Veidai

2019.03.20 20:10

Rimantė Kulvinskytė. Indoneziečių sužadėtuvių papročiai: kas atkeliauja 7 dėžėse?

Rimantė Kulvinskytė, LRT.lt2019.03.20 20:10

Namuose jau dvi savaites tvyrojo įtampa. Mūsų šeimininko sūnus Wisnu ruošiasi vesti. Ir apie tai žino visi! Ne, Balis – ne Vakarai, kur apie jaunikio ketinimus pirštis dažniausiai žino jo geriausias draugas ir juvelyrinės pardavėja, Indonezijoje piršlybų tradicija yra viena svarbiausių ir stipriausių, jos laikosi be išimties kiekvienas, norintis vesti.

Wisnu jau senas – jam 28-eri. Balyje visi tuokiasi 20-21-erių, o po poros metų jau ir pora vaikų augina, tad abu juokiamės, kad gerai, jog pagaliau veda – būtų oficialus senbernis ir žmonos tektų ieškoti Europoje, kur tokio amžiaus žmonės dar tik įsikrausto kartu gyventi, o po kokių 7 metų drauge vyrai vis dar leidžia sau svarstyti – tai pirštis ar ne.

Tiesa, kai ką ir bendro turime. Indonezijoje seksas iki vestuvių galimas, bet vaikų iki santuokos pageidautina nesusilaukti – jei jau vaikas pakeliui, teka paskubomis planuoti tiek sužadėtuves, tiek vestuves.

Sužadėtuvės paprastai rengiamos 3-12 mėnesių iki vestuvių. Dėl jų datos šeimos susitaria iš anksto, tad jokių: „O dieve, kaip netikėta!“ nėra, tačiau ir tas žinojimas jaudulio nesumažina.

Wisnu – kaip ir kiekvienas pirštis besiruošiantis vyras nežino nei ką sakys, nei kaip sakys, prisipažįsta jau gavęs velnių nuo būsimos žmonos, kuri liepė kaip reikiant pasiruošti ceremonijai. O ir aš situacijos nepalengvinu pridurdama, kad „piršlybos yra vienintelis sunkus darbas, kurį vyras turi padaryti per gyvenimą, nes paskui jau viskuo žmona pasirūpins“.

Taigi, pirmas dalykas kuriuo Wisnu turi pasirūpinti – tai seserehan, tradicinės dovanos būsimai jaunajai. Tai septynios dėžės, kuriose visada yra tie patys dalykai: maistas, apatinis trikotažas, šventiniai drabužiai, kasdieniai drabužiai, kosmetika, papuošalai, vaisiai.

Išgirdusi tai puoliau ploti katučių – reikia ir mums tokios tradicijos Lietuvoje! Juk europiečiai dažniausiai apsieina su vienu žiedeliu, o Indonezijoje be žiedo ir tos nuostabios 7 dėžės dar atkeliauja!

Ir aš žinau, ką sakau, kai sakau „nuostabios“, nes visą dėžių turinį išsirenka pati moteris. Vadinasi, jokių klaidų, jokių „skonio reikalas“ – tik tai, kas tau pačiai gražu, tikrai reikalinga, naudinga, ar tiesiog niekada nebuvo įkandama, o dabar, prašau – gali sakyti, ko nori, nes jaunikis privalo norus išpildyti, jei jau tikisi išgirsti TAIP. Sakyčiau, puiki repeticija prieš būsimas Kalėdas.

Pasiruošęs kalbą ir dėžes jaunikis su šeima keliauja pas jaunosios šeimą. Ten jaunikio pusė išsako savo ketinimus, galiausiai kalbą rėžia ir pats jaunuolis, o tada, su jaunosios šeimos palaiminimu, įvyksta sužadėtuvės! Tik žiedus ne mylimieji vienas kitam, o anyta ir uošvienė užmauna: anyta – jaunajai, uošvytė – jaunikiui, kad visiems būtų aišku, su kuo iš tikrųjų tuokiesi. Cha cha, juokauju – šitą pati sugalvojau.

Bet išties, kai Wisnu grįžo jau susižadėjęs, kai rodė savo sužadėtuvių video, sulaikyti ašarų negalėjau: galvojau apie drauges, kurioms pasipiršo vonioje, gatvėje, oro uoste, galvojau apie tas, kurios iš savo sužadėtuvių gali prisiminti tik tai, kad „jis buvo su crocks'ais“, galvojau ir apie mudviejų sužadėtuves su Povilu, įvykusias per mano gimtadienį (po to sulaukė priekaištų, kad žiedas – nėra gimtadienio dovana), galvojau apie indonezietiškas tradicijas su visom dovanom ir iškilmėmis, ir supratau, kad svarbiausia – noras būti kartu, svarbiausia meilė ir ilgai ir laimingai. Kad ir be septynių dėžių.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius