Veidai

2019.03.23 10:18

Ekskursijų gidas Marijui: geriau sakyti „nežinau“, nei prišnekėti nesąmonių

Marijus Mikutavičius, LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.03.23 10:18

Vilniaus rajonuose ekskursijas vedantis gidas Albertas Kazlauskas Marijono Mikutavičiaus laidoje „Darbas – ne vilkas” sako, kad ne tik senamiestyje, tačiau ir miesto rajonuose yra įdomių istorinių objektų, apie kuriuos, dirbdamas gidu, nepameluosi, nes vietiniai yra gudrūs ir patys žino įvairius faktus. Kaip teigia pašnekovas, pasakodamas apie tam tikros vietovės istoriją, jis stengiasi išvengti ideologinių motyvų, nes tai pavojinga ir nereikalinga.

– Kaip tampama gidu?

– Jeigu nori vesti ekskursijas mieste, Lietuvoje reikia praeiti pusės metų trukmės kursus, juos baigti, gauti gido pažymėjimą ir su tuo dokumentu gali oficialiai vesti ekskursijas.

Tuose kursuose moko retorikos, geografijos, netgi daugiau psichologijos – toks įvadas į gido darbą. Tai kaip vairuotojo pažymėjimas: gauni teises, kad vairuotum, bet tai dar nereiškia, kad būsi geras lenktynininkas. Reikia gilintis ir plėsti savo gerbėjų ratą. Gidu arba istoriku gali tapti dauguma, nes tai nėra staklių įranga, kurios tu negali išmokti panaudoti. Reikia daug skaityti, ir pirmyn.

– Kaip jūs tapote gidu?

– Baigęs finansų ekonomiką ir prieš tai dirbęs gaisrininku netikėtai atsiradau istorijos srity ir tapau gidu. Vaikystėje neturėjau konkrečios svajonės, todėl kaip ir daugelis jaunų žmonių pradėjau studijuoti tai, kas nelabai buvo prie širdies. Išbandžiau kelis darbus ir supratau, kad užtenka sėdėti biure – reikia ką nors keisti.

Kadangi man kelionės patiko nuo vaikystės, susiradau gidų kursus, nuėjau ir pradėjau gerokai kitaip žvelgti į Vilnių – man jis tapo įdomiu miestu. Vilnius turi įdomią istoriją, kurią galima atrasti neperkant lėktuvo bilietų, o tiesiog einant miesto gatvėmis. Mane tai įtraukė, nes šitaip vaikščiodamas vis ką nors sužinai. Galiausiai tai tapo mano profesija.

Iš pradžių tikėjausi dirbti su užsieniečiais, bet man nepavyko užmegzti jokių kontaktų, gauti užsakymų, buvau jaunas gidas ir niekas man nenorėjo duoti darbo. Tada pradėjau vesti ekskursijas draugams, nes tikėjausi, kad jie mane kam nors parekomenduos.

Taip išėjo, kad į tas ekskursijas pradėjo eiti draugų draugai, vėliau nepažįstami žmonės ir supratau, kad šiais laikais informacija iš lūpų į lūpas eina labai greitai. Vėliau žmonės tave randa internete ir tampa nuolatiniais sekėjais.

– Esate laisvas, nepriklausomas žmogus, kuris gali bet kada surinkti grupę ir keliauti?

– Taip, tas laisvumas duoda pačiam laisvę ką nors naujo atrasti, skatinti kūrybinę laisvę ir tai yra didelis džiaugsmas.

– Ar galite būti melagis gidas? Gal jūs, pavyzdžiui, iš tiesų nieko nežinote apie Vilnių, bet pasakojate kiekvienai grupei vis naują įstoriją?

– Tai veiktų, jeigu dirbčiau tik su užsieniečiais Vilniaus Senamiestyje ir pas mane važiuotų vis po naują grupę. Tokiu atveju, aišku, jiems gali primeluoti, nes jie rytoj išvažiuos ir daugiau tavęs nebepamatys.

Dirbant su vietiniais, pavyzdžiui, mano atveju, tas variantas netinka, nes paprasčiausiai tai yra vietiniai žmonės, jie sužinos, kad pamelavai ir kreivai į tave žiūrės. Jie ir patys gali būti gudrūs ir žinoti tam tikrus faktus. Geriau sakyti „nežinau“, nei prišnekėti nesąmonių

– Vedate ekskursijas Naujininkuose, Šnipiškėse ir pan. Kodėl toks pasirinkimas?

– Tai susiję su aplinkybėmis, į kurias buvau įmestas. Grįžtant į pradžią, kai pradėjau ruoštis gido darbui su užsieniečiais, pasiruošiau maršrutą po Užupį, kuris yra Senamiesčio pašonėje ir gana įdomus turistams.

Pravedžiau ekskursiją draugams, bet keli bičiuliai pasiūlė padaryti maršrutą po Naujininkus, kur gyvenu. Ta mintis mane užkabino, nes ten yra įdomių istorinių objektų, ne vien „molotkovai“ ir „kalašnikovai“.

Kai pamačiau, kad žmonėms įdomu, griebiausi būtent rajonų temos. Jeigu vedu ekskursiją po Žirmūnus, šio rajono gyventojų būną kokių 10 proc. žmonių. Visi kiti yra kitų rajonų gyventojai, kuriems įdomus jų miestas.

– Ekskursijų grupės paprastai būna mišrios. Ar būna atvejų, kai jūs pasakojate koki nors faktą ir iš istorinės vertinimo perspektyvos vienai grupei atrodo, kad tai yra tiesa, o kita įsižeidžia?

– Paskutiniu metu nelabai. Galbūt tie, kurie ateina pas mane į ekskursijas, žino, kad aš stengiuosi istoriją pateikti maksimaliai objektyviai ir neturiu noro ką nors nuteisti arba atvirkščiai – paversti teisiu. Viskas priklauso nuo to, kaip gidas pasakoja. Jeigu gidas šneka moralizuodamas, aiškina, kas yra teisus, tai tokia reakcija ir išeina.

Tokiame margame mieste kaip Vilnius aš stengiuosi išvengti visokių ideologinių motyvų, nes tai pavojinga ir nereikalinga. Kiekvienas žmogus turi savo suvokimą ir nebūtinai vienas ar kitas yra teisus.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius