Veidai

2019.03.18 19:23

Austėja Landsbergienė apie kovą su patyčiomis: tėvai turi mokėti atsiprašyti vaikų

Gertrūda Stripeikytė, LRT.lt2019.03.18 19:23

Lietuvoje labai mažai kalbame apie pažeidžiamumą – norime būti stiprūs, kieti, viską atlaikyti, daug pasiekti. O iš tiesų visi viduje esame sužeisti, apie patyčias konferencijoje „Be patyčių 365“ sako socialinių mokslų daktarė, edukologė Austėja Landsbergienė. Anot jos, su patyčiomis susidūrusiam vaikui – net jei jis pats iš kitų tyčiojasi – labiausiai padėti gali tėvai, tačiau svarbu pagarbą ugdyti nuo mažens. Specialistė pasidalino ir keliais praktiniais vaikų ugdymo patarimais.

Du dešimtmečius švietimo srityje besidarbuojanti A. Landsbergienė tikina, kad patyčias patiria ir patyrė didžioji dalis vaikų. Dažniausias jai užduodamas klausimas, sako ji, ką daryti, jei vaikas patiria patyčias. Į šį klausimą specialistei atsakyti ne taip jau paprasta – reikia atsižvelgti į kiekvieną unikalų atvejį.

„Man padeda tai, kad esu vienas iš tų vaikų. Visi savyje nešiojamės vaiką, kuris galbūt vaikystėje patyrė patyčias. Bet patyčios nėra normalu – nei jas patirti patiems, nei jūsų vaikams. Negalime normalizuoti kažkokio reiškinio vien todėl, kad jis vyksta. Patyčios yra suaugusiųjų reikalas, net jei mūsų vaikui 13 ar 15 metų, tėvai už tai atsakingi“, – įsitikinusi A. Landsbergienė.

Vaikystėje ji ir pati tapo patyčių auka ir sako, kad išspręsti visas problemas padėjo tėčio patarimas: „Ilgai ginčijomės ir jis pasakė, kad duoda man 5 dienas – arba nueinu ir pasikalbu pati, arba nueis jis. Parepetavome su tėčiu, nuėjau į mokyklą ir kalbėdama su ta mergaite įsivaizdavau, kad čia ne ji, o tėtis. Pasakiau, kad gali vadinti mane kaip nori, man nerūpi. Ir tiek užteko – viskas baigėsi, o truko ne vienerius metus.“

Dirbdama pedagoginį darbą A. Landsbergienė pastebėjo, kad su su patyčiomis susidūrusių vaikų tėvais reikia kalbėtis konkrečiai, atkreipti dėmesį į būtent jų vaiko situaciją.

„Vaikas jaučiasi spąstuose ir nepuola pasakotis, jį ištinka panika ir išgąstis, jis nežino, kaip jaustis. Vaikas patiria bejėgiškumą ir vienišumą socialinėse situacijose, o kai jaučiamės bejėgiai, apie tai visiems nepasakojame. Galbūt dėl to, kad niekam nepasakoja, žmogus ir jaučiasi vienišas“, – samprotauja ji.

Neugdoma pagarba atsiliepia ateityje

Specialistė sako, kad vieno neuromokslininkų tyrimo metu įrodyta, ką patiria vaikas, kuris darželyje atstumiamas bendraamžių. Pasirodo, jo smegenyse vyksta tokie patys procesai, kaip jaučiant fizinį skausmą.

„Vaikas iš karto užsiveria, pradeda vengti kontakto, nes nebenori jausti to skausmo. Naujausi tyrimai rodo, kad vaiko akademiniai rezultatai geresni, jeigu jis gerai jaučiasi. Jei jis blogai jaučiasi, negali susitelkti į mokymąsi“, – teigia A. Landsbergienė.

Tačiau, sako ji, būtina kalbėti ir apie tuos vaikus, kurie tyčiojasi iš kitų: „Dažniausiai jiems skiriamos bausmės, jie net išmetami iš mokyklos. O kas tada? Jie eina į kitas mokyklas ir ten taip pat nesijaučia laukiami ir mylimi. Tas elgesys tik stiprės, nes tokio vaiko tikėjimas suaugusiaisiais tik mažės. Jis manys, kad vienintelis būdas užmegzti bet kokius santykius – jėga ir agresija. Jei tai prasideda ankstyvame amžiuje, pradinėse klasėse, toks vaikas gali užaugti neskirdamas gėrio ir blogio, vertybių, nes jo ryšio suvokimas pažeistas.“

Pasak jos, reikia išmokti parodyti jautriąją pusę, nes toks pavyzdys įkvėps vaikus būti atviresnius. „Manau, kad Lietuvoje labai mažai kalbame apie pažeidžiamumą – norime būti stiprūs, kieti, viską atlaikyti, daug pasiekti. O iš tiesų visi viduje esame sužeisti ir nenorime apie tai šnekėti, kad niekas nesužinotų. Didžiausia drąsa – parodyti savo pažeidžiamumą. Vaikas, kuris tyčiojasi, lygiai taip pat išgyvena“, – sako specialistė.

Pasak jos, kitus užgauliojančio vaiko neverta drausminti bausmėmis: „Dažniausiai pagalbos sulaukia tie vaikai, iš kurių tyčiojamasi ir jų tėvai, o anie – pasmerkiami. Jiems irgi reikia daug pagalbos, empatijos ir supratimo, reikia padėti iš tos situacijos išlipti, nes kartais išsigandę tėvai pradeda vaiką bausti, tačiau tai neteisinga, reikia kalbėtis, rasti priežastį.“

Aplinką be patyčių pradedame kurti namuose

A. Landsbergienė tikina, kad teigiamą, sveikų santykių aplinką kurti turi pradėti tėvai, nes vaikai iš jų mokosi, o svarbiausia teisingą elgesį rodyti ne žodžiais, o darbais.

„Jei prisidirbame – atsiprašykime, suklydome – pripažinkime, susipykome – susitaikykime. Pažįstu daugybę savo amžiaus žmonių, kurių mama ir tėtis nėra gyvenime už nieką atsiprašę. Tai nėra sveiki santykiai. Jei tėvai niekada neatsiprašo savo vaikų, siunčia žinutę, kad neklysta“, – sako ji.

Žinoma, priduria ji, į patyčių prevenciją būtinai turi įsitraukti ir mokytojai, o konfliktų sprendimas turi būti konstruktyvus. „Būtina susėsti ir diskutuoti, kodėl konfiltas įvyko, ką šiandien galime padaryti. Reikia rasti kažką, kas tinka būtent tam vaikui. Nebūtinai vienas būdas kitiems suveiks – yra kelias į kiekvieną vaiką ir daugybė būdų konstruktyviai spręsti konfliktus.“

A. Landsbergienė pasidalino ir keliais būdais, kaip tėvai gali ugdyti vaikus namuose ir užkirsti kelią patyčioms, padėti su jomis susidūrusiems vaikams.

„Pirmas būdas – patarkite vaikui neparodyti, kad kažkas jį žeidžia, elgtis neutraliai. Antras – „duoti buliui kelią“ ir eiti pas suaugusįjį arba kažką, kuo vaikas pasitiki, nesimaišyti užgauliotojo kelyje“, – pataria A. Landsbergienė.

„Dar vienas būdas – brėžti ribą ir aiškiai pasakyti užgauliotojui „stop“, pabrėžti, kad tau nemalonu. Aišku, ribą brėžti yra baisu, bet kažkas turi atsistoti. Visi turime balsą ir jei vaikus nuo mažens ugdysime, kad jie, nepriklausomai nuo lyties, rasės ir įsitikinimų, turi balsą, jie tokie ir užaugs. Tai viena geriausių patyčių prevencijų“, – sako pedagogė.

Ketvirtasis jos siūlomas apsigynimo nuo patyčių mokykloje būdas – „pagauk ir išmesk“, kuris taikomas tuomet, jei vaikas patiria žodinę agresiją. „Sakykite vaikui, kad įsivaizduotų, jog į jį atskriejantį blogą žodį, prieš žodžiui atsitrenkiant, pagautų ir išmestų. Tuomet žodis nesužeidžia“, – pasakoja A. Landsbergienė.

Kitas būdas – tiesiogiai ir daug kartų prašytis pagalbos iš suaugusiųjų, o kraštutinis, jei patyčios pavirsta fiziniu smurtu – apmokyti savigynos.

„Teko būti keliose mokyklose, kur vyko bendradarbiavimas su policija ir vaikai buvo mokomi savigynos. Ne kaip primušti atgal, o kaip pabėgti iš situacijos ir apsiginti. O kai žinai, kad visi mokykloje moka apsiginti, ne taip norisi ir kažką pulti“, – sako A. Landsbergienė.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius