Veidai

2019.03.10 15:15

Policininkas Marijui: nusitaikyti į žmogų, ko gero, negalėčiau

Marijus Mikutavičius, LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.03.10 15:15
Darbas – ne vilkas

Panaudoti ginklą prieš nusikaltėlį kaip psichologinę priemonę teko nemažai kartų, tačiau nusitaikyti į žmogų negalėčiau, LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“, kurią veda Marijus Mikutavičius, teigia policininkas Sigitas Šemis. Jis pripažįsta – policijoje pasitaiko ir tokių pareigūnų, kurie darbą pasirenka tikėdamiesi pralobti ar net pereina į nusikaltėlių pusę.

– Kada nusprendėte būti policininku?

 – Šiek tiek įtaką padarė tai, kad mano tėtis kurį laiką dirbo milicininku ir dar prisidėjo draugai iš vyresnių klasių, kurie jau buvo įstoję į akademiją, ir ateidavo į mokyklą aplankyti. Su uniforma, pasitempę, jie pasakodavo, ką veikia per praktiką, kaip padeda, tai irgi padarė didelį įspūdį.

Kai baigiau vidurinę, tuo metu buvo pakilimo laikai ir aš jaučiau, kad turiu ten eiti. Svarsčiau, ar rinktis karo ar policijos akademiją, tačiau vis tik įstojau į policijos akademiją.

Tuo metu jaučiau, kad turiu pašaukimą padėti žmogui ir po 26 metų nė kiek nesigailiu. Aš į darbą neinu, kaip į karą, einu nusiteikęs padėti žmogui ir jį saugoti.

– Kiek laiko reikia mokytis norint tapti policininku?

– Anksčiau reikėdavo baigti pirmą pakopą per vienus metus. Po vienų metų dieninių studijų buvau paskirtas į patrulių rinktinę, tada įstojau į antrą pakopą, į bakalauro studijas, kur įgyjamas bakalauro laipsnis, tampama teisininku ir tada galima pretenduoti į aukštesnes pareigas. Dabar Mykolo Romerio universitete baigus ketverių metų bakalauro studijas gali dirbti tyrėju ar vyresniuoju tyrėju.

– Koks įvyksta lūžis, kai nusprendžiama tapti kriminalistu ar kelių policininku?

– Tai asmeninis pasirinkimas: jeigu yra pašaukimas narplioti bylas ir su jomis dirbti, tai toks kelias ir pasirenkamas. Kai žmogus ateina į policiją, žiūrima į jo išsilavinimą, norus, ką jis šiuo metu veikia, ar patruliuoja, ar užtikrina viešąją tvarką, eismo saugumą, ar dirba kabinete su bylomis, turėdamas aukštesnį išsilavinimą, ar turi teisinį išsilavinimą, dirba su įrodomaisiais dalykais, su baudžiamojo kodekso procesais.

Aš 20 metų dirbau žvalgyboje, ikiteisminiuose tyrimuose, dirbau su tomis bylomis, nusikaltėliais, kurie atlikdavo kvalifikuotus nusikaltimus, kai tam reikia ruoštis, turėti įgūdžių, sekti žmones, kai nusikaltėliai įdeda nelegalią sekimo įrangą, žino jūsų dienotvarkę. Kol jie seka žmones, mes sekame juos. Reikia juos pergudrauti ir sulaikyti su įkalčiais.

– Pakalbėkime apie jūsų priemones. Kiek laiko jus moko dirbti su lazda?

 – Jaunuoliui, įstojusiam į policijos mokyklą, per tuos metus, kiek studijuoja, vienas iš pagrindinių dalykų yra mokymas naudotis specialiomis priemonėmis: kovinės savigynos veiksmai, antrankių uždėjimas ir taktiniai veiksmai, kaip sulaikyti asmenį, kaip su porininku atsistoti prieš sulaikymą, kaip prie automobilio prieiti

Visa ta taktika: ir lazdų, ir antrankių, ir elektrošoko, ir dujų, ir šaunamojo ginklo panaudojimas – įeina į mokymo programą. Naudojant kiekvieną priemonę reikia galvoti, ji privalo turėti poveikį, jeigu pažeidėjas yra nusiteikęs agresyviai ir kovingai, o tu turi tik lazdą, tai sutrenkus tinkamoje vietoje, net jeigu jis fiziškai stipresnis, po akimirkos jis atsidurs ant žemės surakintas antrankiais.

– Ar per ilgametę tarnybą panaudojote ginklą?

– Kaip psichologinę priemonę ginklą, tai yra nukreipimą ir ginklo demonstravimą pažeidėjui, teko nemažai naudoti. Šauti į nusikaltėlį neteko.

Kai tik atėjau į kriminalinę policiją, buvo atliekamos kratos romų tabore Vilniuje, kur ieškojome pagrobto turto. Jį suradus sulaikėme romą, kuris tą nusikaltimą padarė, surakinome antrankiais ir, kol vedėme jį į tarnybinį automobilį, iš aplinkinių namų susirinko romai su lazdomis ir, bandydami išvaduoti jų bendruomenės narį, mus užpuolė. Tuo metu mačiau, kad situacija grėsminga, dėl ko teko atlikti įspėjamąjį šūvį į orą. Žinoma, tada jie atsitraukė ir mes saugiai išvažiavome su sulaikytuoju.

Po to šūvio į orą aš supratau, kad negalėčiau nukreipti ginklo į tą masę žmonių, nes jų buvo daug ir, nors ten buvo daugiausia vyrai, buvo ir moterų. Nežinau, kaip toliau elgčiausi ir kaip elgtųsi kolegos, matyt, kažkas vystytųsi, bet į tą minią tikrai nešaučiau. Galbūt būtų kiti veiksmai, gal su kolegomis būtume kaip nors kitaip pasielgę, dabar, žinoma, galima generuoti įvairias mintis, bet ko gero ne.

 – Ar grėsmės, baimės pojūtis jus lydi?

– Baimė mane lydėjo jau ateinant į LRT studiją, o dėl grėsmių, tai grėsmė kiekvieną minutę egzistuoja. Praėjusią savaitę Trakuose patruliai atvyko į iškvietimą, buvo aktyviai pasipriešinta, vienas patrulis buvo sužalotas. Grėsmė kiekvieną minutę gali būti, bet mes turime tam tikrą pasirengimą, priemones, turime jausti tą grėsmę, kuo geriau jauti, tuo geriau apsisaugai.

– Ar šiame darbe yra azarto?

– Jeigu nebūtų azarto, tikrai nedirbčiau šio darbo. Kiekvieną dieną einu į darbą kaip į vietą, kur vyksta kūrybinis procesas, ten yra kūryba, nėra monotonijos, nėra standarto. Kiekviena organizuota grupė yra skirtinga. Reikalingi skirtingi metodai ir mąstymas tuos žmones gaudant ir renkant įrodymus.

– Ar nusikaltėliams apsimoka nusikalsti?

– Jeigu kiek nors to nusikalstamumo yra, tai, matyt, apsimoka. Galiu atsakingai pasakyti, kad kiekvienas iš nusikaltėlių dabar žino policijos galimybes, kad, padarę bent kokį nors žingsnį į šoną, jie bus sugauti arba bent prevenciškai įspėti, kad to nedarytų.

Policija pakeitė savo darbo filosofiją: yra įspėjimai, bendravimas su nusikaltėliais, yra prevencija jų atžvilgiu. Jeigu nepadaromos tam tikros išvados, tai renkami įrodymai ir bylos keliauja į teismus.

– Nusikaltėlio ir policininko santykiai kartais tokie artimi, kad nebežinai, kuris kurioje pusėje veikia. Ko gero yra tokių policininkų, kurie žaidžia dvigubą žaidimą. Ar susidūrėte su tokiais atvejais?

– Buvo, ir ne vienas, bet dabar policija tam skiria didesnį dėmesį – įkurti imuniteto padaliniai policijos viduje, kurie, jeigu kolegų mintys pasiklysta ir jie susigyvena su tais nusikaltėliais, pareigūnui pasiūlo arba palikti organizaciją, arba keisti požiūrį, kol jis dar nenuėjo per toli. Jeigu nuėjo per toli, tai jau taikoma baudžiamoji teisė ir kitos priemonės.

– Ar apsimoka dirbti policininku?

– Aš nesu materialistas. Tais laikais, kai įsidarbinau policijoje, jaunimas mąstė kitaip nei dabar. Dabar šiek tiek apmaudoka, kai matai jauną žmogų, kuris ateina į policiją ir mano, kad pralobs. Dirbant policijoje turi būti idėja. Eiliniai policijos pareigūnai gauna tikrai didesnį atlyginimą nei gaisrininkai ar pasieniečiai. Aš matau, kaip darbo policijoje prestižas atsistato.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.