Veidai

2019.03.24 09:10

Henrikas Vaitiekūnas būsimai žmonai pasipiršo nepraėjus nė minutei po pažinties

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.03.24 09:10

„Aš norėjau, kad būtų įdomiau, o tokia televizija nepatiko seniesiems“, – apie tai, kad reportažus rengdavo kitaip ir už tai sulaukdvo priekaištų iš kolegų, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja žymus žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Henrikas Vaitiekūnas. Per visą žurnalistinę karjerą būta įvairių laikotarpių – kai kada už atėjimą į darbą sulaukdavo plojimų ir net cepelinų. Tačiau kai kurie nepamatuoti sprendimai jaunystėje atsiliepia tik dabar: „Jeigu gaučiau pensiją, kurios esu vertas, galėtume pasidalyti.“

„Visada stengiausi, kad niekas nesužinotų apie Panevėžį. Taip, gimimo vieta – Panevėžys, trijų mėnesių persikėliau į Klaipėdą. Kai šitą istoriją visai neseniai, prieš kokius 1,5 metų, sėdėdamas vienoje kompanijoje Klaipėdoje išgirdo Žilvinas Žvagulis, jis atsistojo: „Visą gyvenimą laikiau tave klaipėdiškiu, o tu iš kažkokio Panevėžio?“ – pasakoja H. Vaitiekūnas.

Vaitiekūnai vasaras leisdavo Palangoje, Pakruojyje – kelionės pas pusseserę H. Vaitiekūnas sako ypač laukdavęs. Juk ten, paslapčia nuo visų, jis mokydavosi labai svarbių gyvenimo pamokų.

„Pakruojyje teka upė Kruoja. Aplinkiniai vaikai nelipdavo į vandenį, nemokėdavo plaukti, o čia atvažiuoja žmogus nuo jūros, tikras jūreivis, kuris parodys, kaip reikia plaukti ir tą Kruoją įveikti. Jie nežinojo, kad aš visiškai nemoku plaukti. Tikras klaipėdietis, iki šios dienos besigiriantis, kad yra nuo jūros, plaukti išmoko Kruojos upėje, Pakruojyje“, – prisimena pašnekovas.

Daug gyvenimo pamokų jis išmoko ir namuose, pavyzdžiui, ką reiškia žodis „blatas“. Vaitiekūnų namuose jis skambėdavo dažnai, nes tėtis dirbo prekybinės bazės direktoriumi.

„Edita Pjecha, tokia dainininkė, atvažiavo į Klaipėdą, susirado bazę, tėvą, atėjo ir pasakė: man reikia kailinių. Tėvas sakė: čia ne parduotuvė, o bazė. „Bet aš Edita Pjecha.“ – „Taip, o aš esu Vaitiekūnas.“ Net mama ruošdavosi kokią savaitę, jei norėdavo tėčio ko nors paprašyti iš bazės. Jis buvo labai geras žmogus, bet prekybinės bazės direktorius ir nepartinis. Nežinau, kaip čia atsitiko, bet jis niekada nebuvo partijos narys“, – kalba H. Vaitiekūnas.

Buvo išmestas iš bendrabučio už laužo kūrenimą kambaryje

Jis, baigdamas mokyklą, svajojo apie žurnalistiką. Į Vilniaus universitetą H. Vaitiekūnui pavyko įstoti tik iš antro karto, o persikėlus į Vilnių prasidėjo savarankiškas gyvenimas.

„Būdavo, tėvai duoda bendrabučiui pinigų, bet juos išleidi. Tada eini pas bendrabučio komendantę, sakai: „Ar galėčiau sumokėti kitą savaitę?“ Paniurzgėdavo, bet buvo draugiška studentams. Čia gimė tokia sąvoka „pasinešiojami pinigai“ – šiandieniai studentai jos nežino. Gyvenome 13 žmonių viename kambaryje. Pas ką nors tėvai atvažiuoja aplankyti, sakydavo: „Parodyk, ar turi pinigų.“ Užvakar davė, o šiandien nebeturi. Tada iš visų surenki pinigus, parodai tėvui, kad turi. Po to tėvai išvažiuoja, vėl visiems išdalini“, – prisimena jis.

Tačiau žurnalistikoje H. Vaitiekūnas užsibuvo neilgai – nusižengus taisyklėms buvo išmestas iš bendrabučio.

„Buvo šalta, radiatoriai neveikė, susikūrėme laužą kambaryje ant grindų. Ir išmetė mus iš to bendrabučio. Rašiau laiškus tėvams, kad labai sėkmingai studijuoju. Netgi nusiunčiau jiems „Tarybinio studento“ laikraštį, nes pirmame puslapyje buvo nuotrauka, kaip į Gegužės 1-osios paradą eina Vilniaus universitetas ir jo ženklą nešu aš su draugu. Tik nepažiūrėjau, kad 4-ame puslapyje buvo parašyta, jog aš išmestas iš universiteto už laužo kūrenimą bendrabučio kambary“, – kalba pašnekovas.

Tame pačiame Vilniaus universitete jis išmėgino ir bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę, vėliau – teisę. Galiausiai suprato, kad širdis linksta prie lietuvių kalbos ir literatūros.

Studijų laikotarpiu „Komjaunimo tiesoje“ įgytus žurnalistikos įgūdžius jis ėmė taikyti dirbdamas kituose laikraščiuose, rašė straipsnius „Valstiečių laikraščio“, „Sporto“, „Gimtojo krašto“ bei Šalčininkų ir Vilniaus rajonų laikraščių redakcijoms. Pagaliau H. Vaitiekūnas ėmė save vadinti žurnalistu.

„Viename iš laikraščių man pasakė taip: dėl tavęs mes mašinininkės, spausdinančios lietuvių kalba, nepriimsime į darbą. Nori būti žurnalistu – rašyk rusiškai. Šalčininkų laikraščio tiražas – 4 000 lenkiškų, 4 000 rusiškų, 300 lietuviškų“, – prisimena jis.

Tekėti pasiūlė už 45 sekundžių

Vien straipsnių H. Vaitiekūnui ėmė nebeužtekti – jis sugalvojo išbandyti jėgas televizijoje. Susiradęs Lietuvos televizijos informacinių redakcijų vadą jis drąsiai išreiškė savo lūkesčius: „Noriu pas jus dirbti!“

„Jis sako – gerai. Žiūri pro langą, ėmė snigti. „Eik į miestą ir parašyk, kaip mes pasiruošėme žiemai.“ Priėmiau jo žaidimo taisykles: nuėjau į netoli esantį studentų bendrabutį pas universiteto medikus, pakalbėjau apie peršalimus žiemą, paskui į parduotuvę nuėjau, kiek slidžių, rogučių parduota. Per pusvalandį parašiau. Žinios eina, mano tekstą skaito diktorius. Pagalvojau, koks aš kietas, padariau tai, ko kiti nepadarytų“, – pasakoja žinomas žurnalistas.

Vėliau iš vyresnių kolegų sulaukė priekaištų dėl stiliaus. Kitaip reportažus rengęs žurnalistas sako jautęs, kaip virš galvos tvenkiasi debesys ir kad greitai gali būti išmestas. Tačiau situacija pakrypo netikėta vaga.

„Januitis vieną gražią dieną atsistojo ir pasakė: jeigu dar kas pasakysite ką nors blogo apie Vaitiekūną, patys iš čia lėksite. Atėjo pirmadienis, visi sakė – labai geros laidos, bet geriausias – Vaitiekūno reportažas. Kitą pirmadienį vėl – taip Vaitiekūnas tapo labai geru reporteriu“, – prisimena jis.

H. Vaitiekūnas sėkmingai dirbo naujienų programos „Panorama“ Žemės ūkio ir pramonės skyriaus korespondentu, laidos „Labas rytas“ vedėju, Reporterių skyriaus vedėju. Nors grafikas ir buvo itin įtemptas, laiko rasdavo ir pasisėdėjimams kavinėse – vienoje jų sutiko savo būsimą žmoną.

„Maždaug 45-ą sekundę sužinojau, kad jos vardas Marytė, ir pasiūliau jai už manęs ištekėti. Ji sako: gerai. Sakau: tada dar telefono numerį prašom duoti. Ir išėjau ją ten palikęs. Tokia buvo mūsų pažintis“, – sako H. Vaitiekūnas.

Įrodė, kad žinios gali būti ir nerimtos

1979 m. jiedu sumaitė aukso žiedus, o po metų gimsta dukra Ieva. Vaiko priežiūra jaunai porai nebuvo lengva užduotis, ypač H. Vaitiekūnui, kuris didžiąją dalį laiko turėjo skirti darbui.

„Reikia dirbti, kambarėlis mažytis, o vaikas verkia. Aš sakydavau: „Išmesiu į koridorių su visu vežimu.“ O žmona sakydavo: „Palauk, užaugs dukra, aš jai papasakosiu, kaip norėjai išmesti ją į koridorių.“ Paskui įsigudrinau – televizijos bendrabutyje būdavo tokie poilsio kambariai, pasiimdavau raktą ir eidavau dirbti naktimis“, – kalba pašnekovas.

1991 m. sausio įvykiai į žurnalisto H. Vaitiekūno darbotvarkę įpūtė pokyčių. Visas televizinis gyvenimas persikėlė į Kauną.

„Niekas nepasisiūlė, kad gali važiuoti į Kauną dirbti, o aš išvažiavau ir dirbau. Vėliau atsirado žmonių, kurie sakė – Vaitiekūnas uzurpavo Kauną. Pavydėjo, kad ten dirbu. Kaune dirbti buvo labai sunku, bet buvo labai gera atmosfera: eini į darbą, tau ploja, paskui į redakciją atneša cepelinų“, – sako H. Vaitiekūnas.

Bet juk žiūrovai lepino ne be priežasties – už jų pastangas žurnalistas su kolegomis atsidėkojo nauja nuotaikinga laida „Laisvės alėja“.

„Atvažiavau Kaune į benzino kolonėlę – nedirba. Beldžiuosi, sakau: duokite benzino. Sako: baigsis „Laisvės alėja“, tada galėsi įsipilti“, – prisimena žurnalistas.

Pasak jo, būtent iš šios laidos išsivystė visos vėlesnės Lietuvos nerimtos informacinės laidos. Įrodėme, kad žinios gali būti ir nerimtos, tikina jis.

Šiandien H. Vaitiekūnas gali pasidžiaugti sukūręs ne vieną sėkmingą laidą, parašęs šimtus straipsnių. Tačiau nepamatuoti sprendimai jaunystėje aidu atsiliepia dabar.

„Jeigu gaučiau pensiją, kurios esu vertas ir kurią esu užsidirbęs, tikrai galėtume pasidalyti. Aš jos negaunu dėl labai paprastos priežasties: pusę savo žurnalistinio laiko pinigus gaudavau vokeliuose. Nerūpėjo mums, jauniems. Gavai pinigus – džiaugiesi. Kokia pensija, kada tu jos sulauksi... Jeigu pensiją skaičiuotų pagal visus pinigus, kuriuos gavau, koks 1 000 gal ir būtų“, – teigia jis.

Ir nors Lietuvoje pilka ir niūru, o žmonės – nelaimingi, be Lietuvos H. Vaitiekūnas sako negalintis: „Vos tik nusisuku nuo jos – man jos reikia. Niekaip nesuprantu. Esu ne kartą sakęs, kad užsienyje, nors ir labai noriu, galiu išbūti daugiausiai savaitę. Man labai norisi vėl čia.“

Plačiu – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius