žinių tikrinimo ar ugdymo(si) knyga, kurią skaitant galima ne tik labai daug išmokti, bet ir labai maloniai praleisti laiką, pasilinksminti. Negana to, šaunu, jog knyga interaktyvi – joje ne tik tekstiniai, bet ir vaizdiniai, galvosūkiniai, net garsių Lietuvos žmonių užduoti klausimai.
Tomas: Man asmeniškai knyga patiko. Ją užtenka tik pavartyti ir tu jau sužinai kažką naujo.
Jarl: Tiesą sakant, didelio įspūdžio nepaliko. Nors tai yra labai gera knyga, bet dalyvauti tikrajame projekte buvo daug įspūdingiau. Visgi ji neblogai apibendrina „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidą.
Kaip vertinate enciklopedijoje pateiktus klausimus? Gal visi jie jums, projekto dalyviams, lengvai įkandami?
Rytis: Enciklopedijos klausimai pasirodė labai įvairūs ir tinkamai diferencijuoti tiek temos, tiek sunkumo aspektu – kiekvienas rastų jam patinkančios sferos ar norimo lygio klausimų. Skaitydamas knygos klausimus radau nemažai lengvų klausimų, tačiau aptikau ir tokių, į kuriuos atsakymų nežinojau, tad neabejotinai praplėčiau savo žinių bagažą.
Tomas: Klausimai naudingi. Juos paskaitęs ir sužinojęs atsakymus, tikrai įgausi daugiau žinių, galėsi panaudoti vieną kitą faktą kasdieniuose arba labai svarbiuose pokalbiuose.
Jarl: Tiesą sakant, dauguma klausimų man tikrai atrodo per lengvi. Bet galbūt taip yra todėl, kad nemažai jų yra iš žemesniųjų klasių žaidimų. Taigi šie klausimai atlieka savo misiją – knygą gali skaityti ir penktokai, ir dvyliktokai.
Kartu su enciklopedija buvo pristatytas ir kortelių žaidimas „IQ ringas“, leidžiantis projekto gerbėjams pasijausti taip, kaip jaučiasi TV projekto dalyviai. Kaip šį kortelių žaidimą vertinate jūs?
Rytis: „IQ ringą“ vertinu kaip gerą TV žaidimo trečiojo turo reprodukciją – žaidžiantieji gali suprasti turo principą, pasipraktikuoti skirtingo taškų kiekio klausimų sudėtingumą, galbūt netgi strateguoti judant taškų linija. Vėlgi džiaugiuosi, kad šiame kortelių žaidime įdėtos įvairių temų užduotys: nuo matematikos iki menų, nuo Lietuvos iki Antarktidos, nuo faktinių klausimų iki išmąstymo galvosūkių.
Tomas: Puikus žaidimas vakarėliams ar tiesiog norint paveikti kažką neįprasto.
Jarl: Manau, kad šis žaidimas yra gana geras būdas pajusti žaidimo atmosferą. Vertinčiau teigiamai. Žaidimas tikrai gali paskatinti domėtis, galbūt net dalyvauti projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.
Kaip manote, ar pagal projektą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ sukurta enciklopedija ir kortelių žaidimas gali tapti tinkama treniruote išbandant savo jėgas prieš dalyvavimą projekte?
Rytis: Enciklopedija ir „IQ ringas“, be jokios abejonės, gali tapti treniruote besiruošiant dalyvauti projekte – skaitytojas susipažįsta su žaidimo struktūra, klausimų braižu, gerindamas žinias išbando savo jėgas. Žinoma, noriu pasakyti, kad vien šiuo metodu nerekomenduočiau apsiriboti. Įvairialypiškumas itin praverčia: kitos intelektinės TV laidos, protų žaidimai, filmų žiūrėjimas, lankymasis parodose, koncertuose, spektakliuose taip pat gali puikiai paruošti (ir paruoš!) dalyvį projektui „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.
Tomas: Tikrai ne. Jokia knyga, joks žaidimas nepadės pasiruošti šviesų ir kamerų jauduliui, dėl kurio visos žinios išgaruoja.
Jarl: Manau, kad ši enciklopedija yra sukurta pagal laidą, skaitydamas netgi prisimenu klausimus, kuriuos pačiam teko atsakyti. Kortelių žaidimo nenaudočiau treniruotei. Kodėl? Na, todėl, kad visiškai nesitreniruoju laidos filmavimams.
Straipsnį parengė Sandra Vainilavičiūtė
