Veidai

2019.03.21 20:00

Dalia Ruplėnienė apie vyro netektį: lyg viduje būtų sprogusi atominė bomba

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.03.21 20:00

„Tavo dalis miršta, nes vyras ir moteris tampa vieniu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja Dalia Ruplėnienė, prieš ketverius metus netekusi vyro, žinomo komiko Gintaro Ruplėno. Išgyventą skausmą ji apibūdina taip – tarsi viduje būtų sprogusi atominė bomba. Net ir išėjęs žmogus vis dar egzistuoja – jis tavęs nepaleidžia, ir tu jo nepaleidi, tačiau vis dėlto paleisti skausmą ir išmokti švęsti gyvenimą – labai svarbu: „Visiems sakau – gyvenkite taip, tarsi už nugaros stovėtų mirtis.“

Skausmingą netektį išgyvenusi D. Ruplėnienė po vyro, žinomo komiko Gintaro Ruplėno netekties sako jau atsigavusi, tačiau tam prireikė laiko. Prabėgę ketveri metai suteikė patirties, apmąstymų, ypač apie moteriškumą ir vyriškumą.

„Su vyru vis tiek tu lankstesnė, kažkokia kitokia, žaidi žaidimą. Tegul ten bus visokių konfliktų, vis tiek tai yra kitas gyvenimas. O kai viena, lyg sustabarėji, pasidarai vieno kaulo“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tenka būti tokiam, kuris turi ir vyriškos, ir moteriškos energijos, teigia D. Ruplėnienė, dėstanti gyvenimo išminties dalykus per holodinamikos seminarus. Ji tikina, kad viską perėmus į savo rankas keičiasi ne tik buities svoriai – net pats įvardijimas „našlė“ sunkus, prilygstantis naštai.

„Pradėjau analizuoti tą žodį „našlė“. Kai pirmą kartą jį išgirdau iš tėčio, priešinausi – čia ne apie mane. Imi jausti, kad tau uždėjo naštą, o tavo vidus prieštarauja“, – kalba moteris.

Kaip jaučiasi kitos netekties akivaizdoje, D. Ruplėnienė sako skaitanti daugybėje gaunamų laiškų. Tačiau tapti vienišam dėl artimo mirties yra viena, o netekti dėl išdavystės – visai kas kita. Tai nesulyginama, sako pašnekovė.

„Man rašė daug moterų – tau pasisekė, tavo mirė, o mano vaikšto su kita, pamynė mūsų vaikus ir tai, ką išgyvenome. Suprantu, kad tai yra dar kitoks skausmas. Aš tikrai dabar nesijaučiu prislėgta, man viskas gerai. Bet aš analizuoju, man buvo labai svarbu apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, užklumpa vienatvė, bet jeigu apie tai prakalbėsiu, ir tu mane gerai išgirsi – man nereikia patarimų, tiesiog be vertinimo išklausyti išgyvenamą momentą“, – atvirauja moteris.

Asmenybės transformacijos metodais ji pradėjo domėtis jau seniai, kai niekas negalėjo numanyti, kad jos sutuoktinis išeis pačiame jėgų žydėjime. Šis nevienadienis įdirbis padėjo moteriai išgyventi sunkią netektį. Užklupus sunkumams ne laikas pradėti mokytis juos išgyventi, sako ji.

„Gyvenimas duoda daug visokių išbandymų. Turi kiekvieną dieną dirbti su savimi. Atėjus stresui ne laikas to mokytis, tada tau reikia tik atlaikyti turbulenciją“, – atvirauja D. Ruplėnienė.

Tarsi tavyje būtų sprogusi atominė bomba – taip ji apibūdina išgyventą skausmą: „Viską išsprogdina, tavo dalis miršta. Nes vyras ir moteris tampa vieniu. Dalis jo manyje, dalis manęs jame. Tuo metu reikia tik išgyventi ir jeigu tu neturi jokio metodo, tai labai sunku.“

Per ilgas gedėjimas, per sunkus sielvartas gali privesti tik prie vieno – ligų, sako D. Ruplėnienė: skausmą reikia priimti, su juo būti, tačiau vėliau būtina jį paleisti. Dabar visą laiką būnanti tarp žmonių moteris sako pastebėjusi, kad po sutuoktinio mirties draugai atsisijojo. Galbūt nenori guosti, galbūt primenu mirusį žmogų, gal bijo, kad patiems taip neatsitiktų, – ji jų nesmerkia.

D. Ruplėnienė tikina porą metų nesuvokusi, kad gali gyventi be vyro, tačiau greta savęs negalėjo įsivaizduoti jokio kito. Ir tas, kuris išeina, iš tiesų dar ilgai yra greta – D. Ruplėnienė įsitikino, kad tik laikas pakeičia požiūrį.

„Tu vis tiek gyveni su savo vyru. Nors ir yra išėjęs, jis vis tiek egzistuoja – jauti, kad ir jis tavęs nepaleidžia, ir tu jo nepaleidi. Po to jau sakydavau – eik gyventi savo gyvenimą“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak D. Ruplėnienės, laimingai vienatvei koją kiša protas, siūlantis stereotipinius gyvenimo modelius. Tačiau visuomet pusiausvyros tarp moteriškos ir vyriškos energijos ieškojusi D. Ruplėnienė teigia, kad tik šis balansas gali gyvenimą padaryti visavertį. Ir vis dėlto jai trūksta prisilietimų.

„Prisilietimai labai svarbūs. Tiesiog paliesti, apsikabinti – tai šildo ir neleidžia suakmenėti“, – pripažįsta moteris.

Tačiau, anot jos, vis tiek svarbu švęsti gyvenimą, nes visi esame laikini: „Tokie netikėtumai suteikia daugiau supratimo apie gyvenimo džiaugsmą. Manęs rytoj gali nebebūti, o žmonės prieš išeidami labiausiai gailisi, kad negyveno gyvenimo. Aš gyvenu gyvenimą ir visiems sakau – gyvenkite taip, tarsi už nugaros stovėtų mirtis.“

Ji sako matanti moterų, kurios kenčia 10–20 metų, o pati netekties tema jau gali ir pašmaikštauti. Pradžioje dažnai kapą lankydavusi moteris prisimena patirtą situaciją: „Vieną kartą einant iš kapų pajutau tarsi jo prašymą. Pradėjo eiti žodžiai: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“ Galvoju, ką tai man reiškia? Na, duok tu man atilsį, leisk pailsėti. Ir aš sakau, supratau, ilsėkis.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius