„Nelabai norėjau būti diktore. Sakiau, kad noriu į sceną. Bet gyvenimas susidėliojo kitaip“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja diktorė, laidų vedėja Laima Kybartienė. Su diktore būti paskatinusiu vyru Arūnu Kybartu žinoma laidų vedėja išsiskyrė dėl jo ligos, o dabar ji įsitikinusi, kad dėl alkoholizmo negalime kaltinti kito: „Mes nekaltiname to, kuris suserga vėžiu, o kai suserga alkoholizmu, kaltiname. Čia – siela, o ją išgydyti – sunkiausia.“
„Mano tėvai buvo tie žmonės, kurie davė vaikui absoliučiai viską, ką išgalėjo. Norėjau pieštukų – man buvo perkami pieštukai, bet ne 4 ar 6, norėjau 24 pieštukų. Tais laikais 24 spalvoti pieštukai rubliais kainavo gana brangiai. Norėjau lėlės, drabužėlių, baldukų. Tėvai man viską pirko. Jie norėjo, kad jausčiausi laiminga“, – pasakoja žinoma diktorė.
L. Kybartienė sako įvairių drabužėlių ir baldų lėlėms pasidarydavusi ir pati: siūdavo, megzdavo, gamindavo. Kai lėlių nebeužteko, tėvai nupirko ir dviratį. Nors daug draugių neturėjo, buvo sukūrusi artimą ryšį su gamta.
„Mėgdavau sėdėti pati sau viena ant medinio suoliuko, mąstyti. Tai susipykau su mama, tai kas nors su draugėmis, sėdžiu viena, ką nors kramsnoju ir mąstau. Jausdavau medžius. Apsikabini medį ir jauti jį, nusiramini“, – atsimena L. Kybartienė.
Namuose ji turėjo labai daug laisvės, tad darželyje su ja susitvarkyti auklėtojoms buvo gana sunku. „Buvau neklaužada, bet vedlė“, – sako L. Kybartienė ir teigia, kad galbūt dėl to ir atsidūrė televizijoje. Vis dėlto iš darželio ji blogų prisiminimų sako neturinti, išskyrus vieną. „Liepdavo gerti šiltą pieną, o jis apsitraukdavo plėvele. Nemalonu“, – tikina ji.
L. Kybartienė taip pat nebuvo iš tų vaikų, kuriuos skriausdavo kiti: „Atgal duodavau. Aš esu kariautoja. Apsigindavau tiek mokykloje, tiek darželyje. Ginčydavausi su auklėtojomis, neklausydavau, pabėgdavau iš grupės. Mama šiek tiek kentėdavo nuo auklėtojų, nors nebuvau blogas vaikas, bet nebuvau ir paklusni.“
Dėl elgesio yra gavusi ir dvejetą
Mokykloje viskas pasikeitė – pikta mokytoja išgąsdino Laimą, ši sėdėdavo tyliai ir stengdavosi jai neužkliūti. Tačiau toks santykis su mokytoja, anot jos, įspraudė į rėmus, neskatino kūrybiškumo.
„Buvau išdykusi mergina, pasidažydavau blakstienas. Dėl to man yra parašę iš elgesio dvejetą. Būdavo daug pastabų dėl elgesio. Kartais vakarais paragaudavome vyno. Po pamokų grodavome gitaromis, dainuodavome“, – pasakoja ji.
Svarbia gyvenimo dalimi paauglystėje L. Kybartienei tapo muzika. Mėgėjišką muzikavimą keitė profesionalus dainavimas – ji ėmė dainuoti „Liepaičių“ chore. Tačiau jame L. Kybartienė vėl susikirto su mokytoja.
„Ji mane nustūmė į šoną, sako: „Negaliu diriguoti, ji mane erzina.“ Iš pradžių buvau diskantas, stovėjau pirmose eilėse, ji manęs nemėgo, perkėlė į šoną. Aš pasijutau įžeista. Negalėjau suprasti, kodėl. Man buvo skaudu“, – atvirauja žinoma moteris.
Kreivų žvilgsnių ji sulaukė ir iš bendraamžių panelių. Greitai Laima suvokė, kad žmonės pavydi: ji išsiskyrė ne tik dailiais veido bruožais, bet ir skoningu stiliumi.
„Buvo svarbu būti gražiai, kad turėtum mokyklinius „kalnieriukus“. Mama man visada ant uniformos juos išsiuvinėdavo, nes dirbo „Žuvėdros“ siuvinėjimo fabrike. Dar buvo svarbūs batai. Išmokau siūti. Siuvausi ir sijoną, ir liemenę. Mokėjau megzti ir kepures, ir pirštines, ir šalikus, juos išsiuvinėdavau“, – prisimena ji.
Gyvenimo meilė – žinomo diktoriaus Vytauto Kybarto sūnus
L. Kybartienė pomėgį dainuoti pavertė profesija – įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją: „Dainuoti buvo pats lengviausias darbas žemėje. Man tai buvo paprasta, nereikėjo nieko galvoti ir mokytis.“
Konservatorijoje ji sutiko ir gyvenimo meilę Arūną – žinomo Lietuvos televizijos diktoriaus Vytauto Kybarto sūnų. Jauni studentai praėjus mažiau nei pusmečiui nusprendė pradėti šeiminį gyvenimą.
„Mano tėvai jaudinosi, kad manęs nežemintų toje šeimoje. Sakiau, kad nesijaudintų, bet buvo visko. Tada tikėjau, kad žmogus, kuris myli, gali labai daug paaukoti dėl kito žmogaus, kuris taip pat jį myli“, – sako ji.
Susirasti darbą padėjo uošviai – jaunai merginai jie pasiūlė išmėginti jėgas diktorės kėdėje: „Nelabai norėjau būti diktore. Nors, kai ištekėjau už Kybarto, mano draugės sakė: „Laima, tu būsi diktorė.“ Sakiau, kad nenoriu sėdėti ir kalbėti, noriu į sceną, dainuoti. Bet gyvenimas susidėliojo kitaip.“
Tapti diktore jai padėjo pats vyro uošvis: jis į namus paslapčia nešė „Panoramos“ scenarijus ir mokė merginą diktorystės subtilybių.
„Rugsėjo pradžioje buvo perklausos. Kadangi buvau Kybarto marti, visi į mane žiūrėjo kreivai. Jutau tuos žvilgsnius, nelabai draugišką santykį. Tai man buvo nemalonu ir sunku, nes atėjau į televiziją, į tokią ideologinę įstaigą, tai buvo dievų namai“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Vis dėlto L. Kybartienė diktorės darbą gavo. Televizijoje ji daug pamokų ir griežtų pastabų gavo ir iš pačios Gražinos Bigelytės.
„Vaikštai susikūprinusi, neįdomi, noriu matyti moterį kadre. Prašom išmokti sėdėti tiesiai, nenuleisti nosies ir pasitikėti savimi. Turi akimis žiūrėti į kamerą, skaityti išraiškingai. Esi visos Lietuvos veidas“, – sakydavo jai G. Bigelytė. Tačiau, anot L. Kybartienės, tai jai tik suteikė pasitikėjimo savimi.
Atleido iš televizijos, nes vaikai buvo gana dideli
Tačiau ramų ir sklandų darbą Lietuvos televizijoje 1991 m. sausio 13-ąją pakeitė baimė. Įvykius ji stebėjo namie per televizorių.
„Kaip suklumpi ant kilimo maldai, taip aš suklupau ant kilimo prieš ekraną. Kai jis užgeso, man pasidarė labai baisu. Aš ką tik buvau pagimdžiusi dukrą ir po metų grįžusi, nes labai norėjau dirbti, man labai patiko diktorės darbas. Tada mano mažas vaikas sirgo, į darbą turėjau grįžti 14 d. Bet į darbą neišėjau“, – prisimena L. Kybartienė.
Ji prisimena, kad vėliau diktores į televiziją įleido susirinkti daiktų, o pamačiusi sumestas sukneles ir sutraukytus karolius ji sako pagalvojusi: „Vandalai. Savo pyktį išliejo ant suknelių...“
Neilgai trukus L. Kybartienę pasiekia dar viena nemaloni žinia: „Pamenu tą dieną, kai direktoriai pasikvietė ir pasakė: „Laima, ačiū, mums nebereikia tavo paslaugų.“ Pradėjo teisintis: diktores išskirstome po žinias ir „Panoramą“, tave turime atleisti, nes tavo vaikai gana dideli. Tu nebereikalinga Lietuvos televizijai. Likau be darbo ir dvi savaites verkiau.“
Ji sako sulaukusi pasiūlymo iš „Baltijos“ vesti „Sveikinimų koncertą“. Ir nors iš pirmo žvilgsnio ši laida jai nepasirodė prasminga, noras būti televizijoje nugalėjo, ir L. Kybartienė greitai suprato, kokia tai nuostabi laida.
„Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie žino, kaip pasakyti savo mylimiems tėvams „ačiū“. Gerbiu žmones, kurie užsako tuos įgrisusius „Gegužio žiedus“. Jeigu močiutė užaugo su „Gegužio žiedais“, jai galbūt visai nereikia tų simfonijų, jai širdį džiugina „Gegužio žiedai“. Dėl to mano močiutė netampa prastesnė už tą močiutę, kuriai patinka simfonija“, – mintimis dalijasi ji.
Su vyru išsiskyrė dėl sutuoktinio ligos
Pokyčiai – ir asmeniniame gyvenime: po ilgų metų santuokos, užauginę dvi dukras, Laima ir Arūnas nusprendė patraukti skirtingais keliais. Tačiau tikra meilė, anot jos, išlieka visam gyvenimui.
„Kaip Biblijoje sakoma: ji gailestinga, ji amžina, viską supranta ir viską atleidžia. 22 metus viską atleidau, tada supratau, kad reikia pagalvoti ir apie save. Santykiuose su antrąja puse Lietuvoje daug moterų patiria problemų, susijusių su alkoholio vartojimu. Iš pradžių ir aš taip dariau, ir daug moterų taip daro ir darys – kaltina žmogų. Mes nekaltiname to, kuris suserga vėžiu, susilaužo koją, o kai suserga alkoholizmu, kaltiname.
Tačiau tai tokia pat liga. Gal net sunkesnė nei kitos ligos, kurioms yra vaistų. Čia – siela, o išgydyti sielą – sunkiausia. Aš jo nebekaltinau, pradėjau rūpintis savimi. Turėjau suprasti, kad man reikia apsaugoti save ir gyventi savo gyvenimą, o mano dukterims – savo“, – pasakoja L. Kybartienė.
Ji ir toliau džiugina žiūrovus pramogine laida „Sveikinimai“, veda televizinę loteriją. Užauginusi dvi dukras džiaugiasi net keturiais vaikaičiais. Tačiau besimėgaudama gyvenimo teikiamomis dovanomis ji sako siekianti ne ramybės, o gyvenimo pilnatvės.
Anot žinomos diktorės ir laidų vedėjos L. Kybartienės, jai neramu dėl visko, tačiau gerąja prasme: juk stebėti gyvenimo vyksmą – malonus jausmas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
