Veidai

2019.03.04 19:57

„Eurovizijos“ nugalėtojo Jurijaus mama Svetlana: vienas gyvenimo periodas Jurijui buvo labai sunkus

Jurga Petronytė, ve.lt2019.03.04 19:57

Nacionalinio „Eurovizijos“ konkurso nugalėtojas Jurijus Veklenko po sėkmingo pasirodymo surengtoje spaudos konferencijoje savo mamą Svetlaną Veklenko pristatė kaip brangiausią sėkmės talismaną. „Iš mamos paveldėjau muzikinius gabumus ir išvaizdą. Esu jai už tai dėkingas“, - nuoširdžiai prisipažino dainininkas.

Svetlana Veklenko gyvena Klaipėdoje, dirba pradinių klasių mokytoja „Vitės“ progimnazijoje ir asmeninį interviu, regis, duoda pirmą kartą. „Tiek daug norėjau pasakyti apie savo sūnų, bet televizijoje žado netekau“, – teisinasi ir atvirai išsipasakoja.

– Jurijus paminėjo, jog muzikinius gabumus paveldėjo iš jūsų. Jūs taip pat dainuojate?

– Tas genas dar iš mano šviesaus atminimo tėvelio, jis dainuodavo ir gyvenimas su daina mūsų šeimoje buvo įprastas.

Aš dainuoju chore „Dangė“, bet mano dainavimas – mėgėjiškas. Dar groju pianinu, pati išmokau groti ir akordeonu. Kitas sūnus Vitalijus groja trimitu, baigė muzikos mokyklą. Jurijus taip pat buvo įstojęs į muzikos mokyklą, bet tuo metu dar neturėjo motyvacijos mokytis.

– Jis pats prisipažino, jog pamokas muzikos mokykloje mieliau iškeisdavo į laisvalaikį kompiuterinėje ar langus daužydamas. Ar Jurijus buvo išdykęs vaikas?

– Jis buvo linksmas vaikas. Nuo pat mažens jis liūdėti aplinkiniams neleisdavo.

Vaikų darželio auklėtojoms jis buvo nuostabus atradimas. Mielai vaidindavo bet kokį vaidmenį, nesirinkdavo. Visi berniukai norėdavo būti meška arba vilku, žvirbliu niekas nenorėdavo, o Jurijus sutikdavo ir suvaidindavo žvirblį taip, kad po to ir kiti vaikai žvirbliu norėdavo būti. Jo charizma dar vaikystėje pasireiškė.

Kadangi aš viena auginau du vaikus, pinigų neturėjau visiems jų poreikiams patenkinti. Jurijus labai mokėdavo diplomatiškai pasiekti savo. Pamenu vieną jo laišką Kalėdų Seneliui. „Mielas Kalėdų Seneli, labai prašau tavęs, tiesiog maldauju, atnešk man robotą policininką.“ Taip pat nupiešė, kaip jis atrodo, o kitoje pusėje parašė: „Jį gali rasti „Maximos“ parduotuvėje, antroje lentynoje.“ Kaip vaikui nenupirksi?

Kai reikėjo mokytis ir laikytis drausmės tas linksmumas įgavo kitokį atspalvį. Jurijus gaudavo pastabų. Pavyzdžiui, kad susprogdino polietileno maišelius, kuriuose vaikai laikė kūno kultūros aprangą. Teko man pirkti tuos maišelius... Vis dėlto manau, kad  jo išdaigos buvo valdomos.

E. Blaževič/LRT nuotr.– Ar sūnus ir paauglystėje linksmas buvo?

– Sunkiausias jam periodas buvo ankstyvoji paauglystė, nes jis buvo apkūnus vaikas ir dėl to šiek tiek kompleksavo. Tik stipri valia, drąsa ir atvirumas jam padėjo sėkmingai išgyventi tą laikotarpį.

Jurijus visada buvo labai atviras ir mes su juo daug kalbėdavomės. Nors jis atvirai nesiskųsdavo, tačiau supratau, kad jam labai nesmagu dėl kandžių bandraamžių pašaipų, kurios jam tekdavo dėl išvaizdos.

Kaip tik tuo metu mūsų gyvenime atsirado labai šviesus žmogus, nuostabus pedagogas, „Žemynos“ gimnazijos muzikos mokytojas, dabar jau šviesaus atminimo, Pranas Mačernis.

– Jurijus minėjo, jog šis mokytojas nukreipė jį muzikos keliu.

– Tai jis pastebėjo Jurijaus talentą, jo išskirtinį balsą, pakvietė jį kartu su broliu giedoti bažnyčios chore.

Po devintos klasės mokytojas išsivežė juos į piligriminę kelionę, į Taize kaimelį Prancūzijoje. Po tos kelionės aš vaiko nepažinau. Jie ten buvo tris savaites. Per tą laiką Jurijus numetė 9 kilogramus svorio. Aš iš pradžių labai išsigandau, ėjome pas gydytojus. Jie paaiškino, kad paprasčiausiai pasikeitė medžiagų apykaita, kad paaugliams taip būna.

Pasikeitė ne tik sūnaus išvaizda, bet ir bendravimas. Jis jau nebuvo toks dirglus, pradėjo šilčiau bendrauti su suaugusiaisiais. Jau galėdavo eiti su manimi kartu. Iki tol manęs vengdavo, baiminosi, kad kiti jo nepavadintų mamos sūneliu.

Tuo metu jis ėmė domėtis muzika, klausyti rimtesnių įrašų. Matyt, paveikė ir tie kassavaitiniai apsilankymai bažnyčioje. Jis  nepraleisdavo nė vienos bažnytinio choro repeticijos. P. Mačernis buvo subūręs labai gražų kolektyvą. Nuostabus žmogus buvo.

– Papasakokite apie pirmąjį Jurijaus muzikinį pasirodymą scenoje.

– Dešimtos klasės pradžioje „Žemynos“ gimnazija suorganizavo atvirų durų dieną ir koncertą tėvams. Į sceną išeina mano vaikas, drąsus, savimi pasitikintis, gražus, pasitempęs vaikinas, ir uždainuoja: „O gražuole, tu eini gatve...“

Jam plojo ir bendraamžiai ir tie, kurie anksčiau nepašykštėdavo įžeidžiančio žodžio, o iš mokytojų šypsenų ir plojimų, kai jis uždainavo „O sole mio“ buvo galima suprasti, kad visos berniokiškos išdaigos nurašytos ir kompensuotos.

P. Mačernis buvo tas žmogus, kuris padėjo Jurijui žengti pirmuosius žingsnius, atrasti pasitikėjimą savimi, išmokė scenos gudrybių. Esu jam labai dėkinga už tai. Manau, kad jis iš dangaus dabar džiaugiasi ir laimina mano sūnų.

Manau, kad būtent toks ir yra pedagogo pašaukimas, kai jo nebėra, o jo darbo vaisiais mes džiaugiamės.

– Pati taip pat dirbate mokytoja. Tai jūsų pašaukimas?

– Dabar dirbu pradinių klasių mokytoja, anksčau dirbau vaikų darželio auklėtoja, metodininke, vedėja. Visada su vaikais.

– Kodėl Jurijus baigęs mokyklą pasirinko ne muzikos, o rekreacijos ir turizmo studijas?

– Gal todėl nesiryžo studijuoti muzikos, nes nebuvo baigęs muzikos mokyklos. Mūsų visuomenėje tokia susiformavusi nuostata, jeigu neturi muzikinio pradinio išsilavinimo – negali to studijuoti.

Kodėl pasirinko turizmą, nežinau. Jis pats rinkosi. Gal todėl, kad jam patiko organizuoti renginius ir galvojo, kad jam to reikia, bet kai pradėjo studijuoti ir atliko praktiką Turizmo informacijos centre, suprato, kad šitas darbas ne jam. Jis norėjo ko nors įdomesnio, aktyvesnės veiklos.

– Darbas su informacinėmis technologijomis įdomus? Ar muzika buvo tas planas B, kuris dabar tapo planu A?

– Gyvenimas parodys. Mano nuomone, Lietuvoje iš muzikinės veiklos nelabai gali išgyventi. Šiandien esi pripažintas ir gauni honorarą, o rytoj gali tave visi pamiršti. O iš kažko reikia gyventi, butą išlaikyti.

Jau pirmame kurse studijuodamas Jurijus pradėjo dalyvauti televizijos dainų projektuose: „Chorų karai“, „Lietuvos talentai“.

– Kaip jums patinka daina, su kuria Jurijus dalyvauja „Eurovizijos“ konkurse?

– Man ji patinka ir labai patinka, kaip Jurijus ją atlieka.

Dainavimas yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Ir aš, ir vyresnysis sūnus, Jurijus visada dainuodavo: vonioje besimaudydamas ir malkas kapodamas, obuolius skindamas. Jis visada su ausinėmis būdavo, klausydavo muzikos ir pats bandė kurti ir muziką, ir eiles.

Visa tai man atrodė natūralu, aš jo talento neįžvelgiau, bet dabar matau, kad Jurijus pasiekė profesionalų lygį. Dabar jo klausydama suprantu, kad tikrai jo balsas yra unikalus, diapozonas platus, jis paima labai aukštą registrą. Aš dėl to labai džiaugiuosi.

– Po sėkmingo pasirodymo Jurijus jus įvardijo kaip sėkmės talismaną. Kaip vienai auginant sūnus reikėjo išsaugoti balansą tarp motiniškos meilės ir lepinimo, nepaversti sūnų „mamyčiukais“?

– Dabar, kai vienam sūnui 31-eri, o kitam 28-eri, galiu sakyti, kad man tai pavyko. Kai mes likome be tėvelio vienam buvo šešeri, kitam treji, aš juos užauginau viena. Mylėjau, bet ne akla motiniška meile. Buvo nustatytos taisyklės, buvo svarstoma, kiek turime pinigų, kiek ir kam juos galime išleisti.

Niekada nesuprasdavau, kaip parduotuvėje vaikas gali kristi ant žemės ir reikalauti kokio nors žaislo. Kad ir kaip jie norėdavo, nereikalaudavo. Labiausiai bijojau, kad berniukai klystkeliais nenueitų. Nenuėjo. Man atrodo, kad muzika juos išgelbėjo. Jie turėjo savo draugų kompanijas, susiburdavo, dainuodavo, grodavo.

Name gyvenome be patogumų. Aš nemanau, kad mūsų buitis sunki, bet ir šiltnamio sąlygų mano vaikai neturėjo.

Kai vyresni, jau paaugliai sūnūs buvo, priskaldydavo ir prinešdavo malkų. Kartą kapodamas malkas Jurijus buvo kojos pirštą įsikirtęs. Jis studijavo šalia namų. Grįžęs pakurdavo krosnį ir vėl išeidavo į paskaitas.

Kai vyresnis sūnus Vitalijus išvažiavo į Vilnių ir likome tik su Jurijumi, jis, regis, jautėsi ir už mane atsakingas. Visada jaučiau, kad turiu vyrus šeimoje.

– Jurijus prisipažino, kad iki šiol jūsų bijo. Griežta buvote vaikams?

– Jurijus mane į vietą pastatydavo. Kai grįždavau iš darbo ir pradėdavau jiems pakeltu mokytojos tonu priekaištauti, kad kambario nesusitvarkė, kad namų darbų neatliko ir pan., jis ramiu tonu atsakydavo: „Mama, aš tave taip pat labai myliu“. Ir visas įniršis išgaruodavo.

Vaikai – tai šventė, kuri taip greitai pasibaigia. Dar taip norėtųsi paimti už rankutės, bet laikas greitai praeina.

– Jaučiatės vieniša. Ar negalvojate persikelti arčiau sūnų?

– Į Vilnių? Ne, niekada. Man Vilnius – per didelis miestas, per daug triukšmo, spūsčių. Klaipėda yra mano miestas. Čia prabėgo mano vaikystė, jaunystė.

– Kai kam, regis, užkliuvo, jog Lietuvai atstovaus dainininkas, kurio vardas ir pavardė nelietuviški. Kaip jūs į tai reaguojate? Koks jūsų santykis su Lietuva?

– Aš pati esu iš mišrios šeimos. Mano tėvelis buvo ukrainietis, mama – lietuvė. Tėvelis su mama susipažino 1959 metais ir visada norėjo grįžti į Ukrainą, mama apie tai galvodama man ir broliui davė nelietuviškus vardus. Aš dėl to vaikystėje kompleksavau, tačiau vėliau ir man likimas lėmė tokią pačią situaciją.

Dirbdama Šiauliuose susipažinau su Jurijaus ir Vitalijaus tėveliu. Nesėkminga buvo mano santuoka, truko tik šešerius metus. Jis mirė 39-erių metų. Taip jau nutiko.

Jis taip pat buvo ukrainietis ir mūsų vaikai turi nelietuviškus vardus. Bet jie gimė ir užaugo Lietuvoje, baigė lietuviškus darželius, mokyklas ir universitetus. Nelengvai gyvenome, gal todėl jie tokie geri vaikai užaugo. Aš ir savo mokinių tėvams taip pat kartoju, akademiniai pasiekimai yra svarbūs, bet daug svarbiau užauginti dorą, sąžiningą žmogų. Tokie yra mano abu sūnūs. Aš jais abiem didžiuojuosi.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius