Veidai

2019.03.31 07:00

Aktorystė Marių Repšį dar labiau klampino į ligą: meluodavau taip, kad visi patikėdavo

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.03.31 07:00

Bipolinis sutrikimas nėra nuotaikų kaita – aš skraidau ir galiu užkariauti pasaulį arba manęs neturi būti šitoje žemėje. Tai du kraštutinumai“, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ sako kino ir teatro aktorius, knygų autorius Marius Repšys. Pasak žurnalistės Laisvės Radzevičienės, neseniai pasirodžiusios M. Repšio knygos „Heraklis Nr. 4“ bendraautorės, dažnai aplinkiniams sunku suprasti, kad žmogaus manija, pavyzdžiui, daug dirbti – ligos požymis: „Jiems atrodo – šaunuolis, kiek turi užsispyrimo.“ O iš tiesų, pasak M. Repšio, po tuo slepiasi labai gilūs ir pavojingi dalykai.

– Karolis Vyšniauskas, muzikos apžvalgininkas, po filmo „Išgyventi vasarą“, neseniai pristatyto „Kino pavasaryje“, rašo taip: „Galvoju, kad, jeigu yra pokytis, apibūdinantis mūsų laiką, tai yra prasidėjęs kalbėjimas apie „mental health“ [psichinę sveikatą].“ Kaip jautiesi rašydamas? Ar jauti, kad ne vienas apie tai kalbi?

M. Repšys: Iki to filmo galvojau, kad esu vienas. Po filmo supratau, kad ne. Yra daug žmonių, kalbančių apie tai. Labai džiugu, nes apie tai reikia kalbėti. Sirgti psichinėmis ligomis nėra gėda. Daugelio mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie turi psichinių sutrikimų.

L. Radzevičienė: Užsienyje šie procesai yra prasidėję gerokai anksčiau. Išleista daugybė knygų apie psichinę sveikatą. Lietuvoje kaip visada vėluojame, vis dar stigma kalbėti apie slaptą alkoholizmą, savižudybes, psichinės sveikatos sutrikimus, tarsi tai būtų kitokios ligos ir būtų gėda turėti savo aplinkoje žmogų, gulėjusį psichiatrinėje ligoninėje.

M. Repšys: Žmogus, sergantis psichine liga, vartojantis vaistus ir lankantis psichoterapiją, gali gyventi visavertį gyvenimą. Psichiatrinėse ligoninėse guli paprasti, nuoširdūs žmonės. Aišku, yra visokio lygio susirgimų, bet žmonės su tuo gyvena, kuria šeimas, daro karjerą.

– Kaip įvardytum savo ligą? Kai kur matau „depresija“, pats sakai „bipolinis sutrikimas“, kai kur parašyta bendriau – „psichiniai susirgimai“.

M. Repšys: Viskas prasidėjo nuo depresijos. Kažkada mane pamatė labai suplonėjusį, ir kadangi aš nelabai moku meluoti, prisipažinau, kad pakeičiau vaistus. Kilo klausimas – kokius. Nelabai norėjau plėstis apie bipolinį sutrikimą, tai pasakiau, kad nuo depresijos.

– Kaip ryžaisi apie tai prabilti? Kaip reaguoja šeima?

M. Repšys: Mano šeima nelabai gerai reaguoja, ypač mama, kuri yra „seno sukirpimo“ ir sako – gali sau pakenkti. Mano daktarė lygiai taip pat sakė. Aš manau, pasielgiau drąsiai, galbūt net nesavanaudiškai. Neturiu, ko slėpti.

Bipolinis sutrikimas labai klastingas. Dažnai žmonės tą žmogų, kuriam kyla manija, palaiko, sako – valio, tu šaunuolis, turi daug valios. O po tuo slepiasi labai gilūs ir pavojingi dalykai.

– Knygoje tu rašai apie tai, kad buvai užsinorėjęs išmokti groti pianinu, labai daug valandų praleisdavai sporto salėje. Tau pačiam atrodė, kad tai aistra?

M. Repšys: Aš galvojau, kad turiu didelę valią, stiprų norą. Ir man sekėsi tiek pianinu groti, tiek žaisti šachmatais, mano lygis kilo ir tai mane dar labiau motyvavo užsiimti veiklomis. Niekada gyvenime net nesusimąsčiau, kad tai gali būti psichinis sutrikimas. Aš galvojau, turiu mėgstamą veiklą, ją įgyvendinu ir darau tai 120 proc., man nuo to pačiam buvo gera.

L. Radzevičienė: Ir juo labiau to niekaip negali suprasti aplinkiniai žmonės, kuriems tai atrodo labai kieta – koks tu šaunuolis, kiek turi užsispyrimo, nemokėdamas groti tu groji po 8 valandas, galiausiai tu jau gali groti Rachmaninovą.

– Kada supratai, kad čia visgi nėra laimė?

M. Repšys: Aš supratau negreitai. Man pasakė tada, kai atsidūriau ligoninėje. Aš galvojau, kad tai yra normalu, tiesiog taip būna, tikėjau savo talentu, valia, darbštumu.

L. Radzevičienė: Kiek kalbėjau su psichiatrais, Mariaus atvejis yra toks: manijos laikotarpiais jis groja pianinu, žaidžia šachmatais, sportuoja, daro savo etiudus. Bet yra ir kitos manijos, pavyzdžiui, leisti pinigus – gali išleisti viską, ką turi, ir ne tik savo, bet ir šeimos.

M. Repšys: Paimti paskolą, likti be nieko. Yra atvejų, kai žmonės atsiduria gatvėje, praranda šeimas, butus.

– Kodėl Heraklis ir kodėl Nr. 4?

M. Repšys: Kodėl Nr. 4, suprasite perskaitę knygą, o Heraklis – dvi mano versijos: Heraklis yra nepalaužiamas, stiprus pusdievis, kuris nugali, įvykdo savo žygdarbius, man jis asociavosi su stipriu žmogumi labai jautria siela, kuris palūžta; o antra versija – vienu momentu aš įsivaizdavau, kad iš tiesų esu pusdievis Heraklis, nes buvau stiprus, tikras vyras.

L. Radzevičienė: Įsivaizdavimas, kad tu esi pusdievis, irgi yra viena iš ligos apraiškų.

– Norisi grįžti prie pradžios, darželio. Rašai, kad sulaukei pašaipų dėl ilgų plaukų. Ar čia ir glūdi šaknys norėjimo būti nenugalimu stipruoliu?

M. Repšys: Greičiausiai. Aišku, ir tėvų įtaka. Būdamas vaikas svajojau tapti muzikantu, rašytoju, bet tėvai nukreipė į sportą. Kadangi buvau silpnas, norėdavau ir apsiginti, ir įrodyti visiems, kad aš galiu. Taip sportas ir atsirado mano gyvenime. Nors iš prigimties tikrai nesu agresyvus, esu mylintis meną ir norintis kurti.

L. Radzevičienė: Tik agresyviai atrodantis.

– O kalbant apie vaikystės prisiminimus – jie tokie ryškūs. Ar sunkiai sekėsi gaivinti?

M. Repšys: Man viena psichoterapeutė aiškino, kad yra kelios žmonių rūšys. Vieni turi labai stiprų savisaugos instinktą, bet kokiomis sąlygomis, ar tai būtų įkalinimo įstaiga, ar karas, norės gyventi. Kiti tą savisaugos instinktą yra praradę ir turi daug geresnę atmintį dėl to, kad gyvena praeitimi. O tie, kurie turi stiprų išgyvenimo instinktą, jie labai greitai pamiršta, daro bet ką, kad išgyventų. Manau, esu antras variantas, dėl to mano atsiminimai tokie ryškūs. Netgi žmonai sakau – atsimeni, buvo taip ir taip prieš 20 metų. Sako, ne, neatsimenu. O aš viską atsimenu ryškiai.

L. Radzevičienė: Vaikystės atsiminimai knygai labai padėjo.

– Ankstyvas tėvo išėjimas iš namų, ekonominis nepriteklius, pašaipos darželyje. Ar tai ir yra pagrindas, kaip aiškina psichoterapeutai, dėl ko vėliau atsiranda sunkumų, ar visgi tai lemia ne jie?

M. Repšys: Ir jie, ir gyvenimo būdas, ir sutrikęs mąstymas, ir manijos. Ne tik vaikystė – viskas susideda į viena. Mokslininkai nenustatė, nuo ko gali susirgti. Gali būti netgi genetika. Mano giminėje buvo tokių, kurie sirgo rimtomis psichinėmis ligomis, aš tikiu, kad tai gali būti ir paveldėta.

– Klausytojo komentaras: „Jei žmogus dirba, turi daug veiklų, įsipareigojimų, myli aplinkinius, yra visuomeniškas, tada nebus net kada pagalvoti apie depresiją. O jei žmogus tinginys, gyvena iš bedarbio pašalpos, nežino, ką reiškia CV, ir niekaip nesulaukia, kada miesto meras atvažiuos jam tvorą nudažyti, tai tokios ten ir depresijos.“

L. Radzevičienė: Kaip mes greitai nuteisiame. Niekada nebūčiau tokia tikra pirmuoju atveju, ar tas žmogus nesusirgs depresija. Bėgimas, buvimas tarp žmonių kartais mus padaro tokius vienišus – tada ir susergama tokiomis ligomis.

M. Repšys: Pavyzdys, a. a. Vytautas Šapranauskas.

– Bet čia turbūt ir atsiskleidžia tas nesuvokimas, kad depresija yra liga, nuo kurios, kaip ir nuo bronchito, galima eiti ir gydytis. Tave pykdo tokie komentarai?

M. Repšys: Nepykdo, tai tik parodo, kad žmogus nei susidūrė, nei supranta, kas tai yra. Bet aš nelinkiu to, ši liga neaplenkia nei prezidento, nei šlavėjo. Gal mūsų prezidentė irgi naktimis rauda į pagalvę, bet ji, aišku, negali to parodyti. Ši liga nesirenka žmogaus.

– Sakai, kad nelinki, bet knygoje nuskamba mintis ir žmona knygos gale vietoje epilogo pasako, kad, jeigu ne visos šios patirtys, gyvenimas būtų ne toks. Galima sakyti, kad ši patirtis kažkaip ir praturtino?

M. Repšys: Ši patirtis labai pagilino, patikrino santykius. Aš supratau, kad Vaida yra tas žmogus, su kuriuo aš tikrai galiu į pasaulio kraštą keliauti.

– Sakai, man jos labai gaila, kita seniai būtų palikusi.

M. Repšys: Nežinau, negyvenau su kita moterimi, bet visko galėjo būti.

L. Radzevičienė: Iš to, kiek aš žinau, Vaidai reikia žemai nusilenkti. Netgi už tai, kad ji išgelbėjo tau gyvybę.

M. Repšys: Taip, tris kartus.

– Iliustratyvus epizodas – Marius, kai jam buvo blogai, kelis mėnesius gyveno automobilyje šalia namų, namo negrįždavo, nors ten jau buvo ir mažamečių vaikų. Ir moteris, kuri tą žmogų myli, jo laukia, sako, kad viskas bus gerai – atrodo, neįtikėtina.

L. Radzevičienė: Aš uždaviau Vaidai šitą klausimą, sakau, tu man pasakyk, kaip? O Vaida sako: „Bet jo toks darbas – jis dirba, repetuoja, aš juo pasitikiu. Jeigu jis sako, kad repetuoja, vadinasi, repetuoja. Kartais būdavo keista, kad jis grįžta anksčiau, negu turėtų grįžti iš teatro.“ Bet toks pasitikėjimas ir tokia pagarba Mariaus darbui iš Vaidos pusės yra visiškai neįtikėtina.

M. Repšys: Bet aš meluodavau. Čia pasitarnavo mano profesija.

– O kodėl meluodavai, kas tuo metu vykdavo?

M. Repšys: Na, negi aš sakysiu – man bloga, noriu būti mašinoje. Netgi po to, kai prisigėriau ir bandžiau pasitraukti iš gyvenimo, tėvai atvyko pas mane į namus, melavau, kad viskas gerai, kad esu pavargęs, ir jie manimi patikėjo.

L. Radzevičienė: Marius vaidino taip gerai, kad juo tikėjo ir Vaida. Ji sakė, kad jis niekada nebūdavo piktas ar labai liūdnas, kartais būdavo be nuotaikos, bet visi mes būname be nuotaikos.

– Ar čia ir yra atsakymas, kaip įveikti sunkumus – svarbu turėti žmogų, kuris pasiryžęs padėti?

M. Repšys: Taip, ir nebijoti pripažinti, kad visgi tu turi sutrikimų. Turi suprasti, kas gali su tavimi atsitikti.

– O kaip ateina supratimas? Žinau atvejų, kai žmonės nenori pripažinti, kad jiems kažkas negerai.

M. Repšys: Dažniausiai taip ir būna. Man irgi buvo lygiai taip pat, bet kai supratau, kas man yra ir ką turiu daryti, iki šiol geriu vaistus, kurie man padeda gyventi. Nesijaučiu neįgalus ar kažko negalintis. Tiesiog taip yra.

– Bet kada supratai, kad tau reikia pagalbos?

M. Repšys: Ligoninėje viską paaiškino gydytoja. Daug kas galvoja, kad bipolinis sutrikimas – nuotaikų kaita. Viskas kur kas giliau ir žiauriau. Nėra taip, kad aš geros arba blogos nuotaikos. Aš skraidau ir galiu užkariauti pasaulį arba manęs neturi būti šitoje žemėje. Tai du kraštutinumai.

Plačiau – laidos įraše (nuo 52.44 min.). Laidos vedėja – Živilė Kropaitė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


10–12. Marius Repšys: apie išgyventą depresiją