Veidai

2019.04.27 13:31

Juozas Statkevičius apie pirmą sukurtą rūbą ir ryšį su mama

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.04.27 13:31

„Palanga–Šventoji – mėgstamiausias mano vaikščiojimo maršrutas. Išeinu ryte, grįžtu vakare. Privalau pabūti vienas, negaliu kitaip išsivalyti“, – sako garsiausias Lietuvos dizaineris Juozo Statkevičius. Pakeliui prie jūros visada užsuka į Kauną – pas mamą.

Portalui LRT.lt J. Statkevičius papasakojo ne tik apie judviejų ryšį, bet ir apie žodžio „ne“ galią, bei prisipažino, kad negali gyventi be greitai paruošiamų sriubų ir kuo jam ypatinga viena rožinė palaidinė.

– Pernai minėjote savo mados namų 30-metį. O ar prisimenate pirmą savo kurtą rūbą?

– Tai buvo mano dantų gydytojai, tėvo klasiokei Algei, pasiūta šilkinė palaidinė. Kaip dabar atsimenu: su mažomis auksinėmis sagutėmis, petukais, medžiaga – rožinė su juodais taškučiais. Buvo kažkokia proga, labai gerai atsimenu tą rūbą. Po to jau buvo mano diplominė kolekcija ir begalė visokių kelnių bei džinsų sau.  

– Su mados namų sukaktimi sutapo ir jūsų paties jubiliejus – 50-metis. Šiemet pristatėte jau trečiąją savo knygą, vėl ruošiatės spektaklių premjeroms, damas aprūpinate suknelėmis, su kuriomis jos pasirodo įvairiausiuose renginiuose – nuo valstybinių švenčių iki „Oskarų“ dūzgių. Kaip tokiu įtemptu metu atgaunate jėgas?

– Ilsiuosi labai paprastai – pareinu namo ir krentu į lovą. Kai tokia rutina, viskas labai paprasta – nedarai nieko nereikalingo: atsikėlei, atėjai, padarei savo darbus ir grįžai, jokio blaškymosi. Triukšmas, važinėjimas ir blaškymasis, neorganizuotumas labai vargina ir ištąso visus nervus. Tik ta buitis niekam neįdomi, visiems įdomus rezultatas.

Man norisi tik susikaupti ir padaryti. Darbo diena tęsiasi kone kiaurą parą. Būna, kad ir neužmiegi, nes galvoji, kaip dar ką geriau padaryti. Pavyzdžiui, ruošiantis spektakliams, susitari dėl vieno suknelių skaičiaus, bet prireikia daugiau. Visada taip būna, dirbi avansu. Jau pavargau nuo to amžino triukšmo. Visi žino, kad galiu, o kam krauna, tas ir veža.

– Gal metas pailsėti ilgėliau?

–Tai kad aš daugiau nieko nemoku. Kita vertus, vieną vestuvinę suknelę padaryti labiau apsimoka negu kostiumus visam spektakliui.

– Kas tuomet traukia rinktis sunkesnį kelią?

– Norisi ir kūrybiškumo, ir saviraiškos, ir „ne“ pasakyti nemoku. Milijonas klientų, vienas paskui kitą. O ir suknelės turi būti viena už kitą geresnės...

– Kaip atlaikote tokį spaudimą?

– Būnu visoks – ir linksmas, ir nervingas. Labai sudėtinga. Darau šį darbą jau 30 metų, žinau viską puikiausiai, kiekvieną kartą sakau „ne“, bet vis tiek sukandu dantis ir darau. O darau tam, kad užsidirbčiau. Užsienyje už tokius pat darbus gaučiau penkis kartus daugiau.

– Kas jus laiko Lietuvoje?

– Ateljė, žmonės, su kuriais 30 metų dirbau. Esame taip susidraugavę ir susidirbę, kad suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Esame kaip šeima, daugiau laiko praleidžiame darbe negu namuose.

– Kolekcijų pristatymuose visada dalyvauja jūsų mama, atvirai apie ją kalbate. Nemažai žinomų žmonių vis prabyla apie vaikystės nuoskaudas. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokį artimą ryšį su mama?

– Aš daugiau nieko neturiu – nei brolių, nei seserų, tėvas miręs. Aš irgi turėčiau už ką pykti, visi turi, bet reikia suprasti vieną dalyką. Kuo anksčiau tai suvoki, tuo yra geriau – tėvai niekada nenorėjo jums blogo.

Mes nė vienas nežinome, kiek mums yra skirta būti su tėvais. Norisi tėvų, įsigerti ir kiekvieną sekundę su jais pabūti. Reikia jiems skambinti, kalbėtis, būti kartu. Per Kalėdas mama sako, kad skauda koją po operacijos, gal išsisuksim nuo vaišių, pas vienus svečius nueisim, pas kitus.

Aš jai sakau, kad, kai tu numirsi, tada aš į svečius eisiu. Kol esame dviese, galime ir be Kalėdų, Kūčių apsieiti, svarbu pabūti dviese ir visai nebūtina paruošti dvylika patiekalų. Man tai lyg metų suvestinė, pasisėdėjimas, paplepėjimas.

Mes nežinome, kiek mūsų tėvams skirta ir koks mūsų likimas. Su mama susiskambiname kiekvieną dieną, gal kartais rutiniškas tas pokalbis būna, bet vis tiek pasiilgsti. Gal kažkam nenormalu atrodo, bet aš mamos pasiilgstu. Mama yra tas žmogus, kuris tave supras, koks bebūtum – ar tave peikia, ar pasinaudoja tavo vardu tam, kad sukurtų skandalą. Tu visada jai būsi geras ir mylimas. Man kiekvieną dieną yra mamos diena.

Tai, kad tavęs neleido kažkur eiti, į šokius per naktis, nereiškia, kad jie norėjo kažko blogo. Jie norėjo, kad būtum sveikas, nepapultum, negertum. Mano buvo kitas atvejis – man leido visur eiti ir viską daryti, žinojo, kad jei uždraus, bus atvirkščiai. Tėvai tai anksti suprato. Lygiai taip pat nutiko su specialybe. Aš gi plaukiau, ėjau į sporto mokyklą, bet man visą laiką buvo įdomu drabužiai.

– Viename interviu teko skaityti, kad būdamas vaikas lankėte plaukimą, jį metėte, bet šlapindavote aprangą ir meluodavote tėčiui, apsimesdavote, kad baseiną vis dar lankote. Bijojote tėčio?

– Nebijojau, bet turėjau įrodyti, kad einu. Be kita ko, buvau gudrus. Visi vaikai prigalvoja visokių dalykų. Bet mano gudrumas baigėsi po poros savaičių. Treneris buvo mūsų kaimynas ir kartą tėtis jo paklausė, kaip man sekasi. Jis pasakė, kad aš du mėnesius į baseiną neinu.

– Gavote velnių?

– Aprėkė, neleido eiti kažkur, televizoriaus žiūrėti. Bet sugalvodavau, ką veikti. Ten, kur gyvenome, buvo du didžiuliai penkiaaukščiai ir kiemas tarp jų. Organizuodavau šokių konkursus, jeigu mergaitės būdavo ne vienodo ūgio, prikišdavau į kepures sniego. Paskui vienos mama skundėsi mano mamai. Galėdavo mano tėvai ir dėl tokių dalykų pykti, bet juk man atrodė, kad taip daryti logiška.

– Sakote, kad geras skonis yra perduodamas iš kartos į kartą. Bet gal vis dėlto galima jį išlavinti?

– Galima, bet visko išmokti neįmanoma ir ne visi turi turėti vienodą skonį. Man irgi niekas nepasakė, kas yra geras skonis, aš pats susiradau. Nueini į Metropoliteno meno muziejų, pažiūri parodą, nuvažiuoji į savo miestelio parodą ir palygini – kaip viskas pateikta, kaip apšviesta, tada ir supranti, kur buvo gerai.

– O koks jūsų skonis maistui? Ar ir šioje srityje jums taip lengvai neįtiksi?

– Esu labai neišrankus. Man maistas trečioje vietoje po darbo ir kūrybos. Gaila gaišti laiką ir važiuoti kažkur specialiai pirkti kokios nors žolytės, aš geriau grikių išsivirsiu ir knygą paskaitysiu. Žinoma, ėjimas į restoraną – visai kas kita.

Man patinka Niujorke – jei pietums skirta valanda, tai žmonės per penkiolika minučių susideda užkandinėse restoraninio lygio maisto rinkinį, greitai pavalgo ir tada eina kavos, pasikalbėti ir panašiai. O pas mus, jei jau valanda, tai žmonės visą ją ir pravalgo.

Aš noriu greitesnio tempo, mano kitas ritmas, turiu daugybę reikalų. Pats gaminu nebent kiaušinienę. Man gaila tam laiko. Tiesa, noriu pagirti vieną produktą – neišgyvenčiau be lietuviškų stiklainiuose parduodamų sriubų – puikios!