Veidai

2019.04.01 07:00

LRT žinių vedėja Aistė Plaipaitė apie atsakomybės jausmą: esame tokie, kokia yra mūsų gentis

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“2019.04.01 07:00

„Mano siekis yra nepamesti radijo, kuris yra mano meilė. O taip pat išsilaikyti televizijoje, kuri man yra iššūkis“, – sako LRT žinių vedėja Aistė Plaipaitė. Viename dideliame LRT pastate ji turi ir namų, komforto zoną – radiją, ir iššūkių erdvę – televiziją, kur gali tobulėti.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ viešėjusi A. Plaipaitė dažnai kolegų apibūdinama kaip viena atsakingiausių darbuotojų. Ji sugeba suderinti daug skirtingų veiklų ir stengiasi nežiūrėti nė į vieną iš jų pro pirštus.

„Neseniai iš Lietuvos radijo naujienų tarnybos išėjo mūsų ilgametė redaktorė Genutė Abraitienė ir ji pasakė gražią mintį išeidama, kad mes esame tokie, kokia yra mūsų gentis. Tai reiškia, iš kokios šeimos, aplinkos, namų mes atėjome. Tai matyt tas atsakomybės jausmas, kuris kartais ir apsunkina gyvenimą, yra atėjęs iš namų, iš šeimos“, – sakė A. Plaipaitė.

Iš šeimos atėjo ir A. Plaipaitės noras skaityti žinias. Kai dar buvo žurnalistikos studentė, sykį kartu su seneliu ji klausėse Lietuvos radijo ir sukūrė planą.

„Sėdėjome kambaryje, fone skambėjo radijas, žinios. Aš ir sakau, ar nebūtų smagu, jei kada nors klausytum radijo, o žinias tau skaityčiau aš. Bočius atsakė, kad būtų labai smagu. Planas pavyko, o bočius dar porą metų manęs paklausė“, – prisiminė A. Plaipaitė.

Nemažai darbo radijuje patirties sukaupusi A. Plaipaitė prisiminė ir kelias neįprastas situacijas, nutikusias tiesioginiame eteryje.

„Skaitant žinias yra nugriuvusi lempą. Kitas epizodas – pro langą įskrido bitė, nutūpė ant piršto, ji man caktelėjo, nėra malonus jausmas, pirštas pradėjo tvinkčioti, bet aš tiesiog toliau tęsiau žinias. Dar kraujas iš nosies buvo pradėjęs bėgti. Mobilizuojiesi ir sutelki visas jėgas į tai, ką tau reikia padaryti. Neįtikėtina, ką žmogus gali padaryti tą akimirką, kai jis turi kažką padaryti ar pasakyti, ir kai jį ištinka pašalinės situacijos“, –įsitikinusi A. Plaipaitė.

Ji papasakojo ir kitą įsiminusį atvejį, kai teko suktis iš padėties, tik šis nutiko ne darbe.

„Visai neseniai turėjau padainuoti draugės mamos jubiliejuje ir aš pamiršau tekstą. Man tik iškaito galva, nežinojau kaip elgtis, visų atsiprašiau, nuėjau pasiėmiau lapą, žodžius. Daina daug kartų dainuota, tiesiog kažkas užsiblokavo, kažkas įvyko, atrodė, kad sulėtėjo laikas. Dar ilgai prisiminsiu šį jausmą. Niekada negali žinoti, kada mus tai ištiks eteryje, ant scenos. Visada rizikos yra“, – sakė A. Plaipaitė.

A. Plaipaitė dainuoja nuo maždaug penkerių metų, yra baigusi muzikos mokyklą.

„Lankau chorą „Aidija“, tai mano pagrindinė muzikinė veikla. Neseniai grįžome iš gastrolių Izraelyje. Kartais būna tokių momentų, kai tu dainuoji, o nuo to bendrumo, kad esi kartu su 30 žmonių, taip užgniaužia kvapą ir per kūną nueina įvairiausi jausmai. Visą kūną – nuo pirštų galų iki viršugalvio apima ir vienybės, ir graudulio, kažkoks ypatingas jausmas. Labai vertinu tas akimirkas, atrodo, kad jos nukelia kažkur į ne žemę“, – pasakojo A. Plaipaitė.

Mokydamasi mokykloje A. Plaipaitė su draugėmis buvo įkūrusi ir kelias muzikos grupes. O po vieno pasirodymo, kai būdamos vienuoliktokės su drauge koncertavo dvyliktokams ir šie net prašė pakartoti, dar ilgai jautė ypatingo pasididžiavimo jausmą.

Vieną dainą A. Plaipaitė dovanojo ir žiūrovams.

Daina ir pokalbis su ja – laidos įraše (nuo 01.45 min.)

Labas rytas, Lietuva I dalis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt