Veidai

2019.03.16 07:00

Giedrius Savickas: savo karūną palieku prieškambaryje

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.16 07:00

„Ilgą laiką sakiau, kad esu užkietėjęs vienišius. Apgaudinėjau save. Nesąmonė, koks aš vienišius?“ – portalui LRT. lt sako žinomas aktorius ir televizijos projekto „Dvi kartos“ vedėjas Giedrius Savickas. Nors žinomas vyras muzikos mėgsta klausytis atsigulęs ant žemės, jis patikina, kad namuose tikrai nėra menininkas, negalintis išplauti indų ar pagaminti vakarienės. O jei po spektaklio grįžta patenkintas pasirodymu ir nešinas glėbiu gėlių, žmona iškart primena, kad karūną jis gali palikti prieškambaryje.

– Esate sakęs, kad nuolat sau ką nors pasižadate, tai tiesa? Galbūt atėjus pavasariui ir jūs jau svarstote, kad reikėtų sveikiau maitintis, daugiau judėti ar dažniau eiti pasivaikščioti?

– Visa laimė, kad mano atmintis šiuo klausimu ganėtinai prasta, tad kartais pamirštu, kad kažką sau pažadėjau. Žinoma, kartais pagalvoju, kad reikia labiau rūpintis sveikata. Neseniai, norėdamas mažiau drybsoti ant sofos, nusipirkau treniruoklį. Tačiau jį nešdamas laiptais pasitempiau nugarą ir vietoj to, kad mažiau gulinėčiau buvau priverstas kelias dienas nesikelti iš lovos.

Vis dėlto dabar dažniausiai žadu, kad nedarysiu to, ko nenoriu, kad gyvenime būtų daugiau ramybės ir mažiau streso. Norisi juk ir su žmona praleisti daugiau laiko, kažkur išvažiuoti.

– Dirbate televizijoje, vaidinate teatre ir kine. Kadangi reikia viską suderinti ir visur suspėti, streso veikiausiai išvengti sunku.

– Iš tiesų labai keista, tačiau pastebėjau, kad vis daugiau streso man kelia darbas. Kai buvau jaunesnis ir nežinomas, apie panašius dalykus nė nesusimąstydavau, o dabar jaučiu vis daugiau įtampos ir atsakomybės.

– Rodos, jaudulio turėtų likti mažiau – kasdien įgyjate vis daugiau patirties, esate pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, o žmonės jus renka mylimiausiu aktoriumi.

– Minėti dalykai reiškia ir tai, kad turiu pateisinti savo vardą bei reputaciją. Kai tu jaunas, nežinomas ir neapdovanotas, esi netikėtumas žiūrovams, jie nežino, ko iš tavęs laukti, tad ir didelių lūkesčių neturi. Iš žinomo, apdovanoto aktoriaus jie tikisi kažko ypatingo, netikėto. Bet tai ne visada pavyksta.

Todėl aš, pvz., niekada nevedu renginių, nebent kartais nemokamai. Jei man reikėtų būti vestuvių vedėju aš turbūt drebėčiau labiau nei jaunavedžiai ir sugadinčiau jiems šventę. Jei man už darbą moka pinigus, jaučiu milžinišką atsakomybę ir turiu užsidirbti kiekvieną centą. Esu kaip geras statybininkas – jei gavau atlygį, sienos turi būti nepriekaištingai lygios.

– Būna, kad apdovanojimas paskatina užriesti nosį, o jus, panašu, veikia priešingai – kuo žinomesnis esate, tuo daugiau jaudinatės ar mažiau savimi pasitikite...

– Tiesiog nešoku nuo scenos į minią, net jei ji ištiesusi rankas ir atrodo pasiruošusi gaudyti. Ji visada gali pasitraukti ir teks skaudžiai nukristi. Neturiu tiek pasitikėjimo savimi, kad šokčiau.

Ta mano arogancija nebent kartais pasirodo namuose, bet ir tai labai trumpam. Būna, kad spektaklis pasiseka, žmonės ploja, tau malonu, grįžti namo su gėlėmis, iškelta galva, o žmona iškart skuba priminti, jog karūną reikia palikti prieškambaryje. Tačiau iš namų su karūna niekada neišeinu…

– Aktorius vis dar vadina skrajojančiais padebesiais, išsiblaškiusiais menininkais, kūrėjais. Ar jie dar gali leisti sau tokią prabangą, juk mėnesio pabaigoje ir jų namus pasiekia sąskaitos už vandenį, dujas bei elektrą…

– Be abejo, kažkiek to išsiblaškymo yra, tačiau šiandien aktorius negali būti visiškai skrajojantis. Kiekvienų metų gegužę mes apie nieką daugiau nekalbame tik apie tai, kad reikia sumokėti mokesčius už individualią veiklą. Visai nemeniškas darbas.

Galbūt todėl šiandien teatre ar televizijos užkulisiuose neliko alkoholio. Seniai visi suprato, kad svarbiausia profesionalus darbas, nes jei vėluosi ar elgsiesi neatsakingai, greitai būsi pakeistas kitu.

– Dažnai aktorių klausia, kas jiems mieliau – teatras, kinas ar televizija. Nejaugi įmanoma pasakyti, kurį darbą mylite labiau, jei visiems skiriate daug laiko, jėgų, širdies ir energijos?

– Tikrai negalima skirstyti. Juk jei turite sodą, neskiriate daugiau dėmesio pomidorams, o gėlėms ir agurkams mažiau. Rūpinatės tuo sodu kaip visuma, norite, kad jis būtų prižiūrėtas, išpuoselėtas ir viskas gerai augtų.

Darbe labai svarbu žmonės, su kuriais dirbate. Veikiausiai ten, kur daug nesutarimų ir konfliktų, dirbti nesinori.

Be to, darbas – vienas stipriausių dalykų gyvenime. Retai žmonės meta gerti, jei tai trukdo šeimai. Dažniausiai meta tada, kai tai pradeda trukdyti darbui. Net ligos nestabdo, kai reikia į darbą. Jei sirguliuodamas guli namuose, juk dažniausiai teisiniesi žmonai prasta savijauta ir net nepasijudini.

– Paminėjote žmoną. Prieš pusantrų metų susituokėte su architekte Agata Šilobrit. Nors penkerius metus draugavote, kartu apsigyvenote tik po vestuvių. Iki tol tvirtinote, kad esate tikrų tikriausias vienišius.

– Apgaudinėjau save ir taip manyti buvo didelė klaida. Nesąmonė, koks aš vienišius? Jau per pirmąsias bendro gyvenimo dienas įsitikinau, kad žmogui reikia žmogaus. Aš moku būti vienas, tačiau man gera žinoti, kad netrukus namo grįš žmona.

Galiu būti vienas tarp žmonių. Negalėčiau gyventi vienkiemyje kažkur atokiame miške. Man gera pabūti vienam bute, kai žinau, kad už sienos yra kaimynai. Galiu eiti vienas į koncertą ir klausytis muzikos, tačiau smagu, kad aplink mane daugybė kitų klausytojų. Veikiausiai tai prigimtiniai dalykai – būdamas minioje save išlaisvini. Juk būdamas vienas nerėki, o sėdėdamas krepšinio sirgalių tribūnoje dar ir kaip šauki.

Be to, sukūrus šeimą pasikeitė požiūris į daugybę dalykų. Sakau, kad niekada nemesčiau darbo dėl šeimos, o šeimos dėl darbo. Net jei man pasiūlytų pelningą ir šlovę žadantį kelerių metų kontraktą, bet kartu negalėčiau pasiimti žmonos, jo atsisakyčiau. Tačiau mano žmonai tenka susitaikyti, kad esu aktorius ir važiuoju į gastroles. Tiesa, neretai ji vyksta kartu – per atstumą būti nemokame. Atrodo, kad kaskart grįžus iš mėnesio trukmės gastrolių santykius reikia kurti iš naujo…

– O dar sakoma, kad aktoriai, kaip ir visi meniškos prigimties žmonės, labai nešeimiški. Tik dar vienas mitas?

– To meniško žmogaus namuose nėra, nebent šiek tiek. Kartais išjungiu šviesą ir atsigulęs ant žemės klausausi muzikos, bet tik tiek. Tikrai nesu tas menininkas, kuriam nukris rankos, jei padės knygą į šalį. Aš galiu ir skalbinius padžiauti, ir maisto į orkaitę įdėti, ir indus ištraukti iš indaplovės, o siurbti – vien tik mano pareiga.

– Klausotės muzikos tamsoje, gulėdamas ant žemės?

– Taip, man labai patinka džiazas. Anksčiau maniau, kad tai pati blogiausia muzika, o dabar man tai kažkoks stebuklingas dalykas. Ypač man patinka Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro kūryba.

– Kažkada sakėte, kad ir skaityti labai mėgstate.

– Taip, tačiau kartais skaitau daugiau, kartais mažiau. Dabar daugiau klausausi muzikos – kartais net du vinilus per vakarą perklausau. Galbūt pastaruoju metu skaičiau ne tas knygas. Tiesiog supratau, kad nebenoriu skaityti tam, kad būčiau protingesnis. Dabar noriu gražių knygų, gražių kino filmų. Tiesiog, kad galėčiau atsipalaiduoti.

– Garsėjate puikiu humoro jausmu. Žiūrovai nekantrauja jus pamatyti vaidinantį komedijose ar subtiliai pajuokaujantį eteryje. O ar humoras gyvenime dažnai jums padeda?

– Žinoma! Jis padeda išsisukti net ir iš pačių sudėtingiausių situacijų. O juokas – teigiama emocija. Jei mano pokštai kitam žmogui praskaidrina dieną – nuostabu. Visi mes stengiamės juokauti, galbūt todėl kine ar teatre norime daugiau dramos.

Beje, manau, kad humoras labai svarbus šeimoje. Jei žmona juokiasi iš tavo pokštų, vadinasi, viskas jūsų santykiams yra gerai. Todėl man patinka juokinti žmoną ir visuomet smagu, kai ji juokiasi. Jei stengiatės prajuokinti antrąją pusę, o jai nejuokinga, susimąstykite.

– Daugelį žavi ne tik jūsų humoro jausmas, bet ir jūsų talentas, kuriami vaidmenys. Kaip manote, čia sėkmė, sunkus darbas ar šių dviejų dalykų derinys?

– Veikiausiai reikia ir darbo, ir sėkmės, ir tam tikrų prigimtinių dalykų. Esu tikras, kad sėkmė kažkur padėta laukia kiekvieno, tik reikia įdėti pastangų, kad nueitum jos pasiimti. Ir aš iki jos ilgai ėjau, turėjau puikių pakeleivių. Gyvenimas taip pat yra kūryba. Nereikia savęs ieškoti, save reikia sukurti. Kokį save sukuri, toks ir esi.