Veidai

2019.03.17 09:57

Liudvikas Andriulis: esame žagrės vaikai ir būti versliems – vis dar gėdinga

LRT RADIJO laida „Įkvėpk. Iškvėpk“, LRT.lt2019.03.17 09:57

Siekdami užtikrinti vaikų emocinę gerovę juos išlepiname ir sukuriame iliuziją, kad, ką bedarysi, už viską bus atlyginta, LRT RADIJO laidoje „Įkvėpk. Iškvėpk“ pokalbyje apie pinigus sako telekomunikacijų verslo ekspertas, rinkodaros specialistas Liudvikas Andriulis. Daug jaunimo tikisi, kad dienos bus kaip šventės, tačiau jis įsitikinęs – išmokti pralaimėti kur kas svarbiau, o visų svarbiausia ateityje nepapulti į situaciją, kai ne tik dirbi nemalonų darbą, bet dar ir neuždirbi.

– Papiktinai visą Lietuvą, kai pradėjai kalbėti apie pinigus. Kaip gimė noras kalbėti apie tai, kad pinigai – svarbu?

– Aš kalbu apie pinigus turbūt iš dalies norėdamas daugiau kalbėti apie finansinį raštingumą. Iš kitos pusės, šiek tiek pakovoti su „millennials`ų“ kultūra, kurie sako: „Sek savo svajonę ir viskas bus gerai.“ Ir galų gale prasėdi 15 metų ant sėdmaišio su sojų latės puodeliu.

Kalbėti apie pinigus pradėjau mokiniams ir studentams, „Junior Achievement“ programos dalyviams. Tą kartais darau rimtai, kartais juokaudamas, bet dažniausiai rimtai. Manau, apie pinigus reikia kalbėtis. Gedimino Kulikausko šiemet išleistoje knygoje „Lietuvio kodas“ labai aiškiai parodyta, kad jau nuo XIX a. pab.–XX a. pr. mes esame visiški žagrės vaikai ir nedirbti žemės, būti amatininku ar juolab prekybininku yra labai gėdinga. Ta kultūra mums kiša koją dar ir šiandien.

– O tavo tėvai su tavimi kalbėjo apie pinigus?

– Mano šeimoje tai nebuvo svarbu, nes tėvai buvo tie inteligentai, kurie sakė, kad ne pinigai gyvenime svarbiausi, su kuo aš iš esmės sutinku, bet kartu mačiau, kad tais pinigais reikia labiau rūpintis, kad pinigai mėgsta rūpestį. Man tikrai būtų buvę lengviau, jeigu vaikystėje būčiau turėjęs su kuo pasišnekėti apie pinigus, verslą, ekonomiką. Bet jokiu būdu nekaltinu savo tėvų, nes tais laikais tų žinių neturėjo niekas.

– Tu sakai, kad tai eina iš kartos į kartą. Ar iš ten pat atėjusi stigma paklausti žmogaus, kiek jis uždirba? Ar tai nemandagu visur?

– Aš manau, kad bet kokioje kultūroje šis klausimas nėra etiškas, nes tai yra asmeninis dalykas ir greičiausiai to klausti nereikia. Bet klausti, kaip tu uždirbai savo pinigus, turbūt galima ir reikia. Tik nereikia klausti, kiek.

– Yra posakis: „Pinigai laimės neatneša, bet geriau verksiu viloje.“ Ir pagal „Google“ paspaudimus pirmauja žodis „meilė“, paskui – „pinigai“, galiausiai – „laimingas“. Kiek, tavo požiūriu, susiję visi šie dalykai?

– Vis tik patys pinigai laimės neatneša. Nežinau, kas atneša laimę kitiems žmonėms, bet man daugiausia laimės atneša laisvė: pasirinkimo, kelionių, savo laiko valdymo. Pinigai čia labai svarbūs, nes, kaip yra pasakęs Aurelijus Katkevičius, pinigai yra laiko konservai, konservuotas laikas.

Turėdamas pinigų gali nusipirkti kitų žmonių laiko ir nebūtinai turi parduoti savo laiką. Kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau turi pasirinkimo laisvės, gali daryti tai, ką turi nori, mažiau laiko skirti kasdienybei, buičiai, gali greičiau nuvažiuoti ten, kur tau reikia... Tai tau leidžia būti laisvam profesiniame gyvenime, gali dirbti tuos darbus, kurie tau tikrai patinka.

O svarbiausia, kad pinigai leidžia siekti savo svajonių, nes labai daug žmonių turi svajonių: profesinių, kūrybinių, materialių, bet negali jų siekti. Jiems tenka tiesiog rūpintis savo kasdieniu pragyvenimu. Pinigai duoda laisvę daryti tai, ką tu nori.

– Ką tu galvoji apie santuoką, sąjungas iš išskaičiavimo?

– Aš manau, kad tai absoliučiai siaubinga. Tai didžiulė abiejų žmonių tragedija. Tokio darinio šeima nevadinčiau. Nemanau, kad emociniam lygmeny santuoka ar partnerystė iš išskaičiavimo atneša kam nors laimės. Galbūt atneša saugumą, stabilumą, garantuoja kūnišką pasitenkinimą, bet jokiu būdu ne artumą, šilumą, empatiją ir kitus dalykus, kurie yra svarbūs normaliuose santykiuose.

– Tu sakei, kad žmonės nesiekia savo svajonių, nes yra susirūpinę savo buitimi, pragyvenimu. Kaip ištrūkti iš šio rato?

– Visada jaunimui sakau, kad turi gyvenime žinoti, jog tau teks dirbti neįdomius darbus tam, kad galėtum pakilti į aukštesnį lygį. Pirmas darbas greičiausiai bus neįdomus ir prastai apmokamas, antras darbas šiek tiek geriau apmokamas, bet vis dar neįdomus. Ir galų gale, jei pasiseks, turėsi darbą, kuris yra ir gerai apmokamas, ir įdomus. Bristi iki kelių per purvą turbūt tenka visiems, nė vienas verslininkas, gydytojas, muzikantas tikrai nepasakys, kad kiekviena jo darbo diena yra maloni. Visada siūlau labai daug nesidairyti, dirbti, uždirbti, uždirbti daugiau ir tada tos svajonės galėsi siekti. Kuo daugiau ir protingiau dirbsi, tuo daugiau uždirbsi.

– O tu pats perėjai visus tuos neįdomių darbų lygmenis?

– Be abejo. Aš per tai einu kasdien. Mano darbo diena tikrai nėra sudaryta vien tik iš darbų, kurie man patinka. Kuo versle daugiau pasieki, tuo dažniau tenka užduočių, susijusių su dideliu stresu, nemaloniais žmonėmis ir t. t. Nereikia tikėtis, kaip daug jaunimo tikisi, kad dienos bus kaip šventės. Gyvenimas nėra rožėmis klotas, bet svarbiausia nepapulti į situaciją, kurioje ir dirbi nemalonų darbą, ir neuždirbi.

– Visai neseniai kalbėjau su bičiuliais, kurie turi verslą. Jie priėmė jauną žmogų ir davė jam užduotį supakuoti dėžes. Atėjo po valandos, o tas jaunas žmogus sėdi su telefonu rankose. Jie klausia jo: „Jau baigei?“ Jis sako: „Ne, supakavau tik penkias.“ Jie vėl klausia: „O kodėl ne visas?“ Jis sako: „Nes baisiai nuobodu.“ Kas sugadino jaunąją kartą – supermamos?

– Manau, kad jaunoji karta yra daug gabesnė ir protingesnė, negu esame mes. Noras gyventi vien malonumų pasaulyje ateina vis tik iš naujosios auklėjimo tvarkos ir kultūros. Mes skatiname viską, apdovanojamas dalyvavimas, o ne laimėjimas. Per didelis šokinėjimas aplink vaikų emocinę gerovę juos paprasčiausiai išlepina ir sukuria iliuziją, kad ką gyvenime bedarytum, bus atlyginta.

Atėjęs į realų gyvenimą supranti, kad už atėjimą į darbą pinigų niekas nemoka. Moka už rezultatą, o darželyje kažkodėl vis tiek kiekvienam duoda medalį už bet ką. Manau, kad turi būti laimėtojai ir pralaimėtojai, nes turi išmokti ir laimėti, ir pralaimėti. Ir išmokti pralaimėti yra svarbesnė patirtis.

– Turi du sūnus. Kaip pats juos auklėji finansiškai?

– Aš juos auklėju taip, kaip visi tėvai: aiškinu apie pinigų svarbą, kiek daiktai kainuoja ir kiek yra verti, ką vertą pirkti ir ko ne, bandau mokyti taupyti pinigus, ne kartą esu jiems pasakojęs apie dviejų zefyrų eksperimentą – nesuvalgyk pirmojo iš karto, nes po pusvalandžio galbūt gausi antrą. Nežinau, kaip jiems seksis tvarkytis su pinigais, nes manęs irgi mokykloje nemokė, kaip vaikus auklėti.

– O ar moki jiems už ką nors pinigus?

– Ne. Yra dienpinigiai, bet taip jau yra, kad tiems vaikams ir taip nieko netrūksta, tai pinigai namuose nėra labai „didelė“ tema. Nežinau, kaip teisingai finansiškai auklėti vaikus šeimoje, kurioje nėra jokio nepritekliaus, bet stengiamės daryti, ką galime. Dirbtinio skurdo tikrai mes nekuriame, bet ir „brand`inių“ drabužių neperkame, kalbame apie tai, kad didžiuotis ir demonstruoti daiktus yra nekilnu.

– Yra posakis – neįmanoma išmokti mylėti ir neįmanoma išmokti būti turtingam. Ar yra skirtumas, kai tu gimsti pasiturinčioje šeimoje ir kai tampi turtingas?

– Manau, kad yra dvi pusės. Psichologinis žemdirbio determinizmas, ateinantis iš gilių kultūrinių klodų, yra labai žalingas. Nėra tokio dalyko, kaip turtuolio ar skurdžiaus mentalitetas. Bet kas gali tų pinigų uždirbti, jeigu stengsis.

Ir yra kita pusė – be jokios abejonės, uždirbti pinigų turint pradinį kapitalą ar būnant turtingų tėvų, investuojančių į tavo išsilavinimą, vaiku tikrai lengviau. Skurdas yra cikliškas ir pasikartojantis per kartas dėl objektyvių priežasčių ir tai yra tiesa – yra žmonių, kurių vaikai neturi galimybės išlipti iš to skurdo rato, nes tiesiog jų nemoko esminių dalykų: elgesio modelių, ne tik finansinio raštingumo, bet ir buvimo normaliu visuomenės nariu. Čia daugiau atsakomybės turėtų imtis mokyklos.

Kokios savybės gali lemti finansinę sėkmę? Ar pinigai vis dar tolygu įtakai? Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Įkvėpk. Iškvėpk