Veidai

2019.03.09 11:18

Karina Krysko-Skambinė: mane išlaisvino scena ir sūnus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.09 11:18

„Scena mano gyvenime atsirado todėl, kad vaikystėje buvau beprotiškai nedrąsi, labai kukli“, – prisipažįsta žinoma atlikėja ir grupės „69 danguje“ narė Karina Krysko-Skambinė. Grupė ant scenos jau skaičiuoja penkioliktus metus, nors diplomuota choreografė Karina pripažįsta, kad kažkada iš meno pasaulio ateiti į pramogų verslą buvo išties nelengva.

– Jūsų darbotvarkėje – koncertai, teatras, o dabar ir naujas televizijos projektas „Dvi kartos“. Ką jums duoda televizijos projektai? Tai nauji iššūkiai, būdas patobulėti?

– Įvairiai būna. Kiekvienas jų – vis kitokia patirtis, naujos pažintys. Žinoma, daugiausiai iššūkių buvo pirmuosiuose projektuose, tačiau su laiku vis geriau supranti, ko reikia televizijai, žinai, kokius kūrinius geriausia rinktis, ir jau turi nemažai vertingų žinių. Nepaisant to, kiekviena tokia avantiūra – nauja pradžia, kai reikia iš naujo suprasti, ko reikia būtent tam projektui. Kur kas smagiau ant scenos žengti dviese ir kartu galvoti pasirodymus.

– Tikrai? Juk, kai dalyvauji vienas, gali daryti ką nori, o duetas reikalauja ir kompromisų.

– Dviese ant scenos drąsiau. Iš tiesų, manau, kad su manimi lengva – esu linkusi į kompromisus ir atsižvelgiu į partnerio nuomonę ar pageidavimus. Man labai pasisekė, kad projekte „Dvi kartos“ dalyvauju su Steponu Januška.

Kartais susitikdavome koncertuodami, tačiau geriau susipažinome prieš porą metų dalyvaudami televizijos projekte, kuriame atlikėjai dainavo vieni kitų dainas. Supratau, kad jis tikras profesionalas ir labai šiltas žmogus. Tad manau, kad mums pavyks draugiškai ir lengvai susitarti.

– Iš tiesų, ir Steponas, ir jūs galite pasidžiaugti ilgai trunkančia, sėkminga karjera. Išgarsėjote su grupe „69 danguje“, gyvuojančia jau 15 metų. Ne kiekviena merginų grupė tiek laiko išlieka populiari.

– Kol mūsų klausosi, kol kviečia, tol esame reikalingos. Nemeluosiu, būta ir nuovargio, ir nedidelių nesutarimų, buvo ir minčių, kad galbūt reikėtų išeiti. Vis dėlto, ne kasdien sutinki žmones, su kuriais tiek metų gali kurti kartu, ir kolegos tampa šeima. Be to, dabar visos grupės narės turi šeimas, savo veiklas, svajones, tačiau, jei mums pavyksta viską suderinti ir kartu koncertuoti, kodėl gi ne?

– Kai atsiradote, jus vadino skandalingomis, nors vargu, ar nusipelnėte tokio apibūdinimo.

– Veikiausiai viskas dėl scenos kostiumų. (Juokiasi.) Galbūt atsiradus „69 danguje“ kitaip viską įsivaizdavau, pačią grupę taip pat. Buvau atėjusi iš meno pasaulio – studijavau choreografiją, su Egmontu Bžesku buvome įkūrę šokio instaliacijų teatrą „Karman“, rengdavome pasirodymus Lietuvoje ir užsienyje.

Meno pasaulyje nuogas kūnas buvo vertinamas ir priimamas visai kitaip, o šou pasaulyje tam tikra prasme asocijavosi su greitu vartojimu. Kurdamas šokio instaliaciją ilgai repetuoji, gvildeni idėją, o popscenoje iš tiesų viskas vyko greičiau – neturėjome tiek laiko kūrybai. Man nebuvo lengva iš to meno pasaulio ateiti į pramogų pasaulį. Dar sunkiau buvo dėl ganėtinai prieštaringų vertinimų ir aršios kritikos.

– Kokių pamokų suteikė scena, su ja atsiradęs žinomumas?

– Ir scena, ir žinomumas nemažai išmokė. Scena mano gyvenime atsirado todėl, kad vaikystėje buvau beprotiškai nedrąsi, labai kukli. Norėjau ant scenos, kad tapčiau drąsesne, kad nugalėčiau savo baimes, mesčiau sau iššūkius ir atrasčiau naujus dalykus, kurie mane išlaisvina.

O žinomumas užgrūdino, užaugino storą odą ir suteikė nemažai pamokų, padėjusių pasiekti tai, kuo galima džiaugtis šiandien.

– O šiandien jus vis dažniau galima išvysti šokio spektakliuose, miuzikluose. Kaip manote, ar tas meno pasaulis būtų jus anksčiau įsileidęs, jei nebūtumėte merginų grupės narė? O galbūt kaip tik žinomumas pramogų pasaulyje padėjo atsidurti teatre?

– Niekad nesužinosi, kaip galėjo būti. Anksčiau galbūt meno pasaulis atsižvelgdavo į tokius dalykus, į pop atlikėjus žiūrėdavo kiek kreivai, tačiau šiandien požiūris keičiasi. Daug populiariosios muzikos atlikėjų ateina į meno pasaulį būtent todėl, kad yra žinomi, įdomūs žmonėms ir žiniasklaidai. Be to, patirtis įgyta popscenoje neretai labai naudinga ir teatre.

– Esate diplomuota choreografė, šokėja. Veikiausiai daugelis šios profesijos atstovų trokšta kada nors gauti vaidmenį bene ryškiausios šalies choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos spektaklyje. Judviejų keliai jau susikirto porą kartų.

– Žavėjausi A. Cholinos kūryba ir atsargiai pasvajodavau. Pamenu, kartą skaičiau jos interviu ir pagalvojau, kad norėčiau vaidmens jos spektaklyje, tačiau tą mintį paleidau ir primiršau. Po mėnesio mano mintis materializavosi – paskambino prodiuseriai ir pakvietė į atranką.

„Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ – mūsų pirmoji pažintis. Dabar atlieku vaidmenį A. Cholinos šokio spektaklyje „Otelas“. Veikiausiai ta akimirka, dvasios būsena, svajonė, kurią paleidau, pas mane taip sugrįžo.

– Veiklos netrūksta ir jums, ir jūsų vyrui – šokėjui Sauliui Skambinui. Nors abu esate ganėtinai užimti, padedate vienas kitam realizuoti save ir įgyvendinti sumanymus. Kaip manote, jei jūsų vyras nebūtų iš panašios srities, vis tiek būtų toks pat supratingas?

– Žinoma, jam lengviau suprasti mano darbo užkulisius, ilgas repeticijas, koncertus naktimis ir pan. Galbūt koks nors rimtas verslininkas visa tai vertintų kiek kitaip. Vis dėlto manau, kad supratingumas labiau susijęs su žmogaus sąmoningumu ir racionalumu.

– Veikiausiai šeimos tvarkaraštis labiausiai pasikeičia, gimus vaikui.

– Žinoma, gimus Majui, prioritetas buvo tik jis ir ganėtinai ilgą laiką. Vaikai viską keičia. Išmoksti itin kruopščiai ir tiksliai planuoti savo laiką, tačiau tuo pačiu išmoksti ir laviruoti skirtingose situacijose. Staiga supranti, kad, turėdamas mažiau laiko, suspėji daug daugiau, nei suspėdavai tada, kai neturėjai šeimos. Tačiau visada maniau, kad, jei nebūsi įdomus sau, nebūsi įdomus ir antrajai pusei bei vaikui.

Be to, vaiko gimimas labai pakeičia moters požiūrį ir mąstymą. Majus mane išlaisvino, atrodo, kad, jam gimus, man niekas nebaisu ir aš viską galiu, atsirado drąsos, pasitikėjimo savimi ir tam tikrų bandymų. Pirmasis toks mano bandymas – LRT TELEVIZIJOS projektas „Auksinis balsas“. Tai buvo pirmasis žingsnis link mano tikslų, svajonių ir to, ko labiausiai troškau.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius