„Tokia esu – einu ir daužau sienas, jas pramušusi, leidžiu eiti kitiems ir einu daužyti kitų“, – LRT RADIJO laidoje „Įkvėpk. Iškvėpk“ sako žinomo Lietuvos dainininko Merūno Vitulskio žmona, mados namų įkūrėja, vyro vadybininkė Erika Vitulskienė. Kalbėdama apie vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių moteris tikina – jį ištverti padėjo sutuoktinis: „Aš buvau puolama, mėtoma akmenimis, nors nieko blogo nepadariau. Bet jaučiau jo besąlygišką meilę, man to ir reikėjo, kad galėčiau eiti į priekį kaip Žana d`Ark.“
– Kas yra „plius dydžio“ moteris?
– Kadangi dalyvavome projekte „Dydžio revoliucija“, domėjausi, kas tas „plius dydis“. Žmonės įsivaizduoja, kad „plius dydis“ – tai, kai sveri 100 kg ir daugiau. Tačiau esi „plius dydžio“, kai neatitinki manekenės standartų.
– Tai jeigu mano dydis M, jau esu „plius dydžio“ moteris?
– Baisiam mūsų nusivylimui – taip. Neatitinki standarto – ir viskas.
– Nuo kada tu pradėjai nebeatitikti standartų?
– Niekada jų neatitikau. Nebūtinai kūno formų, apskritai niekada neatitikau žmogaus asmenybės standartų.
– O kaip tu įsivaizduoji, kokia yra standartinė moteris?
– Kur pastatei, ten ir stovi. Aš taip įsivaizduoju standartą, ir pati sunkiai jį atitinku. O kas liečia dydžio standartą, tikriausiai pradėjau neatitikti 18–19 metų. Susipažinau su savimi iš kitos pusės.
– Nereikėjo išmokti susidraugauti su savo kūnu?
– Reikėjo. Visą gyvenimą mes to mokomės, ypač moterys, juk mums viskas yra negerai. Ačiū Dievui, kad tai prasidėjo anksčiau. Dabar galiu apie tai šnekėti garsiai ir drąsiai. Jeigu tai vyktų dabar, negalėčiau, nes dar neturėčiau patirties.
– O kada tai prasidėjo?
– Laiku ir vietoje – po ligos supratau, kad gyvenimas yra gražus, o smulkmenos – visiškai bereikšmės. Tas 10–15 ar minus 10–15 kilogramų yra visiškai nesvarbus dalykas, kai viduje negera.
– Tai gyvenimas drėbtelėjo didelę pamoką?
– Labai jaunai ir labai didelę. Sunkiai pavyko po jos stotis, bet atsistojau, perdėliojau vertybes savo gyvenime.
– Aš tikėjausi, kad tu pasakysi, jog prie to prisidėjo knygos, kas nors įkvėpė...
– Taip, viskas vyko vėliau: kaip save pamilti, kaip su savimi draugauti, kaip su savimi dorotis. Svorio taip greitai nenumesi, o kad ir mesi, dar labiau išvarginsi organizmą, šoksi į dar gilesnį psichologinį dugną. Teko su savimi dirbti, pažinti savo pliusus ir minusus. Labai gerai sužinoti savo minusus, nes žinai, kur gali užstrigti.
Pavyzdžiui, esu iš tų žmonių, kurie yra distancijų bėgikai. Visuomet stengiuosi į komandą priimti žmones, kurie irgi mėgsta bėgti ilgas distancijas, nes jeigu kartais man nusvyra rankos, jie mane įkvepia, ir aš vėl galiu bėgti.
– Tu labai gudri.
– Taip ir turi būti – juk mes visi skirtingi, sukurti bendradarbiauti.
– Birželio mėnesį atidarei savo vardo mados namus, skirtus „plius dydžio“ moterims. Koks kelias vedė iki jų? Kiek suplėšytų suknių, ašarų prieš veidrodį?
– Neslėpsiu, ašaros ir suplėšytos suknios šiuos mados namus lydi ir toliau. Kartais viskas vyksta ne pagal planą, nevaldai situacijos. Sunkiausia man pykti – aš mėgstu paprašyti žmogaus, o ne reikalauti. O darbe kartais reikia reikalauti, man tai labai sunku, nes nei vienas žmogus gyvenime nieko neprivalo. Noriu, kad žmogus tai darytų su malonumu, nes tai yra jo pašaukimas, o ne dėl to, kad privertė. Ir pati ieškojau tokio darbo, kad man tai būtų malonumas.
– O tu pamatei, kad tai gera niša? Ar pačiai teko nusivilti, kad negalėjai rasti tinkamų rūbų, buvai netinkamai aprengta?
– Netinkamai aprengta buvau milijoną kartų. Nemetu į mūsų Lietuvos stilistų daržą plytų, nes iš kur gauti tų rūbų? Jų nėra. Milijoną kartų jaučiausi ne savimi ir ne 100 proc. savimi patenkinta, o dvejonė matosi visur: veide, akyse. Jeigu dar eini raudonu kilimu, tave stebi tūkstančiai akių, ta viena drebanti koja negerai.
– Draugystę su savimi pasunkino tai, kad tu – viešas žmogus, žinomo vyro Merūno žmona?
– Sunkiausia gyvenime buvo, kai Merūnas tapo populiarus. Aš buvau puolama, mėtoma akmenimis, nors nieko blogo nepadariau, tiesiog buvau šalia savo žmogaus – viskas.
– Už ką tu buvai puolama?
– Už savo svorį, išvaizdą, už tai, kad apskritai esu šalia jo.
– Šalia žymaus vyro gali būti tik manekenė?
– Pagal mūsų, lietuvių, mąstymą ir pasaulėžiūrą – taip. Mums labai svarbus išorinis grožis.
– O pagalvojai kada nors atvirkščiai – jeigu manekenė turėtų „pilnesnį“ vyrą, turbūt niekas to vyro nepultų?
– Aš manau, kad taip.
– Tai uždaras ratas: myli savo žmogų, esi šalia jo, ir visos Lietuvos nuomone esi netinkama. Ką daryti – ar Merūnas tave išlaikė, ar pati sakei: „Jūs dar pamatysite“?
– Buvo labai sunkus etapas – veiksmas lygus atoveiksmiui, o aš nieko nepadariau. Jaučiau Merūno besąlygišką meilę, man to ir reikėjo, kad galėčiau eiti į priekį kaip Žana d`Ark. Aš juo pasitikėjau, žinojau, kad taip, sunku, bet mes neklumpame eidami kartu. Jeigu kažkas būtų pasėjęs nepasitikėjimo, abejoju, ar būčiau ėjusi tokį tolimą kelią. Iki dabar jaučiuosi beprotiškai mylima.
– O jeigu tau reikėtų palyginti save 18-os ir dabar?
– Dabartinė Erika ne taip tiki žmonėmis, yra truputį atsargesnė, netgi prieš darbo susitikimą nuteikinėjau save – jokio atvirumo, tai darbo santykiai.
– Tu nebepasitiki žmonėmis taip besąlygiškai, nebesi tokia naivi, bet ir netiki piktais jų žodžiais? Man užtenka paskaityti vieną blogą komentarą apie save – viskas. Nors tai, palyginti, „gėlytės“.
– Man skaudžiausi komentarai iš artimos aplinkos. O visa kita – manęs žmonės nepažįsta. Mes mėgstame spjaudytis. Visą laiką galvoju apie karmą – jei dabar pasispjaudysiu, kentės mano vaikai. Stengiuosi žmonėms nespjaudyti į veidus, nes nežinau, kuriame posūkyje klupsiu. Dėstant talentų vadybą studentai sako: „Dėstytoja, jūs taip parastai su mumis kalbate.“ Sakau: „Nežinau, gal kurią dieną ateisiu paprašyti jūsų darbo.“ Gyvenime nieko nežinai.
– Koks jausmas dirbti savo vyro vadybininke? Šeima dirba dėl jo, prie jo taikosi?
– Visas grafikas yra pagal Merūną, jis mūsų šeimoje – numeris vienas. Aš pripratau, nors mano baisiausias košmaras buvo dirbti šeimoje kartu. Jis ir įvyko.
– Pasaulyje „plius dydžio“ modelių yra vis daugiau, o Lietuvoje tai dar atrodo egzotika.
– Mes neatsiliekame technologijomis, mada, daug kuo neatsiliekame, bet labai nemėgstame įsileisti požiūrio, nepraplečiame akiračio, mėgtame matyti tik vieną tiesą. Kritiškiau mąstydami sulauktume mažiau ir piketų. Taip ir čia – neplečiame savo akiračio, nors reali situacija, įtariu, tokia, kad „pilnų“ moterų daugiau nei lieknų, ir mes esame didžioji rinkos dalis.
– Visos jos nori gražiai atrodyti, dažytis, šukuotis, bet nelabai reklamose ir išvysi.
– Esame uždarytos narveliuose – egzistuojame, bet mūsų niekas nerodo. Bet aš nuoširdžiai tikiu, dėl to ir įsikabinau į tą idėją, ir einu su ta vėliava rankoje, kad mes sužydėsime, pradėsime mylėti kiekvieną savo kilogramiuką, net jei jie didės, vis tiek juos mylėsime.
– Bet tu buvai numetusi svorio, turbūt daugiausia, kai dalyvavai šokių projekte.
– Taip, labai džiaugiuosi, kad man teko numesti tą svorį, nes surinkau labai didelę patirtį. Nuo dabartinio svorio buvau numetusi 35 kg. Jeigu užsimanyčiau vėl numesti, numesčiau, tokia esu – arba juoda, arba balta; einu ir daužau sienas, jas pramušusi, leidžiu eiti kitiems ir einu daužyti kitų.
Kaip gimė kolekcijos rūbai? Kodėl sunku siūti rūbus „plius dydžio“ moterims? Kokios galioja taisyklės rengiantis „plius dydžio“ moterims? Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
