Esame įpratę, kad baleto šokėja Eglė Špokaitė savo jausmus, pasaulėjautą ir mintis išsako judesiu, tačiau jos žodis gali būti ne mažiau paveikus nei jos kūno kalba. Tuo galėjo įsitikinti į motyvacinę konferenciją „Moters vizija“ susirinkusios dailiosios lyties atstovės, su kuriomis primabalerina atvirai pasidalino savo įkvepiančia gyvenimo istorija.
Atsimušė į sieną, kuri nesustabdė
„Pasakojimas apie save yra vienas neįdomiausių dalykų pačiam žmogui, tačiau tai teko daryti ne kartą“, – sakė į sceną užlipusi iš JAV trumpam į Lietuvą atvykusi primabalerina E. Špokaitė.
Moteris patikino, kad ankstyviausias sąmoningas jos prisiminimas kyla iš tada, kai jai buvo 3–4 metukai. Tai, kad ne visi turi vienodą nuomonę, E. Špokaitė tvirtino supratusi tada, kai ji su mama apsilankė pas gydytoją, kurio tikinimu, mergaitė sveikatos problemą gali išspręsti lankydama baseiną arba baletą.
„Aš labai piktinausi tokiu jo pasakymu, nes aš save laikiau balerina, nors dar net nešokau, nes buvau per maža. Gerai atsimenu, kad pradėjau mąstyti apie tai, jog gali būti ir kitokių nuomonių, o ne tik tai, ką mes patys tvirtai žinome“, – mintimis dalinosi baleto šokėja.
E. Špokaitei buvo lemta pradėti šokti baletą, o kai ji suvokė, kad tai gali tapti jos profesija, ji turėjo pakeisti mokyklą. Tuomet Eglei buvo 10–11 metų ir ji susidūrė su didžiule kliūtimi, nes tokiam žingsniui tėvai pasakė „ne“.
„Aš gimiau ir augau inteligentų inžinierių šeimoje. Mano mama visą laiką tvirtino viena: jeigu esi pakankamai protinga uždirbti pinigus galva, o ne kojomis, tai tą ir turi daryti“, – kalbėjo baleto šokėja.
Šią kovą E. Špokaitė laimėjo, tačiau vėliau suprato, kad tik mažąją dalį sėkmės dėl tėvų nuomonės pakeitimo lėmė jos emocijos. Prie to ypač prisidėjo autoritetingi žmonės, kurie pagelbėjo pačiai būsimai primabalerinai nė nežinant.
E. Špokaitė pasidžiaugė, kad pasiruošimas baleto artisto profesijai ėjo sklandžiai, netgi kur kas geriau, nei ji pati tikėjosi. Anot jos, taip buvo ne kartą, jog jos gyvenimo svajonės pasibaigdavo sėkmingiau nei viltasi.
„Man dažnai sakydavo, kad mano svajonės per mažos. Aš dėl to nejaukiai jausdavausi, nes man atrodė jog jos nepasiekiamos“, – prisipažino moteris.
Baigusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, E. Špokaitė netrukus tapo Nacionalinio operos ir baleto teatro soliste. Pasak jos, aplinkybės tam buvo ypač palankios – Lietuva tapo nepriklausoma, todėl jauni ir talentingi žmonės buvo labai laukiami. O iš teatro pasitraukus dviem pagrindinėms baleto artistėms, E. Špokaitė tapo primabalerina. Kaip pati prisipažino, tam pasiruošusi nebuvo.
Šalia sėkmių ir nesėkmių
Vėliau baleto šokėjos gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino išvykimai į užsienio šalis, kur ji dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. E. Špokaitės tikinimu, pergalės juose atnešė ne tik žinomumą, pripažinimą Lietuvoje, bet ir kelionių patirtį, ir pasaulio pažinimą.
„Viskas klostėsi labai sėkmingai. Aš pamačiau pasaulį, nes iki tol nežinojau, kad jis toks platus ir įvairus. Tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama, pasidarė pasiekiama. Bendravau su karališkomis šeimomis, vienais garsiausių pasaulio menininkų, kurie tapo mano draugais“, – teigė E. Špokaitė.
Ji neslėpė, kad šalia sėkmių teko susidurti ir su gyvenimo realybe, o siekius, tikslus ir svajonių siekimą neišvengiamai lydėdavo klausimas „O kas toliau?“. Nors E. Špokaitės karjera, kaip ir kiekvieno baleto šokėjo, buvo trumpa, tačiau moteris ją pavadino bet kokio menininko svajone.
„Kiekviena sėkmė ir svajonė turi savąją rutiną. Kartu su didele sėkme ateina ir didelė nesėkmė. Tačiau išmokau, kad nesėkmė galbūt yra dar įdomiau, nes tai kartu reiškia, jog ateityje tavęs laukia sėkmė. Daugiausia, ką man svaraus davė gyvenimas, yra tai, ką aš vadinau kovomis, ir tik vėliau suvokiau, kad tai yra patirtis ir pamokos“, – atviravo moteris.
Pakeitė profesiją su džiaugsmu
E. Špokaitė teigė, kad baleto atlikėjo profesija yra sudėtinga ir tuo, kad ji nutrūksta pačiais „stipriausiais“ gyvenimo metais, kai žmogui yra maždaug 40 metų.
„Tačiau tai kartu ir didelė dovana, nes pasiruošti savo būsimai profesijai mes turime maždaug 20 metų. Per tokį laiką iš tiesų galime suvokti, ką mes norime veikti gyvenime, kas atneša džiaugsmo“, – kalbėjo moteris.
Ji pirmiausiai linko prie prodiuserio padėjėjos darbo, kuri traukė dėl to, kad šį darbą dirbantis žmogus neužkraunamas atsakomybe, tačiau daro viską. Tačiau įgyti minėtai profesijai reikalingą išsilavinimą E. Špokaitė taip ir nerado laiko, nes aktyviai šoko.
Galų gale netikėtai pačiai sau ji suvokė, kad jai patinka daryti tai, ko niekada sakė nedarysianti. Įkvėpta savo dėstytojos ir pradėjusi mokyti vaikus, E. Špokaitė po kurio laiko nusprendė įkurti savo baleto mokyklą.
„Supratau, kad mokyti yra kur kas įdomiau nei šokti. Šiandien esu labai laiminga, nes darau tai, ką aš noriu. Norint, kad mūsų svajonės visada pildytųsi, reikia keleto dalykų. Pirmiausia – drąsos. Tačiau drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo ir daro. Antra – palaikymo. Jeigu mūsų niekas nepalaikytų, tai mūsų drąsa būtų nieko verta. Tačiau palaikymo dažnai nemokame priimti ir jo nepastebime“, – mintimis dalinosi E. Špokaitė.
Baleto šokėjos tikinimu, jos visi ryškiausi ir sėkmingiausi darbai buvo atlikti su kitų žmonių pagalba. Tačiau, anot E. Špokaitės, tam, kad žmogus išmoktų pastebėti, priimti ir vertinti kitų pagalbą, turi pats padėti kitiems. Moteris pabrėžė, jog gyvenime yra svarbus smalsumas, pozityvumas, noras mokytis ir save pavadino aistringa mokine. Tačiau prisipažino – suplanuoti laiką sau ir savo artimiesiems jai kainuoja daug pastangų
„Neužsiimkime mažais dalykais, nes maža sėkmė, kaip ir maža nesėkmė, nevertos dėmesio. Eikime iš karto „prie reikalo“. Ir didelio...“, – moteris paragino primabalerina.
